Dabar ekspertų komisija balsuos dėl kiekvienoje kategorijoje 5 daugiausia skaitytojų balsų gavusių knygų. Komisijos balsai bus sudėti su skaitytojų balsais – taigi, išrenkant laimėtoją 50 proc. lems skaitytojai, 50 proc. ekspertai. Nugalėtojai bus paskelbti gruodžio 15 dieną. Šįkart ekspertų komisiją sudaro Audrius Ožalas, Jūratė Čerškutė, Marius Burokas, Jurga Mandrijauskaitė, Lina Buividavičiūtė, Jurga Vaičiūtė, Monika Bertašiūtė.
Daugiau informacijos apie rinkimus rasite čia.
Skaitytojų išrinkti penketukai:
Lietuvių autorių grožinės knygos
1. Akvilė Kavaliauskaitė „Kūnai“
Leidykla: BALTO leidybos namai
20 proc.
Antroji žinomos žurnalistės, scenaristės, tekstų kūrėjos Akvilės Kavaliauskaitės knyga. Novelėse atsiskleidžia plati kūno, kūniškumo panorama, iš detalių, simbolių, įvaizdžių susidėliojantis intriguojantis ir įdomus koliažas. Akvilės tekstuose analizuojami žmonių prasilenkimai santykiuose, amžinai kaustanti vienatvė, pasitelkiamas ironiškas ir žaidybiškas žvilgsnis į meno ir autentiškos kūrybos ištakas ir plėtotę, susitelkiama į vieno gyvenimo vertę, prisiliečiama prie pamatinių savastį ir žmogaus tapatybę formuojančių dedamųjų. Autorė sugeba sukurti originalų chronotopą ir platų veikėjų patirčių kaleidoskopą. Kaip sako literatūros kritikė Neringa Butnoriūtė: „Tai viena iš nedaugelio knygų, kurioje pakankamai tiksliai ir taikliai atsiskleidžia po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo brendusios jaunosios kartos laikysena, mąstysena.“ Žavi ir autorės gebėjimas valdyti kalbą, nugludintas stilius ir kūrybiški sprendimai. (Lina Buividavičiūtė)
2. Lina Simutytė „Miesto šventė“
Leidykla: „Kauko laiptai“
19 proc.
Lina Simutytė turi fantazijos – nenuostabu, kodėl vos debiutavusi su „Miesto švente“ ji patenka į labiausiai vertinamų knygų sąrašus. Šią knygą verta skaityti, jeigu esate pavargę nuo dešimtojo dešimtmečio, ieškote naujojo tūkstantmečio patirčių. Tik būkite atidūs, nes kūrinyje besimėtantys daiktai, kad ir „Fairy“ putos, „Maximos“ prekių katalogas ir „Adidas“, iš tiesų turi savo vietas. (Monika Bertašiūtė)
3. Undinė Radzevičiūtė „Grožio ir blogio biblioteka“
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
11 proc.
Amoralūs gotikiniai veikėjai, kurių istorijos nevargina. Juvelyriniai sakiniai be diletantizmo, kurio lietuvių literatūroje apstu. Autentiška estetika, kurios nesumaišysi su niekuo kitu. Undinės Radzevičiūtės „Grožio ir blogio biblioteka“ yra tikra literatūra. Tokia, dėl kokios apskritai pradedame skaityti. (Monika Bertašiūtė)
4. Sigitas Parulskis „Dvigubo dugno keleiviai“
Leidykla: „Alma littera“
10 proc.
Plunksnos virtuozas čia atsiskleidžia ir kaip vaizdo meistras. Teksto ir fotografijų dialogas – atitariant, papildant, žaidžiant, provokuojant. Čia susitinka aštrios ironijos smeigutės ir egzistenciniai gelmenys, kultūriniai kontekstai, žanrų persidengimas, nugludinta plunksna ir prasmių versmės. „Dvigubo dugno keleiviai“ – kūrybiška, įžvalgi, išsiskirianti tiek bendrajame, tiek autoriaus kūrybos kontekste knyga. (Lina Buividavičiūtė)
5. Jurga Tumasonytė „Remontas“
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
8 proc.
