Ši knyga – labai skvarbus, atviras, provokuojantis žvilgsnis į tarpukario Lenkiją, jos literatūrinį gyvenimą, tai kartu ir pasakojimas apie W.Gombrowicziaus kaip rašytojo formavimąsi, jo brandą. Kaip ir savo romanuose, čia rašytojas kandus, ekstravagantiškas, satyriškas, ironiškas, sakantis tiesą, kad ir kokia nepatogi ji bebūtų, o kartu ir labai savikritiškas.
Čia dalinamės vertėjos, 15min apdovanotos už šios knygos vertimą į lietuvių kalbą, mintimis apie kūrinį. Šį interviu vertėja 15min žurnalistui Mažvydui Karaliui davė kalbėdama tuo metu, kai jai už būtent šio kūrinio vertimą buvo skirta Metų vertėjo krėslo premija. Ši vertėja lietuvių skaitytojams yra pristačiusi ne vieną W.Gombrowicziaus kūrinio vertimą: „Dienoraščiai“ , romanus – „Ferdydurkė“, „Transatlantas“ ir „Apsėstieji“.
– Premiją gavote už W.Gombrowicziaus „Lenkiškų prisiminimų“ vertimą. Kuo ši knyga skiriasi nuo kitų jūsų verstų kūrinių? Juk esate išvertusi per šešias dešimtis knygų.
– Visos knygos, kurias verčiau, yra skirtingos – savo stilistika, personažų charakteriais, siužetiniais sprendimais, tad galima kalbėti tik apie Gombrowicziaus tekstų ypatumus. O jie turi vieną keistą savybę, kurios daugiau niekur nesu užtikusi: tie tekstai „neįsileidžia“ vertėjo, lygiai kaip duona „neįsileidžia“ peilio ašmenų plokštumos. Versdama jo „Dienoraštį“ – tai buvo mano pirmoji šio autoriaus knyga – kelis puslapius išverčiau pati nelabai išmanydama ką.
Kartą užbėgo bičiulė ir prisėdo prie mano kompiuterio: „Ką dabar verti?“ Ir skaito, o jos veidas tįsta, akys apvalėja. Tyliu, nieko neklausinėju, o kai išėjo, pati ėmiau skaityti ką išvertusi – ir nieko nesuprantu. Tada suvokiau, kad bičiulė pamanė esanti visiška kvailė, nes jeigu aš išverčiau, vadinasi, suprantu, nesupranta tik ji. Tada ėmiausi iš naujo – sukeičiau žodžių tvarką, kai ką perstūmiau, pataisiau – ir viskas suskambėjo. Taip ir darau: prie Gombrowicziaus prieinu šonu, kad susmigčiau į jį ašmenimis.
– Kaip šios knygos vertimas pakliuvo į jūsų rankas? Regis, dėl visko, jei taip galima pasakyti, kaltas rašytojas Valdas Papievis.
– V.Papievis pritarė ir suderino klausimą su Gombrowicziene, ir tą padarė mielai, greitai ir lengvai, o pačią knygą leidyklai pasiūliau aš, nes seniai norėjau ją išversti, ji kokius penkerius metus gulėjo ant stalo, laukdama savo valandos. Esu ją siūliusi porai leidyklų, bet jos nenorėjo, o „Odilė“ užsimanė. Ir neapsiriko. Jau įsitikinau, kad kiekviena knyga turi savo likimą, ir niekada neatspėsi, ji nuskambės ar ne, bus perkama ar ne. Apskritai ant mano darbo stalo guli krūvelė knygų, kurias norėčiau išversti, nes tai gera literatūra, – pirmiausia, žinoma, Gombrowicziaus (nors jo nedaug kas liko mano neišversta), taip pat ir kitų autorių.
– Ši knyga giriama, įdėjote daug darbo, kol ji pasiekė skaitytojus. Kas buvo sunkiausia verčiant „Lenkiškus prisiminimus“, su kokiais iššūkiais susidūrėte?
– Kiekvienas nuolat dirbantis vertėjas susiranda „savo“ autorius – tuos, su kuriais sieja sielų giminystė. Tokius versti nėra sunku, nes kalbi savo žodžiais, kuriuos kažkodėl parašė kažkas kitas. Bet „Lenkiškus prisiminimus“ Gombrowiczius parašė šnekamąja kalba – jie turėjo būti skaitomi per radiją, o tai nėra dažnas dalykas, tad reikėjo versti, tai yra rašyti, šnekamąja kalba. Tačiau esu vertusi kur kas sunkesnių tekstų – ir ne visada todėl, kad jie sudėtingi, o todėl, kad su autoriumi nesieja sielų giminystė. Pavyzdžiui. J.I.Kraszewskis, XIX a. rašytojas, klasikas. Esu išvertusi kelis jo buitinius romanus, man jie patinka, nes imu ir pasiilgstu lėto, nuoseklaus pasakojimo, bet versdama kankinuosi – tiesiog teisingai dėlioju žodžius, o ne verčiu.
Tuo tarpu Gombrowicziaus „Transatlantą“ kikendama ir niūniuodama – nes tai smagus, nors stilistiškai labai sunkus versti dalykėlis – išverčiau tokiu greičiu, kaip rašo ranka.
– Esate išvertusi ne vieną Witoldo Gombrowicziaus kūrinį. Paviljono knygų savaitgalio metu, kai vyko „Lenkiškų prisiminimų“ pristatymas, Darius Kuolys sakė, kad W.Gombrowiczius – sudėtingas autorius. Kaip jūs versdama jo tekstus regite ir kokį pažinote šį lenkų rašytoją?
– Gombrowiczius – išties sudėtingas autorius, bet pirmiausia labai įdomus. Jo nuostabiausia savybė – bent jau man – ta, kad jis pajunta mažiausią falšą, netikrumą, apgaulę, apsimetimą – ir garsiai apie tai pasako. Beveik kiekvienoje jo knygoje vienaip ar kitaip kalbama apie meno perteklių, pavyzdžiui, muziejuose ar bibliotekose, kur kiekybė nužudo kokybę ir nebegali gėrėtis, nes paveikslų per daug, be to, tam, kad gėrėtumeisi, turi išmanyti kompoziciją, spalvų derinimą ir daugybę panašių dalykų.
Bet gėrisi visi – nes kažkas pasakė, jog tai aukštasis menas ir juo gėrėtis dera. Tas pats su muzika, poezija ir apskritai bet kokiais menais. Nemanau, kad dėl tokio tiesmukiškumo turėjo daug draugų, bet jis kitiems įkvėpė drąsos kalbėti tai, ką galvoja ir jaučia, o ne tai, ką reikia.
