Apie tylinčią tautą ir V.Putino populiarumą:
„Mes stebėjomės, kodėl tauta tyli? Kai aš pradėjau daug keliauti po gilią Rusijos provinciją, pavyzdžiui, Sibirą, supratau, kodėl ji tyli – ji nesuprato, kas įvyko, to nebuvo tikimasi. Žmonės nenorėjo kapitalizmo, kuris netiko rusiškui mentalitetui. Ir kai Putinas ištarė šiuos žodžius: visi aplink yra priešai, turime būti stiprūs, mus privalo gerbti – pasaulis staiga vėl grįžo į savo vietą. Toks pasaulis žmonėms yra pažįstamas. Jie vėl save suprato tautinėje vienybėje“.
Apie žinią, kad laimėjo Nobelio literatūros premiją:
„Buvau namie, lyginau. Staiga skambutis. Pakėliau ragelį. Aš anglų kalbos nemoku, tada pašnekovė perėjo į vokiečių: „Aš Švedų akademijos sekretorė… džiaugiuosi galėdama pranešti, kad jūs…“ Po poros valandų – spaudos konferencija. Susitarėme, kad ji vyks laikraščio „Naša niva“ redakcijoje. Aš net nežinojau, kad to opozicinio laikraščio redakcija tokia mažytė – iš viso pora kambarių. O atėjo apie du šimtus žmonių. Jie stovėjo ir laukė gatvėje. Glėbesčiavosi. Verkė. Buvo daug gėlių. Tai buvo visų baltarusių šventė…“
Apie gyvenimą senatvėje:
„Technologinė pažanga mums suteikė dar 20–30 metų. ir niekas nežino, ką su tuo daryti. Negalima toliau egzistuoti tiktai kaip stipriai biosistemos nužymėtais laikais. Reikia kaip nors kitaip gyventi, rasti tam tikrą prasmę. Ji negali susidaryti tik iš vaikų gimdymo, kaip mums buvo įdiegta. Juk privalo dar ir dvasinė prasmė būti“.
Apie tai, kas sieja su Lietuva:
„Man labai patinka Čiurlionis. Jis yra pirmasis lietuvių dailininkas, kuris padarė tokią stiprią įtaką. Po to – tai jūsų fotografas, kuris fotografavo byrantį smėlį? Nuostabu. Šie dalykai man padarė įspūdį, nes mano kūrybos žanras reikalauja plataus, humanitarinio, filosofinio žvilgsnio. Ir ieškai šiai temai naujų metodų, kitokio žvilgsnio, dėlioji iš skirtingų meno krypčių. Pamenu Čiurlionį“.
Apie pagal jos knygą „Černobylio malda“ sukurtą serialą:
„Tai man padarė įspūdį. Tai labai stiprus serialas. Jame yra kažkas estetiško, kas paliečia šiuolaikinių žiūrovų sąmonę. Ten yra ir baimės, stiprių argumentų. Yra ir grožio. Ten yra kažkas tokio, kas mane visada neramina kalbant apie blogį, kas nėra matoma plika akimi ir pernelyg painu (…) Mes esame liudininkai naujo fenomeno, kuris paveikė baltarusius, nukentėjusius nuo tragedijos, jie galvojo, kad žino viską, bet serialas pakeitė jų suvokimą apie Černobylį, ir dabar apie šią tragediją jau kalba kitaip, nauju būdu. Filmo autoriai tai pateikė kitaip, nes jie yra iš visai kito pasaulio, ne iš Baltarusijos, ne iš mūsų regiono“.
Apie rusų naujų laikų baimę:
„Viskas iš baimės. Iš baimės prieš naują realybę, kuri mums atsivėrė, kuriai nesam pasirengę ir kurios akivaizdoje mes bejėgiai. Todėl geriausia gynyba, kaip mums atrodo, – dėlioti kubelius – ir net ne iš praeities įvykių, o iš mūsų mitų. Mes išmesti iš nuosavos istorijos į bendrąjį laiką. Iš pradžių atrodė, kad nesunkiai įsiliesime į šį pasaulį. Masinė sąmonė tikėjosi: pas mus bus tokios pat vitrinos, tokios pat parduotuvės. Intelektualai vylėsi, kad jie iškart kaip niekur nieko pasieks pasaulio elito lygį. O paaiškėjo, kad viskas ne taip jau ir paprasta. Kad tai didžiulis darbas, kad tam reikia laisvų žmonių, o tokie mes nesam, ir laisvo mąstymo, kurio neturim. Ir mes patraukėm ne į pasaulį, bet nuo jo“.
Apie daugiabalsį pasakojimą knygose:
„Man visada nedavė ramybės mintis, kad tiesa netelpa vienoje širdyje, vienoje galvoje. Kad ji kažkokia suskilusi, kad jos daug ir kad ji išsibarsčiusi po visą pasaulį. Kaip ją surinkti? Ir staiga pamačiau, kad tai įmanoma. Taip gimė knyga „Nemoteriškas karo veidas“.
Apie užrašomą jausmų istoriją:
„Mano faktas – ne įvykis, o jausmas... (...) aš rašau jausmų istoriją vildamasi, kad žmogui visada įdomiau skaityti apie žmogų, o ne apie karą ar Černobylį.“
Apie kančią ir nelaimę, įskiepytą rusams:
„Tai, kad mes nelaimės ir kančios žmonės, – gili, sena rusų kultūra. Nuvažiuok į kaimą ir pasikalbėk bet kurioje troboje: apie ką kalbės – tik apie nelaimes. Viskas priklauso nuo to, kokia nuostata įdiegiama žmonėms.
Tai, kad mes nelaimės ir kančios žmonės, – gili, sena rusų kultūra.
Mes laikomės minties, kad arba tu privalai aukotis vardan kažko – kaip nesenoje praeityje, arba, kaip dabar, – gyvenk ta diena, kabinkis į gyvenimą kaip moki. O nuostata, kaip suprantu, turėtų būti humaniška: apmąstyti, kodėl eini tuo keliu… Tai kur kas sudėtingiau nei neigiamas ar teigiamas užtaisas. Pas mus nėra laimės, džiaugsmingo gyvenimo kultūros. Meilės kultūros“.
Apie susižavėjimą ukrainiečiais:
„Aš įsimylėjau Ukrainą iš naujo. Kaip jie gynėsi pirmosiomis karo dienomis, kai visi galvojo, kad ukrainiečiai nesugebės pasipriešinti rusams. Juk tuomet dar niekas nežinojo, kad rusų tankai seni, kad jų tankistai girti, niekas neįsivaizdavo, kad jų kariuomenė ne tokia stipri, kaip jie bandė parodyti. Bet ukrainiečiai nepasidavė, jie perlaužė situaciją. Tai kelia susižavėjimą“.
Apie tai, kaip reikia klausytis žmonių:
„Reikia sekti pašnekovo akis, judesius ir pateikti klausimus. Bandyti suprasti žmogaus gyvenimo ir likimo visumą. Būtinai atsiras tai, apie ką verta pakalbėti. Jeigu domėsitės juo, jis pats jums atsivers. Stebėtina, tačiau žmonės yra labai įdomūs“.
Apie žmoguje slypintį žvėrį:
„Aš kalbėjausi su žmonėmis, kurie sėdėjo Stalino lageriuose, perėjo karą. Visi jie kartojo vieną frazę: „Žmogus nežmoniškomis sąlygomis per tris dienas virsta gyvuliu.“ Kare jam tam užtenka trijų dienų, lageryje taip pat – tik trijų dienų. Žmogus ne itin apsaugotas kultūros. Šis sluoksnis greitai nusilupa. Ir išlenda žvėris, kuris nenori mirti. Jokia kaina. Iš pradžių – jis, o paskui – jau prigimties dėsnis“.
Žmogus ne itin apsaugotas kultūros. Šis sluoksnis greitai nusilupa. Ir išlenda žvėris, kuris nenori mirti.