Po sudėtingų šeiminių išgyvenimų, vidinių krizių romano herojai remontuoja namus. Tai suponuoja „švaraus lapo“, naujos pradžios poreikį, mėginimą kartu su senais tapetais nudrėksti ir nusidėvėjusias savasties ląsteles. Remonto – kaip atsinaujinimo – konceptas siejasi ir su ribine istorine bei sociokultūrine romano veikėjų patirtimi. Pereinamasis būvis, Sovietų Sąjungos bloko irimas, Vakarų įtaka – didžiulis atsišviežinimo troškimas, kolektyvinių traumų kamuojamos tautos gijimo poreikis. Viena svarbiausių „remonto koncepto“ dedamųjų – postkolonijinio subjekto būtis, dabartinių 30-mečių, gimusių „ribinėje santvarkoje“ ir jų tėvų paveikslai. Toks prasminis daugiabalsiškumas – romano pamatas, ant kurio „lipdomi“ veikėjų pasauliai. Taigi, pagauliai, įtaigiai parašytas romanas svarbus ir kaip kartos liudijimas – tiek tėvų, tiek jų 30-mečių vaikų. (Lina Buividavičiūtė)
Lietuvių autorių negrožinės knygos
1. Birutė Davidonytė, Dovydas Pancerovas „Kabinetas 339“
Leidykla: „Alma littera“
43 proc.
Knyga apie tiriamąją žurnalistiką ir apie valdžios užkulisius, apie tai, kaip valstybėje priimami sprendimai ir tai, kokie žmonės yra valdžioje, apie politikų ir verslo susitarimus, tai, kas pasakoma visuomenei, ir tai, kas nutylima. Ir, žinoma, tai knyga apie redakcijos darbą, apie žurnalistus, kurie bando išsiaiškinti tai, kas nematoma, kūrinys apie tai, ką reiškia būti tuo nepatogiuoju žurnalistu, pasakojimas be jokių romantinių užsklandų. Didžiulis privalumas yra pasakojimo stilius. Knygos autoriai rašo labai asmeniškai, atskleisdami ne tik faktus, bet ir tai, kaip ši istorija palietė juos asmeniškai, nenutylėdami net tų dalykų, kuriuos nuslėpti būtų buvę patogu. Kūrinys parašytas įtraukiančiu stiliumi, – taip, kad skaitydamas jautiesi, tarsi rankose turėtum neblogai sukaltą detektyvą. (Audrius Ožalas)
2. Liudas Dapkus „Žuvis, kuri supainiojo duris: ir kitos 69 istorijos iš šešių žemynų“
Leidykla: BALTO leidybos namai
15 proc.
„Esmė – ne pats judėjimas erdvėje. Tai švietimas, mąstymo būdas, sielos būsena“, – knygoje rašo Liudas Dapkus, kurio knyga šiais pandemijos laikais yra būdas bent jau štai tokiu būdu numalšinti pasaulio nenuoramų kelionių, pažinimo alkį. Knygoje esantys jo pasakojimai – surankioti iš įvairių valstybių ir žemynų, įvykusių per keliasdešimt metų. 70 istorijų iš šešių žemynų, suveriančių į vieną rinkinį įspūdžius iš rojaus paplūdimių ir karo zonų, keliones jūra ir skrydžio baimės įveikimą, apsilankymus istoriją saugančiuose namuose ar pilyse ir „Playboy“ imperijos kūrėjo viloje, lėtumo paieškas Graikijoje ar adrenalino pliūpsnį Kosta Rikoje. Žavėjimąsi gamta ar Caravaggio drobe. Pasakojimus iš susispaudusių miestų ar šiurpaus grožio žemių Namibijoje. Vienos šalys traukia kvapais, kitos – vaikystės svajonėmis ar tiesiog dėl avantiūrinių pasirinkimų. Kelyje svarbiausia dažnai yra ne tai, kas gero ar blogo įvyksta, o tai, ką labiausiai prisimename ir kas mus labiausiai pakeičia. Todėl šie trumpi pasakojimai yra ne tik istorijos, išnyrančios iš atminties, bet ir bandymai suprasti, kodėl tai buvo svarbu. (Audrius Ožalas)
3. Veronika Urbonaitė-Barkauskienė „Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais“
Leidykla: „Dvi tylos“
7 proc.
