20 metų KGB tyrinėjanti istorikė – apie tikrąjį agentų veidą, veiklą Lietuvoje bei naują knygą

Vienas labiausiai intriguojančių, paslaptimis ir mitais apaugusių KGB veiklos aspektų – agentai ir asmenys, besislepiantys už agentų slapyvardžių. Kaip reikėtų ar nereikėtų vertinti ir traktuoti agentų veiklą? Ar pats sutikimo bendradarbiauti faktas yra esminis momentas vertinant agentų veiklą? Ar svarbiau yra tai, kas vyko po užverbavimo, kokia buvo konkreti agentų veikla? Apie tai Martyno Mažvydo bibliotekos pranešime spaudai.
Kristina Burinskaitė
Kristina Burinskaitė / A.Sartanavičiaus nuotr.

Sutikimas bendradarbiauti – asmeninis žmogaus apsisprendimas, galimai išgautas pasinaudojant įvairiomis žmogaus gyvenimo detalėmis. Vieni pasidavė, kiti – ne, tad bendradarbiavimą lėmė ne tik spaudimas, bet ir žmogaus nusiteikimas, asmeninės vertybės.

Dėl šaltinių trūkumo negalima atsakyti į visus klausimus, susijusius su agentais. Tačiau gana nemažai dokumentų, kuriais remiantis galima atskleisti KGB planus, susijusius su agentais, susidaryti agento socialinį portretą, sužinoti, kokios visuomenės grupės buvo dažniausiai verbuojamos, kiek iš viso buvo agentų ir kaip jiems sekėsi.

Dr. Kristinos Burinskaitės knyga „Slaptieji KGB bendrininkai: agentų veikla šeštajame–devintajame dešimtmečiais“ padės geriau pažinti paslaptimis ir mitais apipintą KGB veiklos aspektą ir išsklaidyti mitus.

Knygą išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Susipažinti kviečia Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo centras. Autorę K.Burinskaitę kalbina Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo centro vyriausiasis tyrėjas Matas Baltrukevičius.

– Kaip kilo knygos idėja?

– Šios knygos link ėjau labai ilgai. Kai prieš dvidešimt metų pradėjau tyrinėti KGB veiklą, agentų temos vengiau – atrodė sudėtinga, apipinta mitų. Tačiau tyrinėjimai, sukaupta patirtis, darbas su šaltiniais suteikė pojūtį, jog esu pribrendusi šiai temai. Man pačiai buvo įdomu išsiaiškinti, paneigti tam tikrus mitus, pavyzdžiui, kad visi išvykstantys į Vakarus buvo užverbuoti. Tyrimai kilo iš asmeninio susidomėjimo, rūpėjo išsiaiškinti, kas neaišku. Žmonės domisi ne tiek agentų veikla, kiek už slapyvardžio slypinčiu asmeniu. Man svarbiau parodyti, kas iš tikrųjų agentai buvo, kokia jų veikla, kokios funkcijos jiems buvo skiriamos, ir taip sklaidyti susidariusius mitus apie agentus.

– Knygoje literatūros apžvalgoje rašote, kad tai yra tema, kurioje sunku išvengti normatyvinio vertinimo. Minite kelis kolegas istorikus, kurių darbuose jaučiamas vertinimas. Ar jums buvo sunku nepasiduoti pagundai teisti ir smerkti agentus?

Šaltinių trūkumas mane apsaugojo nuo emocinio subjekto. To išvengti ypač sudėtinga vyresnės kartos istorikams.

– Darbo patirtis padeda, nes pradedi į šią temą žiūrėti objektyviau. Man svarbiau buvo atskleisti tai, kokią vietą agentai užima tarp kitų KGB taikytų priemonių. Tai leido išvengti emocinio vertinimo. Remiantis vien KGB dokumentais kalbėti apie agentus kaip asmenis, įvertinti jų darbą yra labai sudėtinga. Šaltinių trūkumas mane apsaugojo nuo emocinio subjekto. To išvengti ypač sudėtinga vyresnės kartos istorikams. Kuo tolyn, tuo emocinio vertinimo mažėja.

– Kaip galiausiai nutrūko KGB veikla Lietuvoje?

– Vertinant paskutinį laikotarpį (1990–1991 m.) galima pastebėti, kad bendravimas nutrūksta natūraliai, nes 1991 m. spalio mėn. KGB nutraukė veiklą. Klausimas, ar ryšiai nutrūksta (daug dokumentų išvežta į Rusiją)... Vertinant buvusių agentų atsiliepimus, galima pastebėti, jog veikla nutrūksta natūraliai: keičiasi aplinka, situacija, KGB nebeturi erdvės laisvai veikti, yra apribojama, ryšiai nyksta.

– Visi esame girdėję prisiminimų, pasakojimų iš sovietmečio. Kartais susidaro įspūdis, jog KGB buvo visiškai nekontroliuojama valstybė valstybėje. Kokia buvo valdžios vertikalė? Kam KGB buvo atskaitinga? Kiek buvo kontrolės?

– Apskritai valstybėje visi turime kokį nors viršininką, taip pat ir KGB. Aišku, jie turėjo daug galių. Turėtume kalbėti apie du KGB tipus – SSRS ir LSSR. LSSR KGB turėjo viršininkus tiek Lietuvoje, tiek ir SSRS, buvo dvigubas pavaldumas. Nėra daug dokumentų, kurie leistų įvertinti jų santykius. Partijos galimybės kištis į KGB veiklą buvo ribotos, bet ji turėjo neformalius svertus. Nevienareikšmė situacija.

Ypač buvusiems tremtiniams ir politiniams kaliniams daryti mokslinę karjerą Maskvoje ar kitose sovietinėse respublikose buvo lengviau negu Lietuvoje.

– Kiek būta sąveikos tarp skirtingose respublikose veikusių KGB padalinių? Irena Veisaitė savo atsiminimuose mini, kad įsikišus saugumo struktūroms ji buvo pašalinta iš Vilniaus universiteto, o išvykusi studijuoti į Maskvą, galėjo gyventi ramiau.

– Šis fenomenas iš tiesų buvo. Ypač buvusiems tremtiniams ir politiniams kaliniams daryti mokslinę karjerą Maskvoje ar kitose sovietinėse respublikose buvo lengviau negu Lietuvoje. Čia reikia kalbėti apie Lietuvos komunistų partijos (LKP) poziciją, nepasitikėjimą ir priešiškumą nepriklausomos Lietuvos elitui, buvusiems tremtiniams ir kaliniams. Jiems buvo daromos kliūtys gauti geresnį darbą, grįžti į savo tėviškę, mokytis. Į išvykusiuosius požiūris buvo kitoks, nebuvo tokio didelio priešiškumo, kokio jie sulaukė Lietuvoje.

– Nemažai dėmesio skiriate išeivijai. Gana lengva suprasti žmones, kurie bendradarbiavo su KGB gyvendami Sovietų sąjungoje, – dalis jų tikėjo sistema, kiti norėjo ramesnio, geriau aprūpinto gyvenimo. Bet jeigu gyveni saugiai JAV ar Vakarų Europoje? Kodėl pavykdavo užverbuoti žmones iš išeivijos, kokie buvo svertai?

– Negalima pateikti vienareikšmio atsakymo. Žmonės norėjo atvykti į Lietuvą, susitikti su savo giminėmis, artimaisiais – žmogiški dalykai. Vykdavo ir į komandiruotes, buvo įvairių situacijų. Kai kurie agentai buvo turizmo agentūrų vadovai, kuriems tai buvo geras verslas. Be KGB kontrolės ir leidimo ne kažin ką ir padarysi. Buvo išnaudojama bet kokia proga užverbuoti asmenį, pasinaudojama bet kokia jautria informacija: giminystės ryšiais, biografija, materialine padėtimi.

– Kita grupė asmenų, kuriuos buvo stengiamasi spausti bendradarbiauti, – lietuviai, turintys giminaičių užsienyje.

Sutikimas bendradarbiauti yra asmeninis pasirinkimas, suvokiant, kokios bus pasekmės.

– Vienas sutinka bendradarbiauti, pasirašo, nes supranta, kad tai neišvengiama. Kitas vieną kartą nepasirašo ir negauna leidimo išvykti į Vakarus. Tada pagalvoja, ar verta. Kitą kartą prašydamas leidimo jau ima ir pasirašo. Sutikimas bendradarbiauti yra asmeninis pasirinkimas, suvokiant, kokios bus pasekmės. Nepadarysi karjeros, neišvyksi, nepamatysi giminių. Pasirašai arba ne.

– Kaip būtų galima palyginti KGB aktyvumo mastus Lietuvoje ir kitose sovietinėse respublikose?

– Labai sudėtinga palyginti, kai neturi dokumentų. Latviai ir estai turi dar mažiau dokumentų, negu jų yra Lietuvoje. Galima paminėti tam tikrus skirtumus. Aktyvi Lietuvos katalikų bažnyčios pozicija, buvusių tremtinių ir politinių kalinių gausa darė įtaką KGB ir LKP darbotvarkei. Latvių ir estų išeivijos veikla buvo gana aktyvi, bet negaliu pasakyti, ar jie buvo aktyvesni nei lietuvių išeiviai. KGB metodai visur buvo tie patys, skyrėsi tik tam tikri niuansai, kam skirti didesnį dėmesį. Pavyzdžiui, lietuvių išeivija labiau veikė JAV, latviai ir estai – Švedijoje. Tokie niuansai darė įtaką KGB veiklai, bet esmė ir metodai buvo tie patys.

– Mano didžiausias atradimas buvo tai, kiek daug žmonių anuomet galėjo keliauti į Vakarų šalis. Maniau, keliolika per metus, bet skaičiai kur kas didesni, dažnai keturženkliai. Kaip manote, kodėl susiformavo šis mitas?

– Šis mitas yra. Teoriškai viskas buvo sukurta: institucijos, instrumentai, tvarka, taisyklės. Gyvenimas yra gyvenimas, atsirasdavo ryšių, kurie leisdavo išvykti. Išvykstančių tikrai nebuvo labai daug, tik pertvarkos laikotarpiu padaugėjo. Išvykti buvo privilegija, kurios tu gali negauti, jei elgiesi netinkamai. Nebuvo taip paprasta, jog nusiperki bilietą ir išvyksti. Turi pereiti tam tikras procedūras. Nėra statistinių duomenų, kiek žmonių leidimo išvykti negavo. Mitai kuriami, nes nežinome informacijos. Kažkas negavo leidimo, kažkas gavo labai lengvai. Tada tam tikros nuomonės ir formuojasi.

Mano turimi statistiniai duomenys yra tik tam tikrų padalinių, aš nežinau visko. Trūksta KGB dokumentų, galiu pasakyti tik iš to, kiek išliko. Aišku, kad ne visi specialistai, kuriems buvo leista išvykti, buvo užverbuoti.

– Kokie buvo jūsų didžiausi atradimai rengiant knygą?

– Mitų paneigimas, agentų verbavimo niuansai. Labiausiai tai, kaip pati KGB traktuoja ir pateikia agentus, kaip manipuliuoja informacija. Jiems buvo labai svarbu parodyti ir pateikti savo valdžiai, kad agentai užverbuoti savanoriškai, idėjiniu pagrindu. O juk kai žmogus patekdavo į jų akiratį, svarbiausia užduotis buvo surinkti apie jį kompromatą, kad būtų galima priversti žmogų bendradarbiauti, žmonės savo noru ten nėjo. Mažai tikėtina, kad dauguma norėjo bendradarbiauti su KGB. Buvo ieškoma kabliukų. Vėliau buvo stengiamasi privilioti kuo daugiau idėjinių agentų, nes materialiniu pagrindu priversti bendradarbiauti jau nebebuvo galimybės.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų