Šiais metais 15min metų knygos rinkimuose nugalėjo šie autoriai ir jų knygos bei vertėjai ir jų verstos knygos:
Geriausia lietuvių autorių grožinė knyga – Rimantas Kmita „Remyga“ (leidykla „Tyto alba“)
Geriausia lietuvių autorių negrožinė knyga – Norbertas Černiauskas „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ (leidykla „Aukso žuvys“)
Geriausia verstinė grožinė knyga – W.G.Sebaldas „Austerlicas“ (iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė, leidykla „Baltos lankos“)
Geriausia verstinė negrožinė knyga – Laurence'as Reesas „Aušvicas. Naciai ir „galutinis sprendimas“ (iš anglų kalbos vertė Matas Geležauskas, leidykla „Kitos knygos“)
Skaitytojai anksčiau taip pat jau buvo išrinkę nugalėtoją „Pegaso“ rinkimuose – Hanya Yanagihara knygą „Mažas gyvenimas“ (iš anglų kalbos vertė Marius Burokas, leidykla „Baltos lankos“).
Išrenkant laimėtoją 50 proc. lėmė skaitytojai, 50 proc. ekspertai. Šįkart ekspertų komisiją sudarė Audrius Ožalas, Jūratė Čerškutė, Marius Burokas, Jurga Mandrijauskaitė, Lina Buividavičiūtė, Jurga Vaičiūtė, Monika Bertašiūtė.
Pasikartojanti tema – istorinio laiko apmąstymas
„Nors skaitytojų ir komisijos nuomonės vertinant kai kuriuos kūrinius išsiskyrė, visgi galima pastebėti, kad yra ir išimtis – Norberto Černiausko knyga apie 1940-uosius užtikrintai laimėjo tiek skaitytojų, tiek komisijos balsavimus, – sakė 15min vyr. redaktoriaus pavaduotojas Audrius Ožalas. – Labai džiaugiuosi dėl visų laimėjusių knygų, jos įrodo, kad literatūrinis gyvenimas Lietuvoje yra labai gyvybingas, tviskantis įvairove, turime ir puikių rašytojų, ir vertėjų, ir leidyklų, pristatančių kokybišką literatūrą. Siūlau atkreipti dėmesį ne tik į nugalėtojus, bet ir į ilguosius bei trumpuosius sąrašus – juose esančios knygos turėtų patikti įvairiausių literatūrinių skonių skaitytojams.“
A.Ožalas sako, kad nors visos knygos skirtingos tiek stilistiškai, tiek žanro prasme, kai kuriuos bendrus vardiklius visgi galima atrasti. „Visose knygose ryškus istorinio laiko pajautimas, lūžio momentų apmąstymai, kaip tai vis dar veikia dabartį. Rimantas Kmita meniškai rašo apie Sąjūdžio laikus, santvarkų kaitą, perėjimą iš buvusiojo pasaulio į naująjį, sudėtingus tapatybės virsmus. Norbertas Černiauskas apmąsto 1940-uosius, pasakodamas apie tai, kokia Lietuva buvo karo priešaušryje, tai – ir bandymas suprasti mūsų istoriją, mentalitetą, ir leidžia galvoti apie tai, koks Lietuvos vystymasis galėjo būti, jei ne tragiški įvykiai. Tiek R.Kmitos, tiek N.Černiausko knygos labai aktualios kalbant ir apie šiuos laikus, istorinių paralelių galime nesunkiai atrasti, – sakė A.Ožalas. – Abiejose verstinių knygų kategorijose laimėjo kūriniai, kurių centre – Holokaustas. Tai nestebina, turint galvoje knygų šia tema populiarumą šiuo laiku, tačiau abi knygos – puikūs literatūrinio kalbėjimo apie šias traumas pavyzdžiai. W.G.Sebaldas savo kūrinyje „Austerlicas“ apie Holokausto pasekmes kalba pasakodamas per savosios istorijos tyrinėjimus, traumines visos Europos patirtis, žaizdas, kurios neužgyja, negalėjimą surasti vietos šiame suskilusiame pasaulyje. Kaip ir W.G.Sebaldas, L.Reesas kūrinyje „Aušvicas“ irgi kalba apie blogio gimimą, svarsto, kaip tokios stovyklos kaip Aušvicas išvis tapo įmanomos. Atsiremdamos į XX amžiaus katastrofas, abi šios knygos mums kalba apie amžinąjį gėrio ir blogio susidūrimą, kuris, deja, ne visada baigiasi gėrio pergale.“
GERIAUSIA LIETUVIŲ AUTORIŲ GROŽINĖ KNYGA
Rimantas Kmita „Remyga“
Leidykla „Tyto alba“