Dešimtojo dešimtmečio kartos, augintos sekcijose ir santvarkų pervartų chaose, apmąstymas, asmeninę patirtį (autorė yra trijų vaikų mama) derinant su skvarbia sociologės akimi. Sakoma, kad kiekviena karta turi savo išskirtinių savybių, ir Veronikai Urbonaitei-Barkauskienei šioje knygoje pavyksta sukurti tikslią dviejų paskutiniųjų XX amžiaus dešimtmečių kartos charakteristiką, diagnozuoti ir aprašyti iššūkius, su kuriais susiduriama tampant tėvais. Pavadinimo „tampa“ nėra atsitiktinis – jis nurodo į proceso dabartiškumą ir nebaigtinumą, taip tiksliai autorės įžodinamus. Pagaviai parašyta knyga sužavi ir kritiškai apmąstomu savo kartos, ir šiuolaikinės tėvystės ir mamystės portretais – nenucukrintais, tikrais ir kiek ironiškais. Skaitant knygą norisi priekaištauti dėl skaitymą kankyne paverčiančio nepatogaus šrifto ir paraštės nebuvimo, ir sykiu norisi pagirti dėl smagių Ūlos Šveikauskaitės iliustracijų. (Jūratė Čerškutė)
4. Jonas ir Adolfas Mekai „Gyvenimo lai(š)kai“
Leidykla: „Post scriptum. Littera“
7 proc.
Įsimintina knyga, kurios nesupjaustytuose, skaitymo rituališkumą ir išskirtinumą kuriančiuose puslapiuose laiškiškai slepiasi dviejų pasaulyje garsių lietuvių, rašytojų ir prisiekusių kino kūrėjų, brolių Jono ir Adolfo Mekų laiškai mamai Elžbietai Mekienei. Laiškai iš Amerikos, to Vakarų kapitalistinio svajonių pasaulio į už geležinės uždangos tūnantį amžinai Mekų nepamirštamą Semeniškių kaimą Biržų rajone, Lietuvos TSR. Gaila, kad publikuojama tik vienos pusės, vaikų, korespondencija, bet ji kupina visko – kasdienio gyvenimo detalių, asmeninių planų ir darbų išguldymo, amerikietiškos kasdienybės dokumentinių aprašų, lygiai kaip ir giminės naujienų aptarimo. Įdėmūs Mekų gerbėjai ar kūrybos tyrėjai iš šių egodokumentų lengvai galės patvirtinti ar rekonstruoti ne vieną jų kūrybinių CV punktų. Knyga gausiai iliustruota Lietuvoje dar nematytomis Mekų nuotraukomis, iš kurių įsimintini aštuntojo dešimtmečio viešnagių Lietuvoje epizodai. (Jūratė Čerškutė)
5. Gabija Lunevičiūtė „Vilniaus atminties punktyrai“
Leidykla: BALTO leidybos namai
6 proc.
Ši knyga – tai vilniečių, ištikimų šio miesto gyventojų, istorijos, jų atsiminimų pynės, praeities viražai, sentimentai ir nostalgija, romantika ir baisūs prisiminimai. Šiuose dvylikoje pokalbių – kasdienybės istorijos, asmeniniai Vilniaus maršrutai – kavinės, kiemai, bažnyčios, keliai, mokyklos, kalnai, kapinės ir kitos vietos – jos glaudžiai įsiaudė į jose gyvenusiųjų likimus, ir dabar šios knygos autorei pašnekovai pasakoja apie tai, kas būtent yra „jų“ Vilnius. Dalies to Vilniaus jau nebėra fiziškai, o ir emocine, istorine prasme viskas smarkiai kito. Tad šie pasakojimai yra būdas prisiliesti prie to, buvusiojo, Vilniaus. Iš šių pasakojimų matome Vilniaus, taip pat ir visos šalies virsmą, nemaža dalis čia kalbintųjų išgyveno ne vieną režimą ir matė miestą keičiančias nuotaikas. Galų gale, tai ne tik miesto biografija, bet ir pačių žmonių gyvenimų istorijos – kaip jie čia nugyveno savo gyvenimus. Papildomų spalvų prideda ir daug vizualiosios informacijos – tų laikų nuotraukų, istorijų apie svarbius to laiko pastatus, žmones, taip pat ir žemėlapiai, pagal kuriuos galima susidaryti savo pačių pasivaikščiojimo maršrutus. (Audrius Ožalas)
Grožinės verstinės knygos
1. Donna Tartt „Dagilis“
Leidykla: „Alma littera“
Vertėjas: Andrius Patiomkinas
16 proc.
1992 metais debiutavusi įsimintinu romanu „Slapta istorija“, iki šiol Donna Tartt yra parašiusi tik tris romanus, paskutinysis – 2013 metais pasirodęs gerą dešimtmetį rašytas daugiau nei 800 puslapių romanas „Dagilis“. Dabarties žinomumo taisyklėms nepasiduodanti, viešumos vengianti ir todėl neretai slaptinga vadinama rašytoja pasakoja istoriją apie Teo Dekerį, jo praradimus ir atradimus, ir, žinoma, apie „Dagilį“, XVII a. olandų tapytojo Carelio Fabritius nediduką paveikslą, netikėtai tampantį herojaus gyvenimo kelionės palydovu. Šis romanas savo apimtimi, daugiasluoksniškumu ir siužeto plėtote atrodo senoviškas, dikensiškas – kaip ne kartą minėjo kritikai, bet kartu ir grąžinantis lėtojo skaitymo, visiškai įtraukiančio skaitytoją, malonumą. (Jūratė Čerškutė)
2. Olga Tokarczuk „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Vertėjas: Vyturys Jarutis
13 proc.
