Balsuoti „15min knygos 2018“ rinkimuose galima čia.
Šiais metais 15min nusprendė atkreipti dėmesį ir į negrožinę literatūrą. Jos populiarumas pasaulyje didėja jau daug metų, tos tendencijos puikiai matomos ir Lietuvoje. Galbūt įtaką tam padarė ir Yuvalio Noah Harari knygos „Sapiens“, kuri jau antrus metus nesitraukia iš perkamiausiųjų sąrašų, populiarumas – po to nemažai leidyklų ėmė ieškoti panašaus pobūdžio kūrinių.
„Pasaulinė literatūra seniai turi gerą ir tvirtą negrožinės literatūros tradiciją ir rimtą jos rašymo mokyklą (ją formavo didieji žiniasklaidos leidiniai). Yra požymių, kad pas mus ši tendencija irgi atkeliauja, tad belieka viltis, kad ji išsiplėtos su ta pačia kokybės jėga kaip ir užsienyje – kad gera žurnalistikos mokykla įgalins rašyti skaidriai ir aiškiai apie pačius sudėtingiausius mūsų gyvenamo laiko dalykus, kad pagaliau rasis patraukliai, bet su derama atida ir reikiamu ištyrimo laipsniu parašytų mūsų garsiųjų kultūros, meno, politikos, visuomenės žmonių biografijų. Pastarųjų, kokybiškai ir gerai parašytų, man nuolat verkiant trūksta“, – sakė 15min geriausių metų knygos rinkimų komisijos narė Jūratė Čerškutė.
Kitas komisijos narys Marius Burokas sakė: „Tai rimta jau keletą metų vyraujanti tendencija, nuo kurios neatsilieka ir Lietuva – jau porą trejetą metų negrožinė literatūra vis labiau populiarėja. Tai, kad šios kategorijos atskirtos, puiku, nes nebegalima ignoruoti tokio gausaus literatūros srauto ir palikti jo už sąrašų ir kritikų dėmesio ribų.“
Komisijos nariai pastebėjo ir ryškiausias šių metų tendencijas.
Nemažai eksperimentinių, įdomesnės formos ieškančių lietuvių prozos kūrinių, vis labiau trinasi riba tarp prozos ir esė.
Marius Burokas: „Lietuvių literatūroje, manau, viskas kol kas po senovei – poezija tradiciškai stipresnė, proza, deja, tradiciškai silpnesnė. Kita vertus – nemažai eksperimentinių, įdomesnės formos ieškančių lietuvių prozos kūrinių, vis labiau trinasi riba tarp prozos ir esė (Giedros Radvilavičiūtės, Sigito Parulskio, Alfonso Andriuškevičiaus knygos), toliau aktualizuojamas 10-asis dešimtmetis (Kęstučio Šapokos „Pušis, kuri juokėsi“), pasirodo daugiau šnekamąja kalba, slengu parašytų kūrinių.
Negrožinės lietuvių literatūros gausėja ir ji populiarėja, bet čia ir vėl tendencijos kol kas nelabai kinta – nemažai tų knygų – miesto (ar miestų), jų gatvių, jų žmonių istorijos, socioistorijos, populiariosios lietuvių istorijos knygos, dienoraščiai ir asmeninė „mažoji“ istorija. Pasigendu lietuviškų lietuvių autorių rašytų mokslo populiarinimo knygų – tai, manau, būtų paklausu (jei gerai parašyta).
Užsienio grožinė literatūra vis įvairėja geografiškai – turime šiemet nemažai Pietryčių Azijos autorių, skandinavų, meksikiečių. Pažvelgęs į mūsų sudarytą 15-uką matau (turbūt pirmąkart) kad anglakalbė literatūra nebeužima dominuojančio pozicijos. Tas, tiesą sakant, džiugina – leidyklos stengiasi ieškoti įdomesnių, įvairesnių autorių. Kita vertus, tai viso pasaulio tendencija.
