Pirmajame dešimtuke sudėtos knygos ieškančioms išskirtinių, gurmaniškų, intelektualesnių skaitinių, antrame dešimtuke – literatūrinių naujienų ras tos, kurios ieško lengvesnių romanų.
Pasirinkimo palengvinimui išskyrėme tekstą, kuris padės greičiau apsispręsti, ar knygos žanras, stilius, tematika atitinka Jūsų skonį. Tad gerų atostogų su knyga!
1. ELENA FERRANTE „Naujoji pavardė“ (Leidykla „Alma Littera“, vertė Ieva Mažeikaitė – Frigerio)
Elena Ferrante – slapyvardis, kuriuo pasirašomi vieni populiariausių šiandienos romanų, užkariavę skaitytojų ir literatūros kritikų širdis. Ne veltui rašytoja visame pasaulyje yra vertinama už meistriškas, per daugiau nei penkis dešimtmečius besitęsiančias sagos knygas, kuriose sugeba unikaliai atskleisti vidinį moterų pasaulį ir jų draugystės prigimtį bei tikroviškai perteikti tuometinio Neapolio atmosferą.
Antroji „Neapolietiškos sagos“ knyga „Naujoji pavardė“, tik ką pasirodžiusi Lietuvos knygynuose, tęsia dviejų draugių – Elenos Greko ir Lilos Čerulo – istoriją. Dabar jos – jaunos moterys ir kiekviena savaip bandančios kurti savo ateitį. Anksčiau jos naiviai varžėsi dėl mokslų, o dabar konflikto kibirkštimi tampa vyrų dėmesys. Anksti ištekėjusi Lila jaučiasi įkalinta „auksiniame“ santuokos narvelyje su vyru kurio nemyli ir kuris ją smurtu „pastatinėja į vietą“, tuo metu Elena toliau siekia išsilavinimo ir plataus, už jų kvartalo besidriekiančio pasaulio pažinimo. Elena, mąstydama apie Lilos padėtį santuokoje, daro išvadą, kad santuoka moterį deformuoja tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Jos ir toliau skaito knygas, rašo, Lena – slaptoje užrašų knygelėje, Eleną parašo pirmąjį savo romaną. Jų meilė viena kitai, įsipareigojimai ir laisvės troškimas persipina su neapykantos pliūpsniais ir pavydu. Tačiau, nepaisant prieštaringų jausmų, sudėtingas merginų ryšys ir draugystė auga toliau ir tampa kiekvienos jų vidinės stiprybės šaltiniu. Romanas įtraukia skaitytoją ir nebepaleidžia iki paskutinio sakinio
Rekomenduojama vertinančioms kokybišką, nuoširdų, tikrovišką pasakojimą, aprėpiantį daug temų: moteriška draugystė, moterų emancipacija, patriarchatas, meilė, neapykanta ir t.t.
2. Leïla SLIMANI „Lopšinė“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, vertė Violeta Tauragienė)
2016-aisiais Goncourt’ų premijos žiuri jau po pirmo balsavimo turo nusprendė premiją skirti iš Maroko kilusiai 35-erių prancūzei Leïlai Slimani už antrąjį romaną „Lopšinė“. Premijuotasis romanas „Lopšinė“ jau rudens pabaigoje Prancūzijoje buvo pasiekęs 80 tūkst. egzempliorių tiražą, o paskelbus apie premiją knyga tapo viena perkamiausių knygų šalyje. Šiuo metu romano teises yra įsigijusios dvidešimt pasaulio šalių.
Romano pavadinimas greičiausiai skaitytojams asocijuosis su šviesia vaikyste, mamos ar močiutės niūniuotomis dainomis prieš miegą, bet ši knyga ramybe nedvelkia nei iš tolo, nes jau pačiu pirmu skyriumi atskleidžiama tragiškas šeimos ir auklės bendradarbiavimo finalas.
Romane vaizduojama jauna šeima – muzikos prodiuseris Polis ir advokatė Miriam, gimus sūnui, nusprendę samdyti auklę, kad Miriam galėtų tęsti savo darbą. Jiedu surengia rimtą atranką ir randa auklę Luizą, kuri pasirodo atsidavusi savo darbui, santūri, net pranokstanti jų lūkesčius. Ilgainiui ji tampa nepakeičiama, kone šeimos nariu važiuojanti kartu net atostogauti. Būtent todėl knyga tik dar labiau intriguoja iki paskutinio puslapio – kas būtent prives šią idilę prie tragiškos baigties?!
