11 Undinės Radzevičiūtės minčių Londono knygų mugėje

Londono knygų mugėje su skaitytojais susitinka ir rašytoja Undinė Radzevičiūtė. Ji kalba įvairiomis temomis – nuo pasakojimų apie savo kūrybą iki to, kokia literatūros reikšmė visuomenėje. Čia pateikiame kai kurias susitikimuose nuskambėjusias mintis.
Susitikimo akimirka
Susitikimo akimirka / 15min nuotr.

Apie tai, kaip pradėjo rašyti:

„Pradėjau rašyti gana vėlai. Man jau buvo 33 metai, ir jau neprisimenu, kokia tai buvo istorija. Istorijos gali būti dvi. Viena istorija yra ta, kad aš labai liūdėjau, jog nieko nepasiekiau, nors manimi taip visi tikėjo – mano dėstytojai, mano močiutė. O man beveik niekas nepasisekė. Savęs paklausiau – kas aš esu? Rašytoja, – atsakiau. O ką parašiau? – paklausiau. Nieko. Liūdniausiais dalykas buvo tai, kad ne tik nieko neparašiau, bet ir nieko neperskaičiau. Tada aš perskaičiau knygą, kur buvo šimtas dzen istorijų, ir parašiau pirmą savo knygą.

Kita istorija skamba visiškai kitaip – tai labiau dzen istorija. Aš pamačiau prancūzų filmą „Šalti pusryčiai“. Jame yra scena, kur rodomas tuščias oro uostas, ten sėdi Gerard'as Depardieu. Prie jo prisėda Bertrand'as Blier. Depardieu pasisuka į jį ir sako – jūs man nepatinkat. O Blier atsako – jūs neteisus. Tą akimirką aš supratau, kad esu rašytoja. Tačiau rašytoja aš tapau žymiai anksčiau. Kai mokiausi Dailės akademijoje, vaikinams, kurie man patikdavo, sakydavau, kad vieną dieną mano pavardė bus parašyta aukso raidėmis ant knygos. Tai dažniausiai būdavo sakoma gražiems skulptoriams arba aktoriams. Gerai, sakydavau, – ne aukso, tai gal bronzos.“

Kai aš rašau, man reikia visiškos tylos, – tiek vidinės, tiek išorinės. Ką reiškia vidinė tyla? Vidinė tyla yra nebuvimas meilės, pykčio, aistrų, man reikia neutralaus tono. Kai knygą šlifuoju, dažniausiai tai darau su Mozartu.

Apie muziką rašant knygas

„Skaičiau statistiką, kad dažniausiai nusižudo žmonės, klausantys bliuzo, ir rečiausiai – klausantys repo. Tie, kurie klausosi repo, turi didesnę tikimybę būti nužudyti. Kai aš rašau, man reikia visiškos tylos, – tiek vidinės, tiek išorinės. Ką reiškia vidinė tyla? Vidinė tyla yra nebuvimas meilės, pykčio, aistrų, man reikia neutralaus tono. Kai knygą šlifuoju, dažniausiai tai darau su Mozartu. Ir visada su „Figaro vedybom“. Ne tik kad klausau, bet ir dainuoju. Dainuoju aš itališkai, nors itališkai nemoku, ir mano kaimynai turbūt galvoja, kad aš išprotėjusi.“

Apie dalykų esmę:

„Man dalykų esmė būtų gyventi tyloje.“

Apie kontroversiškas temas:

„Kai parašiau savo knygą „Žuvys ir drakonai“, mama man pasakė – duok paskaityti. Aš sakiau, – gal geriau neskaityk. Ji vis tiek sakė: duok, duok. Kai perskaitė, pasakė, gal geriau nespausdink, nes visi galvos, kad ji apie mane. Ar yra joje rasizmo ir kontroversiškų temų? Kiekviena tauta ir kiekvienas žmogus politinio korektiškumo ribas supranta skirtingai. Lietuviai tas ribas turi platesnes nei britai, nes mes neturėjome kolonijų. Senelė Amigorena yra vyresnio amžiaus personažas, kuriai dar stipriau būdingos tos rasistinės nuotaikos.“