Neįtikėtina, kiek žanrų ir stilių į šį romaną sutalpino Olga Tokarczuk ir kaip meistriškai jai tai pavyko. Vienas tų žanrų – „detektyvas“, tačiau nesu tikra, ar esu skaičiusi kokį kitą detektyvą, kuriame „nusikaltėlis“ būtų toks simpatiškas ir būtų taip smagu dėl jo „nusikaltimų“. „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“ kupinas ironijos, juoko, farso, bet lygiai tiek pat jame ir rimtų dalykų – sunkumo, nusivylimo ir nerimo. Nepamirštamas romanas ir, žinoma, neprilygstama jo pagrindinė herojė! (Jurga Vaičiūtė)
3. Marina Stepnova „Sodas“
Leidykla: „Tyto alba“
Vertėja: Dalia Saukaitytė
12 proc.
Naujausia Marinos Stepnovos knyga „Sodas“ nukelia į XIX a. Rusiją, klestinčią kunigaikščio Boriatinskio sodybą, pilną gėrybių sodą, kurie yra tarsi simbolis pačios carinės Rusijos. Šis polifoniškas, daugiasluoksnis romanas, turintis dvaro, šeimos, moterų emancipacijos ir auklėjamojo romano bruožų, pasakoja apie meilę, laisvę ir išdavystes. Sodri, turtinga romano kalba, įdomūs personažai, įtraukianti istorija – didžiausi šios knygos privalumai. „Sodas“ – knyga, skirta pasiilgusiems klasikinės rusų literatūros, o kartu tai labai šiuolaikiškas kūrinys apie sąmoningą tėvystę, šiuolaikinį auklėjimą ir to padarinius, taip pat romanas, vertas dėmesio ir dėl puikaus Dalios Saukaitytės vertimo. (Jurga Mandrijauskaitė)
4. Fernando Pessoa „Nerimo knyga“
Leidykla: „Odilė“
Vertėjas: Audrius Musteikis
7 proc.
„Nerimo knyga“ – unikalus postmodernistinis kūrinys, kurio fragmentinę formą apibūdinti sudėtinga. Tai – vidinio pasaulio dienoraščiai, poetinio grožio tyrlaukiai, savosios būties pajautos, laiškai, sapnai, gluminantis literatūrinis žaidimas, neturinis nei pradžios, nei pabaigos. Knygos pasakotojas atviras, sarkastiškas, melancholiškas, bravūriškai balansuojantis tarp ironijos, absurdo ir gilių apmąstymų apie egzistenciją, kultūrą, literatūrą, romantiškai diskutuojantis apie meilės prigimtį. F.Pessoa „Nerimo knyga“ skirta literatūros gurmanams, ieškantiems išskirtinių skaitinių, nebijantiems chaotiškos knygos struktūros ir nerimastingų išpažinimų. (Jurga Mandrijauskaitė)
5. Roberto Bolaño „2666“
Leidykla: „Kitos knygos“
Vertėja: Alma Naujokaitienė
7 proc.
Vienas svarbiausių ispanakalbės literatūros kūrinių per kelis dešimtmečius, – aistringas, gaivališkas, poetinio polėkio romanas apie kūrybos svarbą, apsėdimą, seksą, ėjimą paskui svajonę, klajones po pasaulį, ieškant savo paslaptingojo idealo. Pusiau literatūrinė, pusiau detektyvinė kelionė, paslaptinga ir žiauri, apipinta kūrybine magija. Autorius klausia, kiek reali mūsų realybė, ar mes vis dar turime vertybių? Tai knyga apie meną, apie kūrybą, gyvenimą ir galiausiai mirtį, neišvengiamą blogį. Imponuoja rašytojo sugebėjimas viena greta kito sutalpinti svajones, košmarą ir grožį, siaubą ir literatūrą, viskas šalia, mes visą laiką šalia to gyvenome. Knyga tarsi apima visas temas, kurios telpa gyvenime, tai monumentalus kūrinys, kad ir kaip iš tokios pompastikos būtų išsijuokęs pats rašytojas. (Audrius Ožalas)
Negrožinės verstinės knygos
1. Svetlana Aleksijevič „Paskutinieji liudytojai“
Leidykla: „Alma littera“
Vertėja: Alma Lapinskienė
14 proc.
