2021 m. sukanka 80 metų nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios. 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, Lietuvos kariuomenė tų pačių metų liepos 3 d. buvo pavadinta Lietuvos liaudies kariuomene. Sovietų vadovybė nutarė ją pertvarkyti į 29-ąjį teritorinį šaulių korpusą ir vienerius metus palikti Lietuvoje, o po to panaikinti. Šį korpusą sudarė suformuotos 179-oji (buvusi 1-oji pėstininkų divizija) ir 184-oji (buvusi 2-oji pėstininkų divizija) šaulių divizijos.
Lietuvių kariai priešinosi, dalis sukilo, pabėgo, dalis buvo nužudyti, dalis nusižudė. Išskirtinis buvo 179-osios šaulių divizijos 215-asis šaulių pulkas, atsidūręs rusų kariuomenės apsuptyje. 1941 m. gegužę šis pulkas buvo įkurdintas Pabradės poligone, apie kurį pusračiu buvo išsidėsčiusios Raudonosios armijos dalys, bet kada pasirengusios jį sunaikinti.
Amžininkų teigimu, pabėgti iš jo buvo neįmanoma. O iš ten pulkas, įtrauktas į 179-osios šaulių divizijos likučius, prievarta, dažnai pėsčiomis, apšaudomas priešo lėktuvų buvo varomas Polocko link. Pakelyje pusbadžiai, be tinkamos aprangos ir apavo vyrai, su lietuviškomis uniformomis ir kepurėse įspaustomis penkiakampėmis būdavo „įdarbinami“ miško kirtimų ar statybų baruose.
Sunku nustatyti, kiek lietuvių karių pasiekė Balachną, kur vykdant 1941 m. gruodžio 18 d. SSRS Gynybos komiteto nutarimą, buvo mobilizuojami nauji kariai ir formuojama 16-oji lietuviškoji šaulių divizija. Istoriko Rimanto Zizo teigimu, po varginančios kelionės išliko tik 800 buvusios 179-osios šaulių divizijos karių, tačiau šis skaičius gali būti ir mažesnis.
Ši knyga parengta pagal buvusio Lietuvos kariuomenės, vėliau – 16-osios lietuviškosios šaulių divizijos kario Stasio Mikštos (1918–2001) pasakojimą. Apie 16-ąją lietuviškąją šaulių diviziją ne kartą rašyta. Tačiau kur kas mažiau tirtas Lietuvos kariuomenės likučių kelias. Šie prisiminimai vertingi tuo, kad jų autorius, pradėjęs tarnybą 1940 m. kovo 1 d. šauktiniu Lietuvos kariuomenėje, buvo minėto 215-ojo šaulių pulko kareivis. Jis dalyvavo visose kautynėse Rusijoje, prie Klaipėdos ir Kurše, gydėsi ligoninėse, kurį laiką buvo priverstas mokytis Podolės karo pėstininkų mokykloje. S.Mikštos pasakojimas literatūrinis, su aiškia kulminacija (atsisakymu mokytis Karo mokykloje) ir atomazga (atsisakymas 1946 m., pakėlus karinį laipsnį, likti sovietų kariuomenėje).
Kartu tai ir nepaprasta meilės moteriai bei ištikimybės savo kraštui istorija, ir autentiškas, retas svarbių istorinių įvykių liudijimas. Pasak istoriko dr. Dariaus Juodžio, „tai trauminė patirtis, kurios nenorėjo atverti tikrieji karo dalyviai, neskaitant tų, kurie dalindavosi iš anksto išmoktais „prisiminimais“. Ir laikas padarė savo – liudininkų praktiškai neliko.
Todėl savotiškai netikėtas atradimas yra šie prieškario Lietuvos kariuomenės, vėliau Raudonosios armijos 29-ojo teritorinio korpuso, karo metais 16-osios lietuviškosios šaulių divizijos kario Stasio Mikštos prisiminimai.“
Stasys Mikšta gimė 1918 metais kovo 11 dieną Veliuonoje. Tėvas – Antanas Mikšta buvo „karabelninkas“ (keliaujantis smulkiųjų prekių prekybininkas), mama Ona – namų šeimininkė. Šeimoje augo šeši vaikai – keturios seserys ir du broliai. 1930 metais Stasys baigė Veliuonos pradžios mokyklą.
Vėliau vertėsi prekyba, iš kurios pelnėsi ir duonos kąsnį. 1946 metų gegužę, atsisakęs paaukštinimo (viršilos laipsnio) ir tolesnės tarnybos, seržantas S.Mikšta sugrįžo į Veliuoną. Spalio 26 dieną vedė jo laukusią veliuoniškę Adelę Čereškevičiūtę, kurią savo atsiminimuose vadina „Simpatija“, kartais – „Ir dar kai kas“. Kurį laiką dirbo Kauno vandens kelių techniniame ruože. Laisvesniu laiku padėjo uošviui darbuotis kalvėje, pramoko amato. Vėliau darbavosi Kauno melioracijos valdyboje, vertėsi šaltkalvyste. Su žmona išaugino sūnus Gerutį (mirė 2019 m. lapkričio 13 d.), Alfonsą ir Audrių. Abu džiaugėsi darniai nugyventais metais, visą gyvenimą siejusia meile, apie kurią, pasak žmonos Adelės, niekada nekalbėjo.
1952 metais, kiek atvėsus emocijoms, Mikšta pradėjo rašyti prisiminimus. Neatmestina, kad jis ir karo metais užsirašinėjo faktus, kitaip būtų sunkiai tikėtinas toks vietovių, datų, įvykių, ginkluotės detalumas. Rašė ilgai, paskui taip pat ilgai perrašinėjo į du storus sąsiuvinius. Užrašus slėpė, nesigarsino, niekam jų nerodė ir nesiekė publikuoti. Šeima žinojo, kad jis „kažką rašinėja“, tačiau į tai nesigilino. Sovietmečiu vengė viešų renginių, nesipuikavo savo apdovanojimais, kurių visgi turėjo. Tuo metu, kai buvo liaupsinami Raudonosios armijos žygiai, 16-osios lietuviškosios šaulių divizijos kovos, Mikšta išdrįso pasakyti, pirmiausia, žinoma, sau: „Fronte visko mačiau, tik nemačiau didvyrių (herojų). Didvyriais laikiau visus, kurie uostė parako dūmus ir apgailėtinose sąlygose ėjo į mūšį.“ Be abejo, už tokius atsiminimus sovietiniais metais jo nebūtų pagyrę. S.Mikšta mirė 2001 metų spalio 16 dieną. 2006 metų kovo 28 dieną šalia jo Veliuonos kapinėse „prisiglaudė“ ir Adelė.