Džiugina ir žanrinė įvairovė – mokslinės fantastikos, siaubo literatūros, kitų žanrų (nors dabar jų ribos neaiškios) knygos vis dažniau patenka į topus.“
Jurga Mandrijauskaitė: „Pirmiausia norisi pasidžiaugti, kad lietuvių leidyklos vis labiau neatsilieka nuo pasaulinių literatūros tendencijų ir leidžia gan šviežius „Booker“, Goncourt'ų, Pulitzerio premijos laimėtojus ir kitus bestselerius, kuriais džiaugiasi visas pasaulis. Dar mane džiugina, kad vis daugiau leidžiama ne tik kriminalinio trilerio žanro skandinavų kokybiškos literatūros. Pradėtas leisti Karlo Ove Knausgårdo šešių autobiografinių romanų ciklas „Mano kova“ – tikėkimės, kad leidėjai nesustos ties pirmąja knyga ir tęs pradėto ciklo vertimus; iš skandinavų turime ir vieną įdomiausių šių metų norvegų rašytojo Roy'aus Jacobseno romaną „Neregimieji“. Visgi kartais leidyklos „įstringa“ leisdamos knygas autorių, kurių knygos puikiai perkamos, tačiau neužkamšo skylių mūsų leidyboje – norėtųsi daugiau kitų vardų, kurie jau seniai literatūros pasaulyje vadinami klasikais, kaip, pvz., buvo H.P. Lovecrafto kūrybos rinktinė „Tykantis tamsoje“.
Gausu negrožinės literatūros, – tiek vietinės, tiek verstinės. Žmonėms, matyt, iš tiesų rūpi juos supantis ar mūsų viduje slypintis pasaulis, istorija, mokslas, ateitis. Kiek sumažėjo biografinių knygų, kurias pakeitė Yuvalio Noah Harari, davęs startą knygoms apie žmonijos istoriją, ateitį, mokslą; šią temą puikiai papildė Peterio Wohllebeno knygos apie medžius ir gyvūnus, Giulia Enders „Žarnyno žavumynai“, Edo Yongo „Manyje gyvenantys milijonai“, Jaredo Diamondo „Ginklai, mikrobai ir plienas“ ir begalė kitų. Vis dar vangiai verčiama Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos šalių literatūra, tad maloniai nudžiugino iš Malaizijos kilusio rašytojo Tan Twan Engo romano „Vakaro Miglų sodas“ vertimas ir meksikiečių rašytojo Guillermo Arriagos romanas „Laukinis“. Nesuprantama mūsų leidėjų „nedraugystė“ su literatūros Nobelio laimėtojais: sulaukiame arba tik perleidimų, arba visiško ignoravimo, arba vieno, geriausiu atveju, dviejų, kūrinių vertimų po naujo nobelisto paskelbimo, o po to vėl štilis. Atrodo, kad mūsų leidykloms ir skaitytojams daug svaresnė yra galimybė ant viršelio užklijuoti „Booker“, o ne Nobelio laimėtojo lipduką.“
Atrodo, kad mūsų leidykloms ir skaitytojams daug svaresnė yra galimybė ant viršelio užklijuoti „Booker“, o ne Nobelio laimėtojo lipduką.
Jūratė Čerškutė: „Tendencija, regis, lieka ta pati – negrožinės literatūros augimas. Tą šiemet liudija ne tik atskiri 15min knygų rinkimų negrožinės literatūros sąrašai, bet ir akcijos „Metų knygos rinkimai“ naujas publicistikos ir dokumentikos knygų penketukas. Ir ryškiausia tendencija, žiūrint į sąrašus, kad geriausi lietuvių literatūros eseistai – Giedra Radvilavičiūtė ir Sigitas Parulskis yra šiuose, o ne prozos / grožinės literatūros sąrašuose. Ar lietuvių eseistikos perėjimas nuo grožinės į negrožinę bus tendencija – parodys laikas ir gyvenimas, bet šiais metais į tokį judesį neatkreipti dėmesio tiesiog neįmanoma“.