„Antrajame savo romane Rimantas Kmita mus vėl nukelia į praeitį – šįkart į Sąjūdžio laikus, nepriklausomybės atgavimą, – tačiau šioje knygoje perteikia kur kas tamsesnę atmosferą nei „Pietinia kronikas“. Čia jis tyrinėja niūresnius to laikmečio aspektus – atgavus nepriklausomybę buvo ne tik euforiškas pakilimas, bet ir daug nežinios, sumaišties, traumų, kriminalinio pasaulio įsigalėjimo, korupcijos, su tapatybės klausimais atsirandančios nežinios. Galų gale ne viskas pasikeitė atėjus nepriklausomybei, senasis pasaulis niekur nedingo, dalis žmonių tik pakeitė uniformas ir spalvas – ne veltui autorius kaip ryškią metaforą panaudojo milicininkų tapsmą policininkais. Keičiantis santvarkoms nepaliaujamai vyksta gėrio ir blogio kova, kuri šio romano audinyje įgauna fantasmagoriškus atspalvius, realybės ir sapnų, vizijų ribos čia išsitrina, knygoje ryškus mitologinis, magiškojo realizmo lygmuo. Puiki R.Kmitos pajauta detalėms, atpažįstamiems to laiko bruožams, mentalitetui. „Remyga“ – tirštas audinys, knygos autorius kalba mums apie sudėtingą lūžio momentą, daro tai meniškai ir išradingai.“ (Audrius Ožalas)
„Naujuoju romanu Rimantas Kmita dar kartą pademonstravo savo kmitišką meistriškumą. Vartoju šį junginį dėl kelių priežasčių. Pirma – jis sukonstravo tokią šiaulietišką šnektą, kad ją būtų lengva ir įdomu skaityti. Antra – pateikė platų vyro, išgyvenusio karą ir SSRS žlugimą, psichologinį portretą. Esu įsitikinusi, kad visi turime remygų savo šeimose ir aplinkoje, tik neturime patirties jų suprasti. Trečia – R.Kmita sugebėjo grožinėje literatūroje, neaukodamas istorinio tikslumo, kalbėti apie Sąjūdį.“ (Monika Bertašiūtė)
GERIAUSIA LIETUVIŲ AUTORIŲ NEGROŽINĖ KNYGA
Norbertas Černiauskas „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“
Leidykla „Aukso žuvys“
„Knyga, kuri iš lietuvių autorių negrožinių kūrinių šiais metais buvo aptariama bene plačiausiai – tiek kalbant apie tai, kokia Lietuva buvo karo priešaušryje, tiek bandant išvesti paraleles su šiais laikais. N.Černiauskas apie lemtingus 1940-uosius rašo pateikdamas platų panoraminį vaizdą, pažvelgdamas, kaip gyveno to laiko žmonės, kokios buvo nuotaikos, į to laiko įvykius jis siekė pažiūrėti iš skirtingų sluoksnių, profesijų žmonių perspektyvų, taip mūsų akyse lipdydamas to laiko Lietuvos paveikslą. Autorius užčiuopia to laiko socialines problemas, politines nuotaikas, kai kas iš to laikotarpio gerokai primena ir tai, su kuo gyvename ir dabartinėje Lietuvoje. Pats istorikas teigia, kad jam 1940-ieji buvo ne (tik) autoritarinio režimo apslopintos jaunos valstybės metai, bet (ir) bręstančios, augančios visuomenės zenitas, Lietuva pasirodė pasiruošusi modernėti įvairiose srityse, tai buvo pradžios kelias, kurį, deja, nutraukė karas ir okupacija. Metai, kurių įvykius iš šio laiko perspektyvos taip sudėtinga vertinti, čia mums atsiskleidžia pačių tuomet gyvenusių žmonių akimis, autoriui sudėliojant esminius štrichus ir kontekstus.“ (Audrius Ožalas)
„Neabejotinai viena skaitymui pagaviausių, smalsumą ir vaizduotę žadinančių 2021 metų lietuvių negrožinės literatūros knygų. Istoriko Norberto Černiausko mokslinė studija apie nepriklausomos Lietuvos zenitą ir paskutiniuosius gyvavimo mėnesius dėl savo optimistinio tono ir literatūriniu įkvėpimu išguldyto teksto gali (o gal net ir turėtų) būti skaitoma kaip įdomiausias romanas. Tai išmoningai istoriko žvilgsniu sukomponuota dokumentinė tarpukario laisvos ir augančios Lietuvos gyvenimo rekonstrukcija. Iš gausių šaltinių atkurdamas kasdieninį, asmeninį, visuomeninį, politinį ir pilietinį gyvenimą 1940-ųjų Lietuvoje, Černiauskas parodo žmones ir valstybę, dirbančius, kuriančius ir svajojančius, vis dar savarankiškus, bet jau traukiamus į istorijos negandų verpetą.“ (Jūratė Čerškutė)
GERIAUSIA GROŽINĖ VERSTINĖ KNYGA
W.G.Sebaldas „Austerlicas“
Leidykla „Baltos lankos“
Iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė
„Nepaisant sudėtingų temų ir tamsių spalvų, tai vienas įdomiausių, labiausiai įtraukusių šiųmečių skaitinių. Savo unikaliu stiliumi – supindamas išmonę ir dokumentiką – W.G.Sebaldas sukūrė intriguojantį vieno žmogaus praeities detektyvą ir nutapė labai gyvą pokyčių įsuktos XX a. pirmosios pusės Europos paveikslą.“ (Jurga Vaičiūtė)
„Austerlicas“ – daugiasluoksnė, melancholiška meditacija apie tamsiąją žmonijos istorijos pusę. W.G.Sebaldas savo kūrinį konstruoja iš kasdienio gyvenimo detalių, istorinių faktų, užgniaužtos atminties, baimės nuotrupų, miestų ir susitikimų, kelionių ir architektūrinių pastatų aprašymų, asociatyvių tekstų ir vaizdų jungčių, tarp žodžių paslėptų metaforų ir tylos.
