Šios knygos herojus – tas pats provincijos vaikinukas Rokis, su kuriuo skaitytojai susipažino apysakose „Sutrumpintas meilės terapijos kursas“ ir „Parduota vasara“. Rokio istorija tęsiasi – jis jau dešimtokas, išdidus paso savininkas. Gal dabar jis ištvers be jaunatviško maksimalizmo proveržių?
Baigiantis mokslo metams, Rokis ir bendraklasiai, nuvarginti kelių metų nesutarimų su auklėtoja, mokyklos direktoriui įteikia prašymą ją pakeisti. Patikėję, kad jų balsas šį tą reiškia, draugai nustemba, kai po atkaklių įkalbinėjimų tą prašymą atsiimti, į mokyklą užsuka komjaunimo komiteto sekretorius.
Mokytojai kalba su tėvais, o šie bando „kedenti plunksnas„ vaikams. Dešimtokams vaidenasi, kad atėjo pati tikriausia pasaulio pabaiga. Armagedono nuojauta temdo akis, bet jie nepasiduoda ir viltingai laukia direktoriaus sušaukto tėvų susirinkimo. Taip prasideda dar viena neišvengiama devintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio jaunuolių lavinimo dalis – sutrumpintas politinio auklėjimo kursas.
Pasak prof. Kęstučio Urbos, „ironiškas Misiūno balsas skatina prisiminti gražiausius Račicko, Jurgio Kunčino prozos puslapius, o dar ryškiau už jų šmėžuoja jaunasis Saulius Šaltenis.“
Pirmosios paaugliams skirtos Remigijaus Misiūno trilogijos knygos ketvirtajame viršelyje rašoma: „Trylika metų – labai keistas amžius. Kažkas neįprasto darosi krūtinėje pamačius merginą. Nesuprasi – gripas ar kokia kita liga. Staiga supranti – kad geriausia išeitis – bėgti kur akys mato arba ieškoti sutrumpinto meilės terapijos kurso. Ir nesvarbu, kokie metai už lango – 1977-ieji ar 2009-ieji. Trylika metų – visada labai keistas amžius.“
Maskvietė Olga Moets žurnale „Bookbird“, apžvelgdama vaikų (paauglių) literatūrą, pristatančią socialistinę ir sovietinę tikrovę, panašaus turinio knygas įvardijo kaip naują, reikšmingą teminę tendenciją. Literatūrologas prof. K.Urba rašė: „Jeigu kas paklaustų, ar turime ką nors panašaus lietuvių literatūroje, dabar jau galėtume nurodyti Remigijaus Misiūno Sutrumpintą meilės terapijos kursą („Bonus animus“, 2009). Autorius, gimęs 1963 m., remdamasis autentiška patirtimi atvirai rašo apie savo paauglystės laiką.
Pasak K.Urbos „...tai daug geriau, negu apsimesti, kad rašai apie šiuos laikus, o daugybė realijų ir situacijų išduoda praeities dvasią, – taip mūsų paauglių literatūroje pasitaiko“.
Iš pradžių knygoje kone dokumentiškai pristatomos šiuolaikiniams paaugliams sunkiai besuvokiamos realijos ir pereinama į labiau beletrizuotą pasakojimą. Tą pasakojimą (apie „keturioliktą gyvenimo vasarą“) įrėmina pionierių stovyklos situacija, tačiau asociacijų principu komponuojamas siužetas leidžia nepastebimai persikelti į truputį ankstesnį ar vėlesnį laiką, į artimesnę ar tolimesnę erdvę. Vienas iš apysakos išskirtinumą lemiančių bruožų yra tai, kad pasakotojas, išskyrus porą smulkmenų, nepersistengia hiperbolizuodamas ir šaipydamasis iš sovietmečio absurdų. Tarsi ironizuodamas sovietmečiui būdingą kūniškos meilės ir lytiškumo neigimą, autorius plėtoja mintį, jog ir tarybiniais laikais, sulaukus maždaug trylikos, berniukams prasidėdavo pirmosios erekcijos ir poliucijos, imdavo rūpėti mergaitės, šokiai, bučiniai ir pan.
Keli erotiniai puslapiai nėra skaitytojo papirkinėjimas, o natūrali, integrali išpažintinio pasakojimo dalis. Atvirumas ir intymumas nevirsta vulgarumu. Atvirkščiai: baigiamosiose scenose kaip tik už vulgarumą ir nešvankybes herojus riteriškai nokautuoja savo „patyrusį“ konkurentą. Labai švelni ir įtaigi ironija lemia pavydėtiną stilistinį knygos vientisumą. Su tokia pat ironija kalbama ne tik apie brendimo pojūčius, jausmų audras, bet ir daugelį to meto jaunimui svarbių socialinių reiškinių.
„Sutrumpintas meilės terapijos kursas“ buvo išrinkta viena iš penkių geriausių knygų vaikams ir paaugliams 2010 m. „Metų knygos“ rinkimuose. 2016 metais knyga nominuota renkant 100 reikšmingiausių lietuviškų knygų vaikams.
Antroji serijos knyga – “Parduota vasara„
Baigęs trumpą meilės terapijos kursą pionierių stovykloje, išsigydęs nuo pirmosios meilės kančių, jaunasis herojus vėl pajunta sunkios ligos simptomus. Draugų pramintas Rokfeleriu (trumpiau – Rokiu), vieną 1979-ųjų birželio mėnesio dieną jis susigriebia naują karštinę – nenumaldomą troškimą tapti milijonieriumi.
Po gilių apmąstymų bei pastangų, suprasdamas, kad tuometėje jo gyvenamoje teritorijoje ir santvarkoje tai neįmanoma, Rokis nusprendžia pasitenkinti bent jau keliais šimtais rublių ir pradeda dirbti provincijos masto spartuoliškoje kiaulidžių komplekso statyboje. Netrukus jaunasis maksimalistas įsitikina, kad ir dėl kelių šimtų tenka plušėti beveik taip, kaip dėl milijono…
Be svarbių paauglystės temų – meilės, linksmybių ir mokyklos realijų, R.Misiūnas parodo, kad apie „buožes“ neigiamai kalba pirmiausia tie, kuriems nepatinka, kad iki sovietmečio sąžiningai dirbantis žmogus galėdavo prasigyventi. Užsimenama apie partizanus – iš nuotrupų paauglys bando sudėlioti tikrąją istoriją, pamato, kad vadovėlių faktai neatitinka artimųjų pasakojimų. Ši vasara ir darbas su ne itin sektino pavyzdžio suaugusiaisiais pasakotoją subrandina, išmoko kritiškai vertinti aplinką.
„Parduota vasara“ – šmaikščiai papasakota jauno žmogaus charakterio studija, su daugybe detalių, supintų į devintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio kasdienybės mozaiką, puikiai perteikia to laikmečio istorinį foną, neišvengiamai paveikusį aprašomos kartos jaunuolių formavimąsi. Tai galimybė šių dienų paaugliams pažinti laikmetį, kuris daugumai tolimas beveik taip pat, kaip akmens amžius. Tai dar viena knyga apie mokyklą, kurios jau nebėra.