Apie savo santykį su Lietuvos kultūra:

„Lietuvių kultūra man inspiruoja pabėgimą nuo lietuvių kultūros. Aš nesu visiškai lietuvė, todėl sunku į tai integruotis. Aš kartais sakau, kad ne visiškai suprantu lietuvių žmones, bet labai stengiuosi.“

Apie literatūros paskirtį:

„Netgi ankstyvieji homo sapiens turėjo juos vienijančius tekstus. Dabar gal žmonės nebėra jungiami vienu tekstu ar vienu mitu. Ir literatūra skyla į dvi dalis – ta, kuri atvaizduoja pasaulį realų, ir ta, kuri nori nuo realaus pasaulio pabėgti. Skaitytojas gali pasirinkti, – gyventi tame pasaulyje, kuris atvaizduoja realybę, ar nori nuo jo pabėgti.“

Apie rašytojo atsakomybę:

„Sovietiniais laikais buvo laukiama iš rašytojo, kad jis turėtų vesti tautą. Kai Lietuva tapo nepriklausoma, nebėra to poreikio. Ir literatūra turėtų kalbėti apie fundamentalius dalykus, o ne apie laikinuosius. Politinės problemos praeina, o žmogaus supratimas apie mirtį, meilę, mirtį lieka. Todėl rašytojai turėtų rašyti apie tuos dalykus, kurie lieka, o ne tuos, kurie praeina.“

Apie „Žuvis ir drakonus“:

„Aš septynerius metus gyvenau Vilniaus kinų kvartale, pažinojau beveik visus čia gyvenančius rajono kinus iš veido, mes netgi sveikindavomės, – kiniškai. Viskas prasidėjo atsitiktinai – vieną kartą aš atverčiau kinų istorijos knygą ir radau mažą nespalvotą fotografiją, kurioje buvo vaizduojama kinė su europietiškais šarvais. Ten nebuvo autoriaus pavardės. Aš pradėjau ieškoti, kas tai nutapė – kodėl kinė mergaitė ir europietiški šarvai? Ir radau autorių, visus jo darbus, susidėjau ant savo rašomojo stalo visas fotokopijas ir pamačiau istoriją. Tai buvo istorija, kurios negalėjau neparašyti.“

Apie skirtingų kalbų mokėjimo reikšmę:

„Žmonės net naudodamiesi internetu lieka savo valstybės viduje ir suprasti kitus žmones ir kultūrinius skirtumus gali tik keliaudami arba skaitydami knygas. Mokslininkų įrodyta, kad žmogui kalbant keliomis kalbomis, labai lavinasi smegenys, taigi, – jeigu kalba tik viena kalba, jis labai daug praranda.“

Apie tekstų konstravimo būdus:

„Yra toks architektūros stilius bauhauzas, – kai forma paklūsta idėjai. Stengiuosi, kad mano tekstas būtų kaip bauhauzas – turiu idėją ir žinau, kokių priemonių reikia, kad tas idėjas įgyvendinčiau. Kartais įsivaizduoju, kad mano knyga primena bažnyčios statymą. Kartais atrodo, kad knyga, kurią rašau, primena Bruegelio paveikslą, kuris susideda iš daug mažų istorijų, sudarančių didžiulį paveikslą.“

Apie knygas skaitančius žmones:

„Anksčiau buvo taip, kad ne visi žmonės mokėjo skaityti. Dabar moka visi, bet skaito ne visi. Greičiausiai yra tik tam tikras skaičius žmonių, kurie nori ir gali skaityti. Ir gali būti, kad tas skaičius, kuris buvo tada ir dabar, yra labai panašus. Gal nereikia versti tų, visų kitų, skaityti?“

15min žurnalisto kelionę į Londoną apmokėjo Lietuvos kultūros institutas. Straipsnio turiniui tai jokios įtakos neturi.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs