– Jūs esate literatūrologė, šiuolaikinės lietuvių literatūros dėstytoja, koks jūsų pačios asmeninis santykis su J.Kunčino kūryba?
– J.Kunčiną atradau savo doktorantūros studijų metu, kai man pasiūlė dėstyti šiuolaikinę lietuvių literatūrą. Sovietmečiu toks autorius iš principo negalėjo reprezentuoti šiuolaikinės literatūros. Rašytoją radau pirmiausia perskaičiusi „Tūla“ – ji man paliko keistą, prieštaringą įspūdį. Iš pradžių skaičiau apysaką, kuri buvo publikuota „Metų“ žurnale, o vėliau ir romaną. Sužavėjo toks pasakojimas, kuris vertė jaustis įvykių dalyviu: įmagnetinantis, nepaprastas.
– Dauguma lietuvių skaitytojų greičiausiai geriau yra susipažinę su J.Kunčino proza. Tačiau ją rašyti jis pradėjo tik po nepriklausomybės atgavimo. Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie pirminį J.Kunčino kūrybos etapą?
– „Tūla“ dar nebuvo pasirodžiusi, bet J.Kunčinas jau egzistavo kaip reiškinys, buvo labai matoma asmenybė. Iki nepriklausomybės J.Kunčinas publikavo poeziją, be to, poezijos knygų pavadinimai skambėjo labai romantiškai. O eilėraščiams buvo būdingas ir tam tikras pokšto akibrokštas. Toks dvilypumas vėliau išryškėjo ir prozoje: pasaulis yra pasakos pažadas, tačiau su ironijos kirčiu. Iliuzijų ir realybės neatitikimas virsta komiškais pasakojimais, kuriuose veikia prisitaikyti negebantys personažai. J.Kunčino proza palankesnė tokiems pasakojimams.
– Kas lėmė, jog J.Kunčinas sovietiniu laikotarpiu rašė tiktai poeziją, o laisvės metais pradėjo rašyti prozą?
– Nepriklausomybė, galėtume sakyti, buvo J.Kunčino pabudimo valanda. Iki nepriklausomybės atgavimo rašytojas yra sakęs savo draugams: „Aš šitai sistemai nekursiu. Aš šitai sistemai nedirbsiu.“ Kitaip tariant – jis rašė eilėraščius (iki 1991-ųjų išėjo keletas rinkinių), dalyvavo kūrybinėje veikloje, tačiau tikrasis jo talentas atsiskleidė prozoje, kurtoje nepriklausomybės laikotarpiu. Pats nepriklausomybės faktas tapo J.Kunčino virsmo iš poeto į rašytoją argumentu. Gal ir todėl, kad nusistovėjo neramus menininko klajūno gyvenimas: sukūręs savo šeimą, J.Kunčinas pagaliau įgijo ir sukūrė savo namus.
– Ar J.Kunčiną galime priskirti šiuolaikinei literatūrai? Kokios kartos atstovas jis yra?
– Kurdama nepriklausomos literatūros kursą, aš dėliojausi panoramą: nepriklausomos literatūros pradžia itin stipriai siejosi su šeštajame dešimtmetyje gimusios kartos kūryba: Gintaro Patacko, Antano A.Jonyno, Kornelijaus Platelio, Onės Baliukonytės, Donaldo Kojoko – tai pati gausiausia rašančių žmonių karta mūsų literatūros istorijoje. Karta, kuri visai nenorėjo dalyvauti socrealizmo lenktynėse, todėl ieškojo būdų atsiriboti nuo ideologinių prievolių, norėjo tik rašyti. Ir rašė. Tai maištininkų karta, kuri priešinosi būdais, kurie buvo įmanomi.
Ar J.Kunčinas buvo maištininkas? Iš dalies – taip. Viena vertus, visą laiką skaitė, rašė ir vertė, kita vertus, savo dvasios laisvę, laisvę kalbėti tai, kas svarbu, kas liko nepasakyta, paslėpta nuo skaitytojų sovietmečiu, realizavo iškart po nepriklausomybės atgavimo. Romanai „Glisono kilpa“ (1992), „Tūla“ (1993) buvo įspūdinga pradžia, nes tokių romanų, atvirų ir ironiškų, ir kartu rimtų, kupinų vilties, pasakojančių apie kartos menininkus, dvasios laisvūnus, kone svieto perėjūnus, mes neturėjome. Neabejoju, kad gerą įtaką, savotišką laisvės jausmą galėjo suteikti ir literatūra vokiečių kalba, kurios J.Kunčinas Vilniaus universitete mokėsi, o pasirinkti rašytojas tikrai mokėjo. Beje, rašytojo produktyvumas nepriklausomybės laikotarpiu konkuravo su puikiais sudėtingų autorių vertimais (verstų knygų sąrašas įspūdingas).
J.Kunčinas yra lūžio laiko figūra, pavyzdžiui, kaip Ričardas Gavelis, Juozas Erlickas, Vanda Juknaitė.
– J.Kunčino prozos tipinis veikėjas – paribio žmogus, bohemos atstovas, veikiantis sovietinės priespaudos laikotarpiu. Kodėl J.Kunčinas vis grįždavo prie šios tematikos?
– Visa J.Kunčino proza, parašyta nepriklausomybės laiku, tarsi grįžta į buvusį laiką ir įvertina patirtas privataus gyvenimo traumas. Kunčino prozos žmogus yra menininkas individualistas, priverstas gyventi dvigubą gyvenimą: asmeninį, paslėptą, kurio niekas nemato, ir viešą, kolektyvinį. Sovietinis kolektyvizmas svetimas menininko dvasiai, ir savo prozoje rašytojas imasi tokio dvigubo gyvenimo revizijos. Beje, savikritiškos revizijos. J.Kunčino proza – savotiškas psichoterapinis fenomenas ir skaitytojams, ypač gyvenusiems tuo laikotarpiu, ir bijantiems pažvelgti į savo praeities šešėlius.
– O koks šiaip nepriklausomo, suaugusio lietuvio santykis su J.Kunčinu? Ar mums vis dar reikia sovietinio gyvenimo memuarų, kokią reikšmę jie užima šiandieninėje vakarietiškoje kultūroje?
– Taip, čia įdomus klausimas, kurį greičiausiai turime sau sąžiningai užduoti. Sovietmečio laiko realijos nebeaktualios jau daugiau nei tris dešimtmečius, tačiau sovietmetis J.Kunčinui nėra aktualiausia svarstoma problema, o tik pasakojimo fonas. Labiausiai įtikinantis yra šios prozos meistriškumas. Pasakojimas įtraukia ir nepaleidžia, juokina ir graudina. Rašytoją labiau domina galios ir represijų struktūra, kuri slegia ir varžo menininką, tą galios struktūrą mes galime atpažinti nebūtinai sovietmečio epochoje, jis veikia visur ir visada, skiriasi tik formos.
J.Kunčinui pavyksta savo prozoje užfiksuoti tokius psichologinius, socialinius, archetipinius personažus, kurie būdingi ne tik sovietmečiui, tai apskritai būdingi sociumui: tai visa personažų panorama, nuo menininko individualisto, nepritapėlio, nevykėlio iki prisitaikėlio ir karjeristo. Tai ryšių tinklas, kuriame esame arba atsiduriame bet kuriame laike, bet kurioje visuomenėje.
– Rašytojas išėjo pernelyg anksti. Hipotetiškai mąstant, ar rašytojas būtų perėmęs vakarietiškų bytnikų ideologiją?
– Jei kalbėtume apie kartą – tai ji sovietmečiu buvo labai stipriai pamaitinta bytninkų ir hipių ideologijos, muzikinės kultūros. Galbūt J.Kunčinas jos taip stipriai neaprašo, bet būtų keista, jeigu nebūtų su ja susidūręs. Ta muzikinė atmosfera poeto A.A.Jonyno poezijoje nuostabiai perteikta. D.Kajoko kūryboje fantastiškai matosi atsiribojimo atmosfera, Rytų pasaulio ieškojimai. Rytai J.Kunčino lyg ir nedomino, tačiau ar galėjo rašytojas likti nuošalyje ir nepažinti, abejoju. Man matytųsi ta laisvūno dvasia J.Kunčino prozoje, ypač romane „Tūla“, ta dvasia truputį hipiška.
– Ne paslaptis, kad J.Kunčino kūryboje gausu aliuzijų į patriarchalinį pasaulio vaizdinį, moterys dažnai pateikiamos ne kaip kultūros, bet kaip gamtos dalis – prilyginamos tam tikriems gyvūnams. Kaip šiandieniniame kontekste galėtume skaityti J.Kunčino kūrybą ir vertinti jo santykį su moterimis?