Knygoje pinasi daug temų, ypač aktualių moterims, auginančioms vaikus ir bandančioms daryti karjerą: tai ir amžini sąžinės priekaištai dėl paliktų vaikų auklėms, ir aplankantis ilgesys gyvenimo, kada nebuvai už nieką atsakinga ir niekam neįsipareigojusi. Kartu atskleidžiami ir auklių gyvenimo bei darbo užkulisiai, bandoma rasti šios profesijos pareigų ir atsakomybių ribas, suprasti, kaip jos geba derinti asmeninį gyvenimą, auginti savus vaikus, kurie tarsi lieka nuošalyje, kol prižiūri svetimus.
Knyga patiks trilerių, psichologinės literatūros mėgėjoms bei moterims, kurioms aktualu atrasti pusiausvyrą tarp vaikų auginimo, darbo ar mylimų veiklų.
3. ELIF SHAFAK „Mečetė sultono dukteriai“ (Leidykla „Tyto alba“, vertė Danguolė Žalytė-Steiblienė)
Viena žymiausių ir populiariausių turkų romanisčių Elif Shafak pažįstama lietuvių skaitytojams nuo 2010-ųjų, kai buvo išleista „Stambulo pavainikė“, po kurio laiko pasirodė „Keturiasdešimt meilės taisyklių“ „Ledinukų rūmai“ ir galiausiai – „Mečetė sultono dukteriai“. Rašytoja sumaniai derina Rytų ir Vakarų literatūrines tradicijas, rašo turkų ir anglų kalbomis, išleido 15 knygų, kurios išverstos į 47 kalbas. Romano „Mečetė sultono dukteriai“ veiksmas nukelia į XVI a. Osmanų imperiją, Suleimano Didžiojo epochą. Susiklosčius aplinkybėms, dvylikametis Džahanas ir jo globotinis baltasis drambliukas Čhota atsiduria Stambule, galingojo sultono rūmuose. Čia Džahanui lemta patirti daugybę nepaprastų nuotykių, rasti draugų, sutikti meilę ir tapti žymaus architekto Sinano mokiniu.
Elif Shafak sukūrė spalvingą pasakojimą apie kūrybos laisvę, apie mokslo kovą su fanatizmu, meilės ir ištikimybės susidūrimą su grubia jėga.
Rekomenduojama vertinančioms įtraukiantį, vaizdingą pasakojimą, nebanalias meilės istorijas spalvingos Stambulo architektūros fone.
4. MARIO VARGAS LIOSA „Penki kampai“ (leidykla „Sofoklis“, vertė Laura Liubinavičiūtė)
Naujausias Nobelio premijos laureato Mario Vargas Llosos romanas nestokoja gero humoro, intelektualaus pasakojimo triukų ir išmonės. Autorius ironiškai žvelgia į paskutinį XX a. dešimtmetį Limoje valdant Albertui Fudžimoriui ir Vladimirui Montesinosui.
„Penkių kampų“ istorija prasideda, kai dvi draugės, Čabelė ir Marisa, vieną naktį netikėtai, pačios nepajusdamos, nugrimzta į erotinį nuotykį. Saldžiai begėdiškas potyris, bandant įsivaizduoti, kas ir kaip bus toliau, pamažu tampa detektyviniu pasakojimu, beveik trileriu, kurio pagrindinis veikėjas – Enrikė Kardenasas.
Laimingai vedęs, sėkmės lydimas verslininkas patenka į bėdą. Jis šantažuojamas bulvarinio laikraščio direktoriaus Rolando Garo. Kompromituojančios orgijos, kurios centre pats verslininkas, nuotraukos pasklis po visą Peru, jei tik Kardenasas neinvestuos į dienraštį. Išsigandęs Enrikė prašo patarimo savo seno draugo advokato Liusijano. Vyrai įnirtingai bando apginti Enrikės reputaciją, kad išvengtų visuomenės pasmerkimo, tačiau tuo metu randamas žiauriai nužudyto Garo kūnas ir reikalai tik blogėja. Skandalingosios fotografijos paviešinamos, geltonoji spauda atskleidžia tamsius politikos ir žurnalistikos „kampus“, o visa šalis patenkina iškreiptą smalsumą ir gandų apetitą.
