Istorinį detektyvą primenancios reliktų paieškos smarkiai išplečia turistinę miesto topografiją, paprastai apsiribojančia 10–15 lankytinų vietų, ir ragina pasidairyti toliau nuo centrinių gatvių. Tą padaryti padeda leidinyje patalpinti 59 žemėlapiai, 72 dokumentų atvaizdai, 122 piešiniai, 195 brėžiniai, 272 fotografijos, 941 naudotos literatūros ir archyvinių dokumentų šaltinis. Pagal knygos gale pridėtą didelį žemėlapį skaitytojai gali patys susidaryti unikalius kelionių maršrutus.
„Knyga gimė iš meilės miestui ir įsiūčio, kurį kelia skylėta ir baltų dėmių pilna Vilniaus istorija. Teko pačiam tapti istoriku ir po kruopelytę susirankioti informaciją iš įvairių archyvinių bylų, senų leidinių ir neseniai išleistų knygų. Tyrinėdamas pirminius šaltinius susidariau kur kas autentiškesnį senojo miesto vaizdą ir kitaip pažvelgiau į Vilniaus istoriją“, – sako D. Pocevičius.
Vienas iš knygos skyrių pasakoja liūdną senojo Vilniaus zoologijos sodo istoriją.
Ten, kur dabar stovi F.Zappa
Visi žino apie 1938 m. įkurtą seną ir garbingą Kauno zoologijos sodą, o kad toks sodas buvo kuriamas ir Vilniuje – girdėjo nedaugelis.
1921 m. Pylimo (tuomet Zawalna) ir K. Kalinausko (tuomet Mała Pohulanka) gatvių kampe, kur šiandien įsikūrusi Centro poliklinika, pedagogo Aleksanderio Dmochowskio iniciatyva buvo įkurtos Vilniaus mokomosios gamtininkų dirbtuvės (Szkolna Pracownia Przyrodnicza), kuriose moksleiviai atlikdavo praktiką ir įgydavo praktinių gamtos mokslų žinių. Čia buvo įrengtas mineralogijos ir geologijos muziejus, fizikos kabinetas su laboratorija, geografijos kabinetas su skaidrių aparatu, zoologijos ir botanikos muziejus su gyvūnų iškamšomis, gamtos mokslų biblioteka, prietaisų remonto dirbtuvės.
Didelėje įstaigos teritorijoje pastatyti šiltnamiai ir užveistas botanikos sodas, o 1926 m. toje vietoje, kur dabar stovi F. Zappos paminklas, buvo įkurtas nedidelis žvėrinčius su keliolika gyvūnų: vilkų, lapių, elnių, barsukų. Įsigijus dar 0,25 ha žemės, jis buvo išplėstas ir pavadintas zoologijos sodu. Pastatytas voverių ir fazanų narvas, du baseinai ūdroms ir bebrams. 1932 m. įsteigta Vilniaus zoologijos sodo bičiulių draugija, kurios nariai mokėjo mokestį ir taip prisidėjo prie sodo plėtros.
1936 m. Antakalnyje, Mildos (tuomet Polowa) ir Jūratės (tuomet Sióstr Miłosierdzia) gatvių sandūroje, Vilniaus magistratas draugijai skyrė 5 ha žemės, kur nutarta perkelti zoologijos sodą. 1937–1939 m. čia buvo atliekami statybos darbai: kasami baseinai, išlieti pastatų pamatai. Deja, 1939 m. rudenį dėl prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo mokomosios gamtininkų dirbtuvės buvo uždarytos, o visi perkėlimo darbai nutraukti.
Aplink Centro polikliniką jokių reliktų, žyminčių čia buvusias dirbtuves, botanikos ir zoologijos sodą, deja, nebeliko. Antakalnio miškelyje išlikusios duobės su betoniniais pamatais liudija prieš 70 metų pradėtą kurti Vilniaus zoologijos sodą, kurio likimas, kaip ir paties jo įkūrėjo, buvo tragiškas.
1926-ieji – zoologijos sodo įkūrimo data
Izraelyje įsikūrusių Geto kovotojų rūmų (Ghetto Fighters House) arhyve išliko dvi senos nuotraukos, kuriose užfiksuoti Vilniaus mokomųjų gamtininkų dirbtuvių žvėrinčiaus – Vilniaus zoologijos sodo protėvio – vaizdai. Vienoje nuotraukoje matome Vilniaus moksleivius prie iškabos lenkų kalba „Mokyklinis Vilniaus miesto botanikos sodas ir gamtininkų dirbtuvių žvėrinčius, įėjimas iš Mažosios Pohuliankos g. 1“. Kitoje – Chaimo Jozefo Epšteino žydų gimnazijos septintos klasės mokinius Vilniaus botanikos sode prie ūdrų baseino.
Mokomąsias gamtininkų dirbtuves fizikos mokytojas A. Dmochowskis pradėjo kurti 1921-aisiais, gavęs iš magistrato gana apleistas patalpas ir 3 300 zlotų paramą. Pasiūlęs atsisakyti sausos gamtos mokslų mokymo metodikos, jis netrukus susilaukė didelio Vilniaus mokyklų dėmesio. Per 1930–1931 mokslo metus dirbtuvėse apsilankė 10 591 Vilniaus mokinys, kiekvienas vidutiniškai po 10 kartų, tarp jų buvo ir 81 Vytauto Didžiojo gimnazijos moksleivis.
