Istorinėje fotografijų knygoje surinkti esminiai kadrai, padedantys susidaryti bendrą vilčių ir prieštaravimų kupino amžiaus vaizdą. Dauguma šių fotografijų tapo vaizdiniu etalonu, kur kas veiksmingesniu už bet kokį kitokio pobūdžio liudijimą.
Nė viena iš knygoje spausdinamo šimto fotografijų nėra atsitiktinė. Šio albumo sudarytojai italai Margherita Giacosa, Roberto Mottadelli ir Gianni Morelli po ilgų svarstymų atrinko ir chronologine tvarka į albumą sudėjo pasaulinio garso fotografų darbus (tiesa, yra keletas ir nežinomų autorių), įamžinančius pačias ikoniškiausias pusantro šimto metų laikotarpio akimirkas.
Šalia kiekvienos nuotraukos glaustai aprašomas jos kontekstas, įamžinto akimirksnio svarba, reikšmė istorijai ar žmonijai, o neretai ir tai, kas dar liko už kadro. Faraono Tutanchamono sarkofago atidengimas, po atominės bombos sprogimo virš Nagasakio grėsmingai pakibęs grybo formos debesis, išsekusiais veidais į objektyvą žiūrintys koncentracijos stovyklos žiaurumus išgyvenę žydai – tai vos keletas fotojuostose užfiksuotų ir šiame albume pateikiamų įvykių.
Knygą iš anglų kalbos vertė Romualdas Grigaliūnas
Siūlome knygos ištrauką
GRIFAS TYKO VAIKO
1993 m. kovas – Ajodas, Sudanas
Žiūrėti į šią tylią, dramatišką nuotrauką beveik nepakeliamai skaudu. Be to, tai visiškai apnuogintas kadras, čia nėra jokių gudrybių: du objektai, išsidėstę įstrižai vienas kito atžvilgiu, išsiskiria iš tuščio, išdžiūvusio gamtos fono. Ši maža mergaitė itin liesa ir jau nebeturi jėgų. Ji tupi susirietusi, miršta iš bado. Jos veido išraiškos nematome, bet galime pajusti išsekimą ir kančią. O už jos nejudėdamas tyko grifas: suprantame, kad mirtis visai šalia. Dėl kadrui pasirinkto fotografavimo kampo ir įstrižos kompozicijos atrodo, kad kitas paukščio judesys nenumaldomai artėja.
Kevinas Carteris, fotožurnalistas iš Pietų Afrikos, daugelį metų fotografavo savo šalyje vykusį apartheidą ir kruvinus smurto protrūkius. O 1993 m. jis sekė, kaip Sudano – pilietinio karo, skurdo bei ligų išsekintos šalies – žmones pasiglemžia mirtinas badas. Šį vaizdą jis atsitiktinai pamatė prie Ajodo kaimo, esančio netoli Jungtinių Tautų stovyklos, kurioje badaujantiems žmonėms buvo dalijamas maistas.
Už šią nuotrauką, 1993 m. kovo 26 d. pasirodžiusią dienraštyje „New York Times“, K. Carteris 1994 m. ne tik buvo apdovanotas Pulitzerio premija, bet ir sulaukė griežtos kritikos. Jį imta kaltinti tuo, kad tiesiog fotografavo, nors mažylei žūtbūt reikėjo pagalbos. Pats fotografas niekada vienareikšmiškai taip ir neatskleidė, ar padaręs šią nuotrauką pristatė mergaitę į saugią vietą. Galbūt K. Carteris nerado laiko, gal nemokėjo suprantamai išdėstyti savo minčių ir paaiškinti šios situacijos bei savo elgesio motyvų. Po kelių mėnesių jis nusižudė. Jam buvo 33-eji. Bet aišku tik tiek, kad jis visada jautriai reagavo į tas tragedijas, kurias įamžindavo fotoaparatu.
Metams bėgant ši mažos mergaitės nuotrauka tapo viso Afrikos žemyno kančių simboliu. Ir tos kančios neretai būna abejingumo padarinys: pernelyg dažnai pasaulio bendruomenei trūksta ne tik iniciatyvumo veikti, bet ir drąsos paprasčiausiai pamatyti.