Knyga patiks ieškančioms intelektualaus pasakojimo, su gero humoro ir erotinio trilerio prieskoniu.
5. JENNIFER RYAN „Čilberio moterų choras“ ( Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, vertė Antanina Banelytė)
Tądien Čilberio choras giedojo paskutinį kartą. Tai buvo jo gulbės giesmė. Nebeliko vyrų. Ir vikaras nusprendė, kad choro nebebus. Idiliška Čilberio ramybė sutrupėjo. Sūnūs ir vyrai išėjo į karą. Viskas rodėsi prarasta. Bet ir šiuo tamsiu metu liko viltis. Moterys ryžosi vėl dainuoti. Charizmatiškoji Primrouzė iš naujo subūrė chorą. Jis suvienijo nepaprastas moteris: drovią našlę, išleidusią vienintelį sūnų į karą, vyresniąją vietinio aristokrato dukrą, susižavėjusią paslaptingu dailininku, jos jaunesniąją seserį, išgyvenančią aistringą meilę, žydaitę pabėgėlę, slepiančią šeimos paslaptį, ir pribuvėją, besistengiančią žūtbūt prasimanyti pinigų. Nors pradžioj naujoji choro vadovė sulaukė pasipriešinimo greitai surado raktą kaip atrakinti
Kai kas chorą laikė galimybe pamiršti savo bėdas, kai kam tai buvo proga regzti intrigas, kai kas tiesiog troško sužibėti, o kai kam choras tebuvo priedanga griauti vėl užgimstančią Čilberio harmoniją.
Tai nepaprasta istorija, papasakota skirtingų miestelio gyventojų balsų – laiškų, dienoraščių, kuriose kiekvienas atskleidžia savo asmeninę istoriją, įsiliejančią į bendrą miestelio paveikslą, kuriame verda provincijos intrigos, slapti romanai bei sukrečiantys įvykiai. Nors kai kurios siužetinės linijos gal kiek ir pernelyg dramatiškos, o pasakotojai gali pasirodyti pernelyg familiarūs, knyga galiausiai vis tiek palieka šviesų, linksmą ir viltingą įspūdį.
„Čilberio moterų choras“ patiks ieškančioms įkvepiančio pasakojimo apie moterišką stiprybę, paliečiančią intymiausias žmogaus širdies kerteles.
6. JACQUELINA HARPMAN „Orlanda“ (leidykla „Žara“, vertė Stasė Banionytė)
Jacqueline Harpman (1929-2012) – belgų rašytoja, psichoterapeutė, sukūrusi daug puikių romanų, pelniusių skaitytojų ir kritikų palankumą, gausiai verčiamų į kitas kalbas. Autorės specialybė darė įtaką jos kūrybai. Skaitytojus žavi jos mokėjimas įsiskverbti į žmonių sielas, lakios vaizduotės padedamai kurti neįtikėtinas situacijas, tikrovę paversti fantasmagorija. „Orlandos„ temą J.Harpman „pasiskolino“ iš anglų rašytojos V.Woolf, tik rutuliojo ją savaip. Jos žaidimas „aš-jis-ji„ – be galo jdomus. Net žymioji V. Woolf vargu ar įsižeistų dėl tokio maskarado, parodijuojančio jos Orlandą taip linksmai ir sumaniai, kad autorės įžūlumas tiesiog žavi. Kas bent kartą nesvajojo pabūti kitu žmogumi? „Orlandos“ veikėjai autorė tokią galimybę suteikia. Protinga, savo darbą mėgstanti literatūros dėstytoja net įsivaizduoti negalėjo, kad jai nutiks toks dalykas: sėdėdama kavinėje ir skaitydama V. Woolf „Orlandą“, ji nė nepajuto, kaip pusė jos „aš“, vyriškoji sielos dalis, kurią griežtai auklėta Alina visada tramdė, paliko ją, persikėlė į gražų jaunuolį ir ėmė gyventi tokį gyvenimą, kokio drovi, santūri moteris niekada nebūtų sau leidusi.
Knyga patiks mėgstančioms drąsų, šmaikštų ir meistriškai parašytą pasakojimą apie dvilytiškumą, kuriame seksualinės fantazijos pinasi su psichologinėmis potekstėmis.
7. SARAH PINBOROUGH „Ydingas ratas“ (leidykla „Baltos lankos“, vertė Vida Vidugirienė)
Ši knyga tapo literatūros sensacija, kurios žymė „#WTFthatending“ pasaulyje jau tapo beveik antruoju knygos pavadinimu.
Kaip sako autorė, tai knyga apie visus mūsų slepiamus dalykus. Tiksliau, apie tamsiąją mūsų pusę. Vyro palikta Luiza, kuriai mažametis sūnus tapo visu jos pasauliu, o psichiatro sekretorės darbas – vieninteliu būdu išsilaikyti, susipažįsta su psichiatru Deividu – jaunu, sėkmingu ir žaviu vyru. Luiza negali patikėti, kad toks vyras galėtų į ją net žvilgterėti, juolab pajusti jai aistrą. Tada ji sutinka Adelę, veriančiai gražią, elegantišką ir mielą Deivido žmoną, ir įvykių tėkmė šiurkščiai pakrypsta kita linkme.
Rekomenduojama trilerių, manipuliatyvaus literatūrinio žaidimo mėgėjoms.
8. GUZEL JACHNINA „Zuleicha atmerkia akis“ (Leidykla „Alma Littera“, vertė Zita Marienė)
Totorių kilmės rusų rašytojos Guzel Jachinos (g. 1977) debiutinis romanas „Zuleicha atmerkia akis“ – įspūdinga moters gyvenimo epopėja. Kūrinys apdovanotas metų „Didžiosios knygos“ ir „Jasnaja Polianos“ premijomis. O rašytoja Liudmila Ulickaja apie šią knygą rašė „Galingas kūrinys, šlovinantis meilę ir švelnumą pragare“<...> Apie moters stiprybę ir silpnumą, apie šventą motinystę ne angliško dvaro, o priverstinių darbų lagerio fone...“
Veiksmas prasideda 1930 m. žiemą nuošaliame Totorijos kaime. Zuleicha kartu su kitais savo kaimo žmonėmis išvežama į Sibirą. Pasiekus Angaros krantus, prasideda jos antrasis gyvenimas...
Romaną įkvėpė Guzel močiutės prisiminimai apie išgyventą Sibiro tremtį. Jame pasakojama apie moterį, pakliuvusią į stalininio teroro mėsmalę – ir atsilaikiusią, iš užguitos ir niekinamos tapusią žmogumi. Ir apie vyrą, „gerą žmogų“, kuris per penkias jam duotas minutes įstengia pakeisti savo ir kitų likimą.
Pati autorė rašė, kad „Tai knyga apie karčią laimę. Apie tai, jog net nežmoniškomis sąlygomis žmonės moka būti laimingi ir net didžiausiame sielvarte galbūt glūdi būsimos laimės grūdas. Ir apie tai, kad ant gyvenimo ir mirties ribos nuo žmogaus nukrinta visi apnašai, lieka tik jo esmė, nuoga siela“.
Patiks vertinančioms jautrų, subtiliai psichologinį, o kartu labai kinematografišką pasakojimą, nusitaikantį tiesiai į skaitytojo širdį.
9. JOĖL DICKER „Baltimorės knyga“ (Leidykla „Alma Littera“, vertė Pranas Bieliauskas)
Šveicarų literatūros sensacijos Joëlio Dickerio (Žoelis Dikeris, g. 1985) romanas „Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą“ susišlavė daugybę premijų ir iki šiol yra išleistas beveik 50-yje šalių. Autorius ant laurų neužmigo ir dovanoja skaitytojams ne mažiau intriguojančią, įtraukiančią ir užburiančią istoriją „Baltimorės knyga“. Joje sutiksime jau pažįstamą veikėją Markusą Goldmaną. Šįkart jaunasis rašytojas aiškinasi „kitų, sėkmingųjų Goldmanų“ – savo mylimo dėdės Solo ir jo šeimos, gyvenančios Baltimorėje, – likimo peripetijas.