Geriausi lietuvių literatūros eseistai – Giedra Radvilavičiūtė ir Sigitas Parulskis yra šiuose, o ne prozos / grožinės literatūros sąrašuose.
Lina Buividavičiūtė: „Šiais metais sulaukėme tikrai geros literatūros – gal taip sakyti ir trivialu, tas pats kartojama kasmet. Visgi – džiūgavau ir dėl poezijos, ir dėl prozos. Laukiau Gretos Ambrazaitės debiuto, Mariaus Povilo Elijaus Martynenko kūrybinių akibrokštų, Mariaus Buroko naujos knygos, Lauros Sintijos Černiauskaitės „Šulinio”. Labai džiaugiausi Herkaus Kunčiaus „Lietuviškom apybraižom” – koks karnavalas, kokia vaizduotė. Taip pat džiugina, kad verčiama vis daugiau geros šviežienos – užsienio autorių kūrinių. Ir „Neregimieji“, ir „Vakaro miglų sodas“, ir „Didžiausios laimės ministerija“. O dabar – rankose laikau Strugackių „Nevilties miestą“, eisiu pirkti Ekos Kurniawano „Grožis lyg žaizda“. Žodžiu – literatūros lauke vyksta gerų dalykų“.
Apie tai, kas šiais metais nustebino ar nuvylė, M.Burokas sakė, kad kiek nustebino Roy'aus Jacobseno „Neregimųjų“ populiarumas. „Ar mes taip pasiilgę paprastų, pamatinių žemės ir jūros dalykų? Regis, lietuvių literatūroje to pilna. Bet turbūt esama kažko, ko lietuvių autoriai neduoda ir ko skaitytojas ieško „Neregimuosiuose“. Kiek nuvylė Hermano Kocho „Griovys“ ir Juliano Barneso naujas (senas) romanas. Gal kartais nebūtina leisti visų mėgstamo ir perkamo autoriaus romanų?“
Jūratė Čerškutė sakė, kad pažvelgus į lietuvių grožinės literatūros dešimtuką akivaizdu viena – proza pralaimi poezijai. „Keturios prozos knygos, ir tai tarsi skatina sakyti, nors kalendoriniai metai dar ir nesibaigė, kad lietuvių proza išgyvena savotišką pauzę, trumpą minutinę pertraukėlę.
Žvelgiant į užsienio autorius, akivaizdu, kad sinchronas su pasauliu karaliauja negrožinės literatūros lauke.
Žvelgiant į užsienio autorius, akivaizdu, kad sinchronas su pasauliu karaliauja negrožinės literatūros lauke. Čia, be jokios abejonės, lyderiauja Yuvalio Noah Harari „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“ ir „Homo deus. Glausta rytojaus istorija“. Panašu, kad link bestselerio suka ir Hanso Roslingo „Faktų galia“. O žvelgiant į grožinę literatūrą ir jos perkamiausiųjų topus, matyti, kad, pavyzdžiui, norvegų rašytojo Karlo Ove Knausgaardo šešiatomio ciklo „Mano kova“ pirmasis romanas „Mirtis šeimoje“ nebuvo toks bestseleris, koks buvo pasaulyje. Man asmeniškai vienas gražiausių metų verstinės literatūros skaitinių – Virginios Woolf paskutinis romanas „Tarp veiksmų". Bet ar jis tiek skaitomas, kiek norėtųsi?“
Skaitytojai savo balsą rinkimuose „15min knygos 2018“ gali atiduoti iki gruodžio 7 dienos. Vėliau iš daugiausia balsų surinkusių knygų komisija išrinks rinkimų laureatus, jie bus paskelbti gruodžio 14 dieną. Balsuoti galima čia.