Po kelių metų užveistas botanikos sodas ir daržas. 1926 m. pradėtas kurti žvėrinčius net nebuvo numatytas įstaigos statute, tačiau gana greit tapo itin populiarus. Brošiūroje, skirtoje dirbtuvių dešimtmečiui paminėti, rašoma, kad 1931 m. žvėrinčiuje buvo galima apžiūrėti elnių ir ožkų voljerą, paukščių voljerą su baubliais, gandrais, laukinėmis antimis ir perlinėmis vištomis, lapių ir barsukų voljerą su Varšuvos zoologijos sodo padovanotu vilku, narvus su voverėmis, fazanais, žebenkštimi, šermuonėliu, kurapkoms, laukiniais karveliais, pora pelėdų ir erelių.
1927 m. liepos 3 d. dirbtuvėse apsilankė Lenkijos prezidentas Ignacas Mościckis, o po metų jų įkūrėjas už nuopelnus švietimo srityje buvo apdovanotas „Auksiniu kryžiumi“.
Keltis į miesto pakraštį
Miesto centre įsikūrusio žvėrinčiaus augintiniai negalėjo jaustis gerai. 1935 m. pavasarį miesto taryba, atsiliepusi į daugkartinius A. Dmochowskio prašymus skirti zoologijos sodui didesnį sklypą, paskyrė jį pelkėtoje ir raižytoje vietovėje tarp S. Konarskio ir M. K. Čiurlionio (tada – Zakretowa) gatvių, šiandieninio Vingio parko prieigose. Zoologijos sodo bičiulių draugijos vadovai ir pats A. Dmochowskis griebėsi už galvos. Jie skubiai surašė net 10 priežasčių, kodėl ta vieta absoliučiai netinka zoologijos sodui. Gyvūnėlių ir vaikų kaimynyste buvo nepatenkinti ir kariškiai, tuo metu okupavę Vingio parką ir pristatę ten amunicijos sandėlių.
1936 m. vasario 25 d. miesto taryba skyrė sodui apie 5 ha netaisyklingos formos sklypą Antakalnyje. Tų pačių metų liepą prasidėjo projektavimo ir paruošiamieji statybų darbai, tačiau jie vyko labai vangiai. Priežastis – elementari: chroniškas lėšų trūkumas. Per metus gamtininkų dirbtuvėms išlaikyti valdžia skirdavo 20–22 tūkst. zlotų, o zoologijos sodas turėjo tenkintis tik tūkstančiu. Persikelti į Antakalnį 1936–1938 m. irgi gauta tik po tūkstantį zlotų. A. Dmochowskis parašė valdžiai dešimtis laiškų, tačiau iki pat 1939-ųjų zologijos sodo statybos judėjo vėžlio žingsniu.
Paskutinės zoologijos sodo ir jo direktoriaus dienos
Paskutines žinutes apie Vilniaus zoologijos sodą randame „Vilniaus balso“ laikraštyje. 1940-ųjų balandį pranešta, kad zoologijos sodas vis dar keliamas į Antakalnį: „Mokslo reikalams Vilniaus miesto savivaldybė turi zoologijos sodą su nemaža šeima tolimųjų kraštų gyvūnijos. Iki šio laiko zoologijos sodu daugiausia naudojosi pradžios mokyklų moksleiviai, kai praktiškai su juo susipažindavo eidami gamtos mokslus. Ateityje sodu galės naudotis ir plačioji visuomenė. <...> Botanikos sodas, kuris taip pat skirtas botanikos reikalams, ir toliau pasilieka Pylimo gatvėje, mat augmeniją perkelti susidaro daug sunkumų.“
Gegužės pradžioje informuota apie apverktiną jo būklę: „Prie Antakalnio miške yra liekanos buvusio šiokio tokio zoologinio sodo. Yra ir keletas labai blogos išvaizdos vargingose sąlygose laikomų gyvulėlių. Gyvuliai: briedis, du šernai, dvi stirnos tikrai blogose sąlygose, nes susirinkę aplinkiniai ir Vilniaus vaikėzai gyvulius baido šauksmais, skeryčiojimais, lipinėjimais ant užtvarų ir t. t. Ypač persekiojami šernai, kurie baidomi, besiblaškydami užtvaroj, neturi kur dėtis.“
1940 m. gegužės 28-ąją „Vilniaus balse“ pasirodė paskutinė žinutė, pranešanti, kad zoologijos sodo šeima padidėjo – gimė 4 vilkiukai.
1941 m. pagrindinis dirbtuvių pastatas buvo paverstas arklide, po karo čia įsikūrė 9-oji vidurinė mokykla. 8 dešimtmetyje pastatytas didelis priestatas ir jame įkurdinta Vilniaus studentų poliklinika, vėliau pervadinta Centro poliklinika. Prasidėjus karui zoologijos sodo gyvūnus išsidalijo miestiečiai, kiti jų nugaišo, kai kurių šaltinių duomenimis, buvo tiesiog suvartoti maistui.
Setyniasdešimties sulaukęs dirbtuvių ir zoologijos sodo įkūrėjas A. Dmochowskis 1941 m. pradžioje buvo suimtas ir kelis mėnesius praleido už grotų. Tų pačių metų birželio 14 d. jis kartu su žmona Helena ir dukra Halina buvo ištremtas į Altajaus kraštą, vėliau perkeltas į Turkmėnistaną. Mirė 1942 m. balandį šią šalį apėmus šiltinės epidemijai. Ten ir palaidotas.
Darius Pocevičius. 100 istorinių Vilniaus reliktų. K.: Kitos knygos, 2016.