Markuso Goldmano giminė turi dvi atšakas: neturtingą, šiek tiek prasčiokišką Montklero (kuriai priklauso ir pats Markusas) ir turtingą, sėkmės lydimą ir prašmatnią Baltimorės. Didele tarpusavio meile abi giminės neliepsnoja, bet Markusas – išimtis. Jis tiesiog dievina dėdę Solą, tetą Anitą, du jų vaikus ir niekad nepraleidžia progos pas juos pasisvečiuoti. Tiksliau, nepraleisdavo iki 2004-ųjų. Tais metais dėdė pastebimai atšalo ir Markuso vizitai tapo retesni.
„Baltimorės knygoje“ susipina trys siužeto sluoksniai. Pirmajame pasakojama apie laimingą, didelių problemų netemdomą giminės praeitį. Antrajame mozaikiškai dėliojami 2004-aisiais įvykusios dramos gabalėliai. O trečiajame – dabarties – iš perspektyvos žvelgiama į painią ir paslaptimis apipintą praeitį. Detalė po detalės prieš Markuso Goldmano akis skleidžiasi tikroji, nepadailinta giminės istorija...
J.Dickeris – vienas iš tų rašytojų, kuriuo gali mėgautis skirtingos ir paprastai atskiros skaitytojų grupės – ir išprusę, reiklūs, ir populiariosios prozos mėgėjai.
Rekomenduojama įtempto siužeto ir talentingai aprašytų giminių istorijų, kupinų paslapčių ir intrigų, mėgėjoms.
10. ROMAIN GARY (Émile Ajar) „Meilutis: smauglio vienatvė Paryžiuje“ (Leidykla „Baltos lankos“, vertė Diana Bučiūtė)
Ponas Kuzenas, keistuolis Statistikos agentūros darbuotojas, jaučia begalinę vienatvę Paryžiaus didmiestyje ir miršta iš meilės savo bendradarbei panelei Dreifus. Tik niekaip nesiryžta žengti lemtingo žingsnio, nors ir yra įsitikinęs, kad tokiame dideliame mieste kaip Paryžius būtina turėti ką nors mylimą. Išsiilgęs švelnumo, savo namuose jis priglaudžia smauglį ir pavadina jį Meilučiu. Bėda tik ta, kad vargu ar pasaulyje yra moteris, kuri sutiktų gyventi akis į akį su tokiu meilės įrodymu.
„Kai smauglys tave apsivynioja, suspaudžia per juosmenį, per pečius ganėtinai tvirtai ir įremia galvą tau į kaklą, tereikia užsimerkti, kad pasijustum švelniai mylimas. Tai neįmanomybės pabaiga, ir aš trokštu to visa savo esybe. Man, reikia pasakyti, visada trūko rankų. Dvi rankos, manosios, – tai tuštuma. Reikėtų dviejų kitų, apsivijusių mane. Taip sakoma apie vitaminų stoką – be vitaminų kaip be rankų.“
Tai pirmas Romaino Gary romanas, pasirašytas Émile'io Ajaro slapyvardžiu. 1974 metais paskelbtas variantas neatitiko originalaus rankraščio: leidėjai, nežinoję, kas slepiasi už negirdėto slapyvardžio, be kita ko, smarkiai pakeitė knygos pabaigą. Naujesniame prancūziškame leidime, kaip ir šiame lietuviškame vertime, atsižvelgiant į kitados Romaino Gary pareikštą pageidavimą, atskirai išspausdinta ir originalioji, „ekologinė“ pabaiga.
Rekomenduojama Romain Gary gerbėjoms ir visoms skaitytojoms vertinančioms filosofinį, humoristinį tekstą apie žmogaus prigimtį.
___________
11. B.A. PARIS „Anapus uždarų durų“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, vertė Anita Kapočiūtė)
Visi pažįsta tokių porų kaip Džekas ir Greisė. Jis – patrauklus ir turtingas, ji – žavi ir elegantiška. Juos pamėgstate tarsi nejučia, net visai to nenorėdami. Mielai artimiau susipažintumėte su Greise.
Bet tai nelengva. Mat, kaip netrukus įsitikinsite, jie visada būna kartu. Kai kas gal pavadintų tai tikra meile. Bet kiti galbūt imtųsi svarstyti, kodėl Greisė niekad neatsiliepia telefonu. Kodėl negali susitikti su draugėmis kavos, nelydima Džeko. Ir kodėl ant vieno miegamojo lango įtaisytos grotos. Kartais tobula santuoka yra tobulas melas.
Ši knyga turi viską, ko reikia vasaros atostogų knygai, nuo kurios negalėtumei atsitraukti – kvapą gniaužiantį siužetą, charizmatiškus herojus ir netikėtą, šokiruojančią pabaigą.
12. DELIA EPHRON „Sirakūzai“ (Leidykla „Tyto alba“, vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė)
Delia Ephron – amerikiečių rašytoja, dramaturgė ir scenarijų autorė, parašiusi filmo „Jums žinutė“ scenarijų (kartu su seserimi Nora, filmo režisiere) ir 15 knygų. „Sirakūzai“ – naujausias jos romanas, sukėlęs audringą kritikų ir skaitytojų susižavėjimą.
„Sirakūzai“ – psichologinis romanas apie santuoką, apgavystes ir saviapgaulę, apie tėvus ir vaikus, apie tai, kaip mėginame išardyti santuoką ir kaip stengiamės ją išsaugoti.
Šis romanas tarsi džiazas – savo įvykių versiją pasakoja kiekvienas veikėjas, o mes jaučiame, kaip nepaliaujamai kyla įtampa ir romanas virsta trileriu.
13. VILIUS KOČIUBAITIS „Afganistano daktaras“ (Leidykla „Alma Littera“)
Vilius Kočiubaitis (g. 1963) yra karo gydytojas, turi majoro laipsnį. Tarnauja Lietuvos kariuomenėje, dirba Marijampolės ligoninėje. Laisvai kalba anglų, prancūzų, lenkų, rusų kalbomis. Beveik dvejus metus dirbo Afganistane, Kabulo ir Goro provincijos ligoninėse.
Kuris žmogus sielos ramybės galėtų ieškoti pragaru virtusiame krašte? Taip elgiasi lietuvis gydytojas Vilhelmas Vėberis, grįžęs dirbti į Afganistano ligoninę. Keliaudamas per nusiaubtą kraštą, Vėberis bando prisitaikyti prie vietos papročių. Jo kelyje išdygsta ir vienas kitas atklydęs svetimšalis. Užsienietė moteris, dešimčiai dienų tapusi Vėberio pakeleive, irgi bėga nuo praeities šmėklų. Ji lyg šviesos spindulys blyksteli gydytojo gyvenime, tačiau užgęsta taip ir nesugebėjusi prigyti nesvetingoje žemėje.
Šis kiek šiurkštokas, erotikos kupinas romanas mus veda ne tik per Hindukušo kalnus ir slėnius. Tai kelionė žmogaus sielos labirintais, kartais nerandant jokio išėjimo.
14. JEFFREY ARCHER „Štai koks žmogus“ (Kliftonai, #7) (Leidykla „Jotema“, vertė Paulė Budraitė)
Knyga prasideda šūviu. Bet kas paspaudė gaiduką, kas gyvens toliau, o kas mirs?
„Štai koks žmogus“ — įtraukianti knyga, paskutinis septynių dalių Kliftonų kronikų romanas, atsidūręs perkamiausių knygų sąrašo pradžioje įvairiuose pasaulio knygynuose ir pelnęs Jeffrey Archeriui pasakojimo meistro vardą.