Apie Aliaksandro Lukašenkos režimo žvėriškumą:
„Žiaurus smurtas prieš nekaltus. Kalėjimai perpildyti žmonių, kurių vienintelis nusikaltimas yra dalyvavimas demonstracijose. Sistemingas žmonių žeminimas. Dažnai tualetuose nėra vandens, o kameras, skirtas 5, užpildo 35 žmonės, areštuotieji turi miegoti stovėdami diena iš dienos, kartais savaitėmis. Tai istorijos, kurias prisimenu tik nuo stalinizmo laikų“
Apie išeitį šiame pasaulyje:
„Pasikartosiu: išsaugoti savyje žmogų. Nes nužmogėti — išduoti, užmušti – labai lengva! Įsijunkite televizorių, paklausykite... Reikia rūpintis savo siela ir daryti visa tai pagal savo jėgas. Gerbiu savanorius, kurie daro nors ir mažą, bet vis dėlto svarbų darbą. Tiktai — kelias! Tai kaip meilėje: jei ištekėjote, tai visai nereiškia, kad visada būsite laimingi, kaip pirmosiomis dienomis, jeigu... Jeigu neišmoksite kiekvieną dieną austi kaip voras savo pasaulio, jis ir sugrius. Išnyks“.
Apie karą Ukrainoje:
„Ukrainiečiai gina mus visus, mūsų ateitį. Be jų pergalės nebus ateities, apie kokią mes svajojome“.
Apie Baltarusijos ateitį:
„Progresas neišvengiamas. Baltarusija bus laisva šalis. Kitas klausimas, kiek laiko tai užtruks. Kai jauni baltarusiai klausia manęs, ką jiems dabar daryti, aš sakau: mokykitės kalbų, tobulinkite profesinius įgūdžius. Ruoškitės naujiems laikams. Revoliucija yra laikinas reiškinys. Nenoriu, kad mano dantistas ar mano vaikų mokytojai būtų profesionalūs revoliucionieriai. Mums reikia ruoštis ateičiai.“
Apie rusų norą, kad jų bijotų:
„Pamenu, kai rašiau knygą „Laikas iš antrų rankų“, paties įvairiausio amžiaus žmonėms užduodavau klausimą – kokioje šalyje jūs norėtumėte gyventi – didelėje, bet skurdžioje, tokioje kaip Sovietų Sąjunga, kurios, jūsų nuomone, visi bijo, ar mažoje, kur gerbiamas žmogus, tokioje kaip Danija, Norvegija. Ir žinote, turbūt iš kokių dešimties žmonių aštuoni norėjo gyventi „didžiojoje“ Rusijoje, kurios visi bijo. Ta baimė susijusi su jų supratimu apie pagarbą“.
Apie meilę:
„Žudyti mums vis dar atrodo normalu. Ir neapkęsti normalu. Neapykanta mūsų neišgelbės. Tik meilė išgelbės“.
Apie rusus, karo žmones:
„Manęs neretai klausia: ir kam tiek daug knygų apie karą? Jūs gi moteris, o apie karą dažniausiai rašo vyrai? O todėl, kad mes neturėjom kitos istorijos, visa mūsų istorija – karų istorija. Mes arba kariaujame, arba ruošiamės karui. Ir kitaip niekada negyvenome. Mes nė neįtarėme, kad esame iš esmės karo žmonės. Mūsų herojai, mūsų idealai, mūsų gyvenimo samprata – kariški. Štai kodėl buvusios imperijos žemėse taip laisvai liejasi kraujas...“
Apie knygų rašymą:
„Knygą rašau ketverius septynerius metus, susitinku ir kalbuosi, užrašau 500–700 žmonių pasakojimus. Mano kronika apima dešimtis generacijų. Ji prasideda pasakojimais žmonių, kurie prisimena revoliuciją, dalyvavo karuose, kalėjo Stalino lageriuose, ir tęsiasi iki mūsų dienų – beveik 100 metų. Tatai yra sielos – rusų sielos – istorija. Arba tiksliau, sovietinio rusų žmogaus sielos. Didžios ir baisios Utopijos – komunizmo, kurio idėja dar tebegyva ne tik Rusijoje, bet ir visame pasaulyje, – istorija. Jinai dar ilgai vilios ir tarsi šėtonas gundys žmonijos protus. Todėl noriu palikti jos kūrėjų ir liudininkų pasakojimus. Mano kronika tęsiasi. Aš keliauju laike paskui savo herojus...“