– Mes skaitome kūrinius, tai juk grožinė literatūra. Vertinant sprendimus ir pasaulėžiūrą kūriniuose – galime matyti, kaip išaukštinta Tūla, o štai romane „Blanchisserie, arba Žvėrynas–Užupis“ (1997) jau ryškėja ir šiokio tokio grotesko, vietomis autorius provokuoja. Taip, rašytojo kūryboje yra tų moterų, kurios mylimos bet kokia kaina. Bet kartu – ta vyriška ideologija įdomi kaip reiškinys. Man įdomu stebėti tą pasaulėžiūrą, pasirodančią meno kūrinyje.
– „Tūla“ įtraukta į privalomosios literatūros sąrašus mokykloje. Kaip manote, ar jaunas žmogus turėtų skaityti šį kūrinį? Ir ar tai kūrinys, kurį vieną kartą perskaičius mokykloje jau galima padėti į šalį, galvojant „kad jau viską apie Tūlą žinau“? O galbūt tai kūrinys, kuris skaitytojui gali atsiverti naujai vis skaitant kelis kartus?
– Tai, iš esmės, yra jaunų žmonių literatūra. 18 metų žmogus jau turėtų skaityti tokią literatūrą. Rasti gerą pasakojimą visada smagu.
Žinoma, „Tūloje“ kartais studentai neatpažįsta kai ko, kas galbūt vėliau labiau juos džiugintų. Vėliau jie randa kitus dalykus, kuriais gali pasimėgauti labiau. O mokykloje skubiai perskaito siužetą ir gal ne iki galo suvokia tą žaidimą, kurį sužaidžia autorius. Suvokimas taip pat priklauso nuo žmogaus brandos, apsiskaitymo.
– Kokį vaidmenį J.Kunčino kūryba atliko kitų lietuvių menininkų kūriniams?
– Po sovietmečio mūsų proza buvo kiek susikausčiusi, gal net kiek ir sutrikusi, bent jau nepriklausomybės pradžioje. Virsmo epochoje – tyla. Socrealizmo tribūnai lyg ir nebeturi ką pasakyti tremtinių dokumentinių liudijimų fone, prozos pasakojimą trumpam ištinka savianalizės paralyžius. Laimei, trumpam. O tada ateina J.Kunčinas – ir, staiga, mes pamatome tą laiką ne su grauduliu, tragedija ir ašaromis akyse, o su gydančio juoko doze. J.Kunčinas sugrąžina savo kartos jaunystę ir prarasto gyvenimo vertę. Jei galima juoktis, ne tik verkti, vadinasi, išties buvo gyventa.
– R.Gavelio „Vilniaus pokeris“ pradėjo ekranizacijos kelią ir greitai jį išvysime kino ekranuose. Kaip manote, kada „Tūlos“ eilė?
– „Tūla“ turi labai daug energijos, daug reikšminių niuansų, daug jėgos. Tai toks kinematografijai tinkamas tekstas!
– Jau minėjome rašytojo garsiausią „Tūlą“. Kokius dar svarbius J.Kunčino veikalus rekomenduotumėte perskaityti?
– Labiau vertinu prozą. Poezija atrodo kaip pasiruošimas prozos žygiui. Apsakymų rinkiniai ir jų pavadinimai yra fantastiški: „Vaizdas į mėnulį“ (1989), „Baltųjų sūrių naktis“ (1995).
Bet aš išskirčiau knygą „Laba diena, pone Enrike“ (1996). Tai apsakymai, kuriuos J.Kunčinas ilgą laiką rašė į stalčių dar būdamas poetu ir išleido dvejodamas. O juk šioje knygoje – būsimų romanų branduoliai, visų pasakojimų šaknys. Tai labai vykusi knyga. Prof. Elena Bukelienė palankiai vertino romaną „Kilnojamosios Röntgeno stotys: ligos ir meilės istorija“ (1998), romanas „Blanchisserie, arba Žvėrynas–Užupis“ (1997) buvo vienas skaitomiausių knygų jo pasirodymo metais. Smagių novelių yra ir satyros knygoje „Grožio niekada negana“ (2001). Tiesa sakant, nė viena J.Kunčino prozos knyga, kurią sugalvosite atsiversti, nenuvils.