„Archeris ir toliau skleidžia pasakotojo kerus, kurdamas užburiančius personažus; skaitytojai ir toliau gali tikėtis neįtikimų istorijos vingių ir stulbinančių pasekmių. Kai pabaiga, rodosi, klostosi kuo gražiausiai, Archeris sukuria didžiulę įtampą.“ * Publisher Weekly apie „Kliftonų kronikas“
15. NICOLAS BARREAU „Moters šypsena“ (Leidykla „Sofoklis“, vertė Lina Žukauskaitė)
Jaunai restorano savininkei Oreli nelabai sekasi meilėje. Netikėtai palikta draugo, ji nusiminusi klajoja po Paryžių. Ir kai vilties, atrodo, nebelieka, nedideliame knygynėlyje mergina aptinka romaną, pasakojantį ne tik apie jos restoraną, bet ir apie ją pačią. Abstulbusi iš netikėtumo ir sužavėta knygos, Oreli atgauna gyvenimo džiaugsmą ir nori susipažinti su knygos autoriumi bei pavaišinti jį vakariene. Ieškodama rašytojo, Oreli supranta, kad, užuot pasibaigę, didieji jos gyvenimo išbandymai dar tik prasideda. Bet gal jie atneš ir naujos laimės bei tikros meilės viltį?
Elegantiška ir linksma „Moters šypsena“ – ilgai skaitytojų laukta penktoji Nicolas Barreau knyga, išversta į lietuvių kalbą. Kiekviena jo istorija dovanoja gražų ir paslaptingą, kilnios meilės persmelktą pasaulį.
16. Maurício Gomyde „Akių šviesa“ (Leidykla „Alma Littera“, vertė Valdas Petrauskas)
Pedras Dinizas – 25 metų jaunuolis, skelbiantis, kad kinas, literatūra ir muzika išgelbės žmoniją nuo pražūties. Šios idėjos vedamas jis nori pakeisti žmonių gyvenimą. Vis dėlto didžiausia jo svajonė — sukurti filmą ir laimėti didįjį Brazilijos kino prizą. Tačiau Pedrui likimas siunčia sunkius išbandymus. Jis ima prarasti tikėjimą ateitimi, užsisklendžia savyje ir nieko nenori matyti. Bet ištikimi draugai nepalieka jo vieno ir netrukus Pedras leidžiasi į didžiausią savo gyvenimo kelionę, kurioje jų visų laukia nauji potyriai, išbandymai, nepaprasta, stebuklinga, nepamirštama meilė ir svajonės išsipildymas.
Romanas „Akių šviesa“, romantiška ir dramatiška istorija, lyginama su Nicholo Sparkso kūryba ir garsiuoju jo romanu „Užrašų knygelė“ (The Notebook).
17. NICKY PELLEGRINO „Po Italijos padange“ (Leidykla „Sofoklis“, vertė Simona Dobrovolskytė)
Dvidešimt penkerius metus legendinės dizainerės mados namuose dirbusi Stela atsiduria gyvenimo kryžkelėje, jai ima atrodyti, kad prarado viską, ko troško – mylimą darbą, laimingą santuoką ir galimybę turėti šeimą. Užvėrusi mados namų duris ji nežino, ko imtis – bandyti sugriebti iš rankų slystantį ankstesnį gyvenimą ar pasukti nauju keliu? Iškeitusi namus Londone į vilą mažame Pietų Italijos miestelyje, sykiu išmaino gyvenimą sostinėje į gyvenimą provincijoje.
Po Italijos padange, šildoma saulės ir temperamentingų žmonių, gaivinama jūros ir švelnaus vėjo, ji vėl pasijaučia savimi. Vos pravėrusi naujų namų duris, Stela įsimyli jūros pakrantėje stovinčią vilą ir jos šeimininko gyvenimą. Ji susipažįsta su jo draugais, mokosi ruošti tradicinius patiekalus, lanko jo rekomenduotas mėgstamas vietas. Italijos saulė, jūra, virtuvė ir žmonės taip įtraukia Stelą, kad ji pradeda svarstyti, ar atrado vietą, kurioje yra jos ateitis ir gyvenimo džiaugsmas. O vilos šeimininko laiškuose ji sutinka supratingą draugą, artimą sielą ir galbūt net meilę.
„Po Italijos padange“ – antroji Nicky Pellegrino knyga lietuvių kalba. Kaip ir Itališkos vedybos („Sofoklis“, 2017), kupina meilės, saulės, žmogiškos aistros ir intrigos. Autorė yra viena skaitomiausių rašytojų Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje.
18. ERIC WEINER „Genialumo geografija“ (Leidykla „Vaga“, vertė Ema Bernotaitė)
„Genialumo geografija“ – tai antroji bestselerio Laimės geografija (VAGA, 2016) autoriaus Erico Weinerio knyga, kurioje jis leidžiasi į kelionę laiku per kūrybiškiausias pasaulio vietas – nuo senovės Atėnų iki šių dienų Silicio slėnio – ir kviečia susimąstyti, kodėl ir kaip tam tikrose vietose tam tikru metu plyksteli genialios idėjos. Pasak jo, kūrybingumas neištinka „čia“ arba „ten“, o veikiau slypi kažkur per vidurį. Kūrybingumas – tai santykis, kuris skleidžiasi asmeniui sąveikaujant su vieta. Ir ši sąveika, kaip visos panašios sankryžos, pavojinga, klaidų neatleidžianti vieta. Turi būti atidus, prilėtinti greitį ir labai saugotis visokių kvailių. Tačiau rizikuoti verta, mat paprasta sankryža, nesvarbu, Atėnuose ar Saniveilo prekybos centre, yra tikroji genius loci, vieta, kurioje slypi genialumas.
Ne vieną apdovanojimą pelnęs kelionių eseistikos rašytojas Ericas Weineris seka keliais, kuriais kadaise vaikščiojo genijai – smalsauja, ar toji dvasia, kuri kadaise įkvėpė Sokratą, Mikelandželą, Leonardą da Vinčį ir daugelį kitų, vis dar plevena ore. O jei taip, „gal galima ją pagavus uždaryti į butelį“?
19. JILLIAN CANTOR „Pasiklydęs laiškas“ (Leidykla „Baltos lankos“, vertė Nida Norkūnienė)
Kristofo svajonė išsipildo, kai geriausias Austrijos pašto ženklų graveris žydas Frederikas Faberis priima jį savo pameistriu. Vokiečiams negailestingai žygiuojant per Austriją, Kristofas įsimyli užsispyrusią ir talentingą vyresniąją graverio dukterį Eleną. Naktimis jiedu pluša graviruodami pašto ženklų ir dokumentų klastotes, taip žydams padėdami pabėgti į saugesnes šalis. Tačiau netrukus Elena dingsta, o Kristofui lieka vienintelis jųdviejų meilės prisiminimas – suklastotas pašto ženklas su edelveisu – nepaprastos drąsos simboliu. Ir viltis, kad likimas juos vėl suves.
Istorinis romanas apie meilę, išgyvenimą, įkvėptas tikrų rezistencijos dalyvių Antrojo Pasaulinio karo metu patirčių ir paslaptingą laišką, sujungiantį skirtingų kartų žydų šeimas.
20. KAREN SWAN „Paryžiaus paslaptis“ (Leidykla „Tyto alba“, vertė Aušra Kaziukonienė)
Karen Swan – buvusi mados žurnalistė, kadaise ėmusis rašyti romanus. Dabar ji – tarptautinio pripažinimo sulaukusi populiarių romanų autorė, gyvenanti miškuose prie Sasekso ir rašanti knygas namelyje medyje. „Paryžiaus paslaptis“ – tai pabėgimas į Paryžių, ne vien meilės, bet ir paslapčių miestą. Jame gludi daugybė lobių, kuriuos aptinki, kai mažiausiai to tikiesi. Kaip butas, pamirštas ilgus dešimtmečius, pilnas uždulkėjusių neįkainojamų meno kūrinių, kurie priklauso turtingai ir įtakingai Vermeilų šeimai. Bet ar tikrai viskas taip, kaip pasakoja buto savininkai?
Flora, jauna, bet patyrusi meno kūrinių vertintoja, pasineria į paslapčių verpetą. Norėdama įvertinti bute sukauptus meno lobius, ji imasi tirti jų istoriją. Kodėl visi šie turtai taip ilgai buvo slepiami nuo žmonių? Ką nutyli aikštingi ir valdingi Vermeilai? Atsakymų ieškančią Florą vis labiau įsuka istorijos ir įvykių verpetas. O su juo – ir jausmai, kurių ji pati nepastebi ir kuriems taip ilgai stengėsi nepasiduoti…
„Paryžiaus paslaptis“ yra intensyvus, intriguojantis, o kartu šiuolaikiškas pasakojimas apie meno kūrinių paslaptis nuostabių Paryžiaus vietų fone.