Kokiame nors Idealiame Pasaulyje be karų ir katastrofų knygų, kokias rašo Svetlana Aleksijevič, nereikėtų. Taip net būtų geriau. Bet jei jau egzistuoja pasaulis su karais ir katastrofomis, reikia ir tokios jautrios metraštininkės, kokia yra S.Aleksijevič. Ji tyli, klauso, kartais klausia, o tada sudėlioja tokį daugabalsį liudijimą, jog jį skaitant iš po kojų slysta žemė. „Paskutinieji liudytojai“ yra knyga be jokios paguodos, sukrečiantis skausmo burbulas, bet ją vis tiek būtina perskaityti. (Jurga Vaičiūtė)
2. Patrik Svensson „Apie ungurius ir žmones: mįslingiausios pasaulio žuvies istorija“
Leidykla: „Baltos lankos“
Vertėja: Alma Braškytė
13 proc.
Meistriškai į vieną supinti du pasakojimai – „Kaip aš vaikystėje žvejodavau su tėčiu“ ir „Kaip unguriai kelis tūkstančius metų varė mokslininkus iš proto“. Autorius turi eseisto talentą pasakoti nesutraiškydamas skaitytojo faktų gausa, nesukeldamas jam nuobodulio ir nenusirisdamas į sentimentalumą. Trumpai tariant, jei moki pasakoti istorijas, gali jas pasakoti apie bet ką – ungurius, kopūstus ir karalius, vaikystę ir t.t., ir pan. (Marius Burokas)
3. Rūta Vanagaitė, Christoph Dieckmann „Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei“
Leidykla: Rūta Vanagaitė
10 proc.
Autorė analizuoja svarbią ir skaudžią temą – Holokaustą Lietuvoje. Ir daro tai įžvalgiai, kruopščiai ir atsakingai. Naujoji knyga remiasi dvejus metus trukusiais rašytojos pokalbiais su vienu autoritetingiausių Holokausto istorikų Christophu Dieckmannu. „Ši knyga yra proveržis. Parašyta kaip dialogas, knyga perteikia akademinę analizę kiekvienam mąstančiam skaitytojui suprantama kalba“, – teigia Izraelio istorikas, Tarptautinio Holokausto atminties aljanso garbės pirmininkas Yehuda Baueris. Reikalinga ir neabejotinai vertinga studija, apie tai, kas vis dar skauda. (Lina Buividavičiūtė)
4. Michail Zygar „Imperija turi mirti“
Leidykla: „Kitos knygos“
Vertėja: Dalia Saukaitytė
10 proc.
„Imperija turi mirti“ – pagauliai ir intriguojančiai parašyta kronika įvykių, sukėlusių 1917 m. revoliuciją Rusijoje. Autorius pateikia platų visuomenės ir ją veikusių jėgų paveikslą, žymiausių to meto žmonių portretus. Šiek tiek erzina primygtinės paralelės su šiandienos Rusijos įvykiais ir vardų gausa, bet, nepaisant šių trūkumų, knygą skaitai it kokį trilerį, su siaubu stebėdamas, kaip viskas ritasi neišvengiamo finalo link. Nuostabiausia tai, kaip velniškai bolševikams sekėsi... (Marius Burokas)
5. Matthew Walker „Kodėl mes miegame“
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
Vertėja: Jovita Liutkutė
10 proc.
Vieno garsiausio pasaulyje neuromokslininko ir miego eksperto Matthew Walker parašyta knyga „Kodėl mes miegame“ atskleidžia svarbiausius dalykus apie miego svarbą mūsų smegenims, sveikatai, kūnui ir t.t.. Kodėl, kaip, kiek turime miegoti, kad gautume reikiamą dozę kokybiško miego mūsų organizmui? Kodėl yra labai pavojinga neišsimiegoti ar persimiegoti? Apie miego sutrikimus, košmarus, sapnus – viską rasite šioje miego mokslo biblijoje, pagrįstoje rimtais mokslininkų tyrimais.
Knyga rekomenduotina visiems norintiems atrasti teisingą savo miego balansą, išsiaiškinti „pelėdų“ ir „vyturių“ klausimus, išsigydyti nemigas ar šiaip išsiaiškinti visiems laikams visokius mitus – kas apie miegą yra tiesa, o kas ne. (Jurga Mandrijauskaitė)