W.G.Sebaldo rašymo būdas keitė kalbėjimo apie XX amžiaus istorijos traumas naratyvą. „Austerlice“ autorius atsisako įprastų pasakojamosios grožinės literatūros kūrimo kanonų – siužeto, charakterių kūrimo, įvykių, vedančių į kitus įvykius, įprastos skyrybos, pačios Holokausto temos suaktualinimo ir galiausiai tai, ką skaitytojas patiria skaitydamas šį kūrinį, primena labiau sapną ar vaiduokliškas haliucinacijas. Kartu su juo mes klaidžiojame herojaus individualios egzistencijos platybėse, kartu su juo išgyvename istorijos sielvartą ir žaižaruojantį akimirkos grožį.“ (Jurga Mandrijauskaitė)
GERIAUSIA NEGROŽINĖ VERSTINĖ KNYGA
Laurence’as Reesas „Aušvicas“
Leidykla „Kitos knygos“
Iš anglų kalbos vertė Matas Geležauskas
„Vienas paveikiausių pastaruoju metu skaitytų kūrinių apie Holokaustą. Knyga, priverčianti iš naujo permąstyti tai, kas vyko per Antrąjį pasaulinį karą. Ji ne tik pateikia kraupų Aušvico įvykių vaizdą, bet ir bando atsakyti į klausimą, kaip tokia stovykla išvis tapo įmanoma. Autorius analizuoja pačias nacių radikalaus mąstymo ištakas, reikšminga ir tai, kad L.Reesas, rengdamas šią knygą, atliko ne tik daugybę istorinės medžiagos tyrimų, kalbėjosi ne tik su liudininkais, išgyvenusiais Aušvicą, bet ir su pačiais nusikaltimų vykdytojais. Tai – bandymas suprasti, kaip žmonės tampa budeliais, kokie buvo jų motyvai, psichologija. Šie liudijimai iškelia daug klausimų – ne tik apie žmogaus prigimtį, tai, kaip pasirenkamas blogis, bet ir apie tai, kaip esminiais laikotarpiais elgėsi ištisos valstybės. Kaip ir rašo pats autorius, „iš šio pasakojimo daug ką sužinome ir apie save pačius“. (Audrius Ožalas)
„Šioje knygoje L.Reesas išsamiai, kruopščiai ir taikliai kalba apie vieną didžiausių istorijos juodulių ir kolektyvinių traumų – žydų genocidą. Autorius ištyrė daugybę archyvinės medžiagos ir pateikė net 15 metų rinktus interviu su Holokaustą išgyvenusiomis aukomis ir nusikaltusiais vokiečiais. Ši dvejopa perspektyva – aktuali, sukrečianti, skatinanti kelti klausimus ir ieškoti atsakymų. Knygos stiprybės – itin svarbi tematika, platus autoriaus žiūros laukas, analitinis lygmuo ir daugybė vertingos informacijos. Manau, tokia knyga – būtinybė visiems, kad neužmerktume akių prieš blogį, mėgintume apčiuopti jo šaknis, ir neleisti joms keroti ateityje.“ (Lina Buividavičiūtė)
Šie rinkimai vyko jau penktus metus. Vertinamos knygos turėjo būti pirmą kartą išleistos lietuvių kalba (arba tai turėjo būti naujas knygos vertimas į lietuvių kalbą), publikuotos nuo 2020 m. lapkričio 1 iki 2021 m. lapkričio 1 dienos.
Lietuvių knygų autoriams bus skirtos 500 eurų premijos, tokio paties dydžio premijos bus skirtos ir vertėjams – tuo pabrėžiant vertėjų, kurie lietuvių kalba prakalbina svarbius užsienio kūrinius ir neretai lieka šešėlyje – svarbą.
