Džiugu, kad net ir leidėjams vis kalbant apie mažėjančius knygų pardavimus, nepakankamą valstybės paramą, per didelę mokesčių naštą, leidyklos vis dar pradžiugina kokybiškais leidiniais – pasirinkti šiais metais tikrai buvo iš ko. Štai čia sąrašas 17 knygų, kurias galiu drąsiai rekomenduoti bet kuriam, ieškančiam išskirtinio, įdomaus skaitymo.
1. Roberto Bolaño. „Pašėlę detektyvai“ (leidykla „Kitos knygos“)
Čilės rašytojo Roberto Bolaño kūrinys – neabejotinai didžiausias mano šių metų literatūrinis atradimas. Šis kūrinys – rašytojo meilės knygoms, duoklės savo kartos polėkiui ir kritimui įrodymas. Ši knyga, papasakota 52 veikėjų lūpomis, – apie poeziją ir poetus, apie pašėlusio jaunatviško idealizmo peraugimą į žlugimą, nusivylimą, prisitaikymą, apie kūrybos svarbą ir revoliucines idėjas, apie brendimą ir laiko gniaužtus. Tai vienas tų kūrinių, kuriuos užvertęs jautiesi tarsi pabudęs iš sapno, hipnotizuojančios kelionės, neišvengiamai pasivejančios ir vėliau.
2. Julianas Barnesas. „Pabaigos jausmas“ (leidykla „Baltos lankos“)
Vien jau tai, kad ši knyga buvo įvertinta prestižiniu „Booker“ apdovanojimu, daug ką pasako. O juo labiau kad tai Julianas Barnesas, dažnai vadinamas vienu reikšmingiausių šių laikų Europos rašytojų. Jeigu skaitėte anksčiau lietuviškai išleistą kitą jo knygą „Flobero papūga“ ir tikitės kažko panašus, galite nustebti, mat „Flobero papūga“ buvo postmodernistinis žaidimas, o čia autorius grįžta prie daugeliui įprastesnio linijinio pasakojimo. Taupiais, apgalvotais sakiniais jis pasakoja apie prarastas galimybes, apie negrįžtamumą, senėjimą, apie tai, kaip mes klaidingai kartais suvokiame praeitį. Tai negailestinga, sąžininga knyga, tokioje mažoje apimtyje talpinanti tiek daug.
3. J.M. Coetzee. „Barbarų belaukiant“ (leidykla „Baltos lankos“)
Labai džiugu, kad lietuviškai išversta jau ketvirtoji vieno geriausių šiuolaikinių rašytojų J.M. Coetzee knyga. Nemažai kritikų būtent „Barbarų belaukiant“ laiko vienu įsimintiniausių jo kūrinių. Šią knygą Nobelio premijos komitetas pavadino politiniu trileriu, kuriame idealisto naivumas atveria pragaro vartus. Tai sunkus, žiaurus pasakojimas apie tai, kaip valstybė gali tapti totalitarine, ir kokius moralinius pasirinkimus mes tokiose situacijose privalome daryti. Kaip visuomet, šis autorius be jokio gailesčio savo herojus stumia į ribines situacijas, kuriose mes negalime nusukti akių į šalį. Ką tokioje situacijoje darytumėte jūs? Sudėtingi klausimai be jokių aiškių atsakymų, tačiau su barbariškais vaizdais.
4. Karlas Schlögelis. „Teroras ir svajonė: Maskva, 1937-ieji“ (leidykla „Tyto alba“)
Tai – įstabus, kvapą gniaužiantis ypatingo istorinio momento užfiksavimas – Sovietų Sąjungos sostinė Maskva artėjant Antrajam pasauliniam karui. 1937-ieji Maskvoje buvo pažymėti kraštutinumais – gigantiškos naujojo miesto statybos, svaiginančios svajonės, o kartu ir smurto žemėlapiai, masiniai sušaudymai, teroro banga, šluojanti miestą. Ši knyga pateikia vaizdą, iš kurio mintyse galima susidėlioti siaubingų įvykių ne tik Sovietų Sąjungoje, bet ir persikėlusių į visą likusį pasaulį, panoramą. Vokiečių istorikas atliko monumentalų darbą, bandydamas užčiuopti to meto pulsą, suvokdamas to laiko Maskvą kaip savotišką mikrokosmosą, ir tai tikrai viena įdomiausių istorinių knygų pastaraisiais metais.
5. Williamas Faulkneris. „Jeruzale, jeigu tave užmirščiau“ (leidykla „Baltos lankos“)
Šiais metais buvo perleistas Williamo Faulknerio klasikinis romanas „Kai aš gulėjau mirties patale“, o štai „Baltos lankos“ pirmą kartą lietuviškai išleido rašytojo romaną „Jeruzale, jeigu aš tave užmirščiau“. Nors kritikų dažniausiai nepriskiriamas prie pačių geriausių W.Faulknerio romanų, visgi tai įstabus kūrinys, kuris kiekvienam rašytojo kūrybos gerbėjui bus didelis malonumas – o jį garantuoja ir puikus Violetos Tauragienės vertimas. Čia pasakojamos dvi susikertančios istorijos, o svarbiausios nagrinėjamos temos – meilė ir tai, kiek galime save dėl jos aukoti, bei nelaisvė ir tai, ar žmogus yra pasiruošęs priimti laisvę. Dažnai romanas vadinamas vienu skaidresnių ir lengviau skaitomų W.Faulknerio darbų, nors, žinoma, tai tikrai nereiškia, kad šios knygos skaitymas nereikalaus pastangų.
6. Umberto Eco. „Prahos kapinės“ (leidykla „Tyto alba“)
Galbūt ši knyga ir nepaklius prie tokių šio autoriaus parašytų favoritų kaip „Rožės vardas“ ar „Fuko švytuoklė“, tačiau kiekvienas naujas šio autoriaus romanas yra malonus intelektualinis iššūkis, patvirtinantis jo talentą. Šeštasis autoriaus romanas „Prahos kapinės“ – knyga apie klastotes, slaptąsias organizacijas, sąmokslų teorijų kūrimą, antisemitizmą ir poreikį kurti priešus. Tai, ko gero, labiausiai ironija ir humoru persmelktas šio autoriaus kūrinys, na, o temos, kurias jis paliečia pasakodamas apie „Siono išminčių protokolus“, yra itin aktualios šiais laikais. „Prahos kapinėse“ vėl atsiskleidžia visa U.Eco kūrybai būdinga įtaiga, išmonė, intelektualinis užtaisas, tad nevertėtų jos praleisti pro akis.
7. Claudio Magris. „Dunojus“ (leidykla „Vaga“)
Įspūdingo užmojo meditatyvi kelionė į Europos centrą, Dunojaus upės pasaulį. Kelionė, praturtinanti istorinėmis žiniomis, o svarbiausia – padedanti suvokti regiono savitumą, kultūrą, tai, kokiais būdais ši „niekada nesibaigianti upė“ tapo gyvybiškai svarbia Centrinės Europos kultūros ir ideologijos arterija. Neretai sunkus, maksimalaus susikaupimo reikalaujantis tekstas, smarkiai praturtinantis žinias, padedantis kitu žvilgsniu pažvelgti į visą regioną.
8. Michailas Šiškinas. „Veneros plaukas“ (leidykla „Vaga“)
Prieš porą metų lietuviškai išleista Michailo Šiškino knyga „Laiškų knyga“ tuo metu buvo vienas didesnių literatūrinių atradimų. Plastiškas, muzikalus, intymus pasakojimas buvo tokio meistriško lygio, kad tai drąsiai galėjo tapti asmenine metų knyga. Šiemet lietuviškai pasirodė dar viena šio šių laikų rusų žodžio meistro, beje, itin aršaus Rusijos valdžios kritiko, knyga, kuri irgi priskirtina prie geriausių jo kūrinių. „Veneros plauke“ – keturios istorijos, turinčios aiškią autobiografinę potekstę, ir vėl žavinčios autoriaus pasakojimo menu, žodingumu, psichologizmu ir tuo, kaip jis sugeba iškelti tokius svarbius bendražmogiškus klausimus.
9. Grahamas Greene'as. „Galybė ir garbė“ (leidykla „Sofoklis“)
Nors daugeliui Grahamas Greene'as visuomet bus „Tykiojo amerikiečio“ autorius, tai nebūtinai yra geriausias jo kūrinys. Į šį vardą drąsiai pretenduoja metų pabaigoje ir lietuviškai galiausiai pasirodęs jo romanas „Galybė ir garbė“. Tai knyga, kuria G.Greene'as itin didžiavosi. Šio kūrinio veiksmas vyksta Meksikos valstijoje, kur uždrausta religija ir kur valdžia bando sugauti ir viešai sušaudyti paskutinį kunigą. Religijos, drąsos išpažinti savo vertybes, ribų tarp gėrio ir blogio iširimas – G.Greene'as rašo, regis, paprastai, tačiau jo kūrinys kupinas prasmės ir klausimų, kuriuos būtina užduoti sau kiekvienam.
10. Juanas Carlosas Onetti. „Maitvanagis“ (leidykla „Baltos lankos“)
Dar vienas Lotynų Amerikos autorius, padaręs didelę įtaką šio žemyno literatūrai, tačiau pas mus beveik nežinomas, – tai pirmoji jo knyga, išleista lietuviškai. „Maitvanagis“ – subtiliais niuansais papuoštas melancholiškas, ganėtinai pesimistiškas ir ironiškai niūrus pasakojimas apie asmenybės psichologinį, moralinį irimą, apie amžinąją kovą tarp gėrio ir blogio ir išnykstančią ribą tarp jų. Nors dažnai šis autorius lyginamas su Gabrieliu Garcia Marquezu, iš tiesų jo kūrinys man labiau priminė Williamo Faulknerio ar Jorge Luiso Borgeso knygas. Tačiau palyginimų nė nereikia, nes J.C.Onetti neabejotinai nusipelnė, kad jo knygas vertintume ir be jokių gretinimų.
11. Margaret Atwood. „Tarnaitės pasakojimas“ (leidykla „Baltos lankos“)
Kanadiečių autorės Margaret Atwood knyga „Tarnaitės pasakojimas“ – šiurpą keliantis distopinis romanas apie totalitarinį pasaulį, kuriame žmonės nuasmeninami ir paverčiami tiesiog atliekamų funkcijų rinkiniu. Ši knyga išleista dar 1985 metais ir jau seniai pasaulyje pripažinta distopinės literatūros klasika, gretinama su George'o Orwello „1984“ ar Aldous Huxley „Puikus naujas pasaulis“, ji analizuota įvairiais aspektais, sulaukė garbinimų ir draudimų, ir džiugu, kad pagaliau pasirodė ir lietuviškai.
12. Michaelas Ondaatje. „Kačių stalas“ (leidykla „Tyto alba“)
Kanadiečio rašytojo Michaelo Ondaatje knyga „Kačių stalas“ – poetiškas pasakojimas apie brendimą, žengimą į suaugusiųjų pasaulį ir tai, kiek mums svarbi yra praeitis. Autoriaus, labiausiai išgarsėjusio romanu „Anglas ligonis“, rašymo stilius – poetiškas, kupinas subtilių niuansų, visuomet paliekantis kažką iki galo nepasakyto, tūnančio teksto nuošalyje. Tai skaidri ir kartu liūdna knyga apie atradimus, atnešančius praradimus, mintys apie buvusią laisvę ir tai, kaip mes tampame tokiais, kokiais esame dabar.
13. Undinė Radzevičiūtė. „Žuvys ir drakonai“ (leidykla „Baltos lankos“)
Dar metų pradžioje sakiau, kad tai knyga, pretenduojanti tapti geriausiu lietuvių autorių metų kūriniu, ir per visus metus nuomonė nepakito. Tiek pasakojimo būdu, tiek tema – itin savitame kūrinyje pasakojama apie Vakarų pasaulio krikščioniškosios ir kinų civilizacijų susidūrimą. Taupus pasakojimo stilius, puiki ironija, herojų dialogai, tarsi žodžių dvikovos, intertekstinių ryšių pynės – autorės kūryba neabejotinai nėra skirta platesnėms masėms ir visame lietuviškos literatūros kontekste ji išsiskiria smarkiai.
14. Junot Diaz. „Štai taip tu ją prarandi“ (leidykla „Versus aureus“)
Dominikiečių kilmės rašytojas Junot Diazas, 2008 metais apdovanotas prestižine Pulitzerio premija, vadinamas vienu įdomiausių šiuo metu JAV gyvenančiu autoriumi, ir ši knyga parodo, kodėl taip yra – tai šiurkštus, vulgarus, o kartu ir jautrus pasakojimas apie aistrą bei apie tai, ką reiškia būti atvykėliu sunkiai tave priimančioje visuomenėje. Autorius, kurio kalba vadinama „spanglish“ (tai anglų, ispanų ir gatvės žargono mišinys), turi ir savitą stilių, ir moka paliesti tiek universalias, tiek specifines Lotynų Amerikos emigrantų temas. O apie meilę jis rašo taip, kaip literatūroje kalba ne itin daug kas.
15. Marina Stepnova. „Lazario moterys“ (leidykla „Tyto alba“)
Netikėtas atradimas rusų literatūroje – Marinos Stepnovos knyga „Lazario moterys“. Tai kartu ir šeimos saga, ir XX amžiaus istorija, papasakota aistringai, išmaniai ir originaliai. Penkerius metus rašytas romanas išsiskiria ryškiais personažais, realistiniu pasakojimo būdu, veiksmu reikšmingų istorinių įvykių fone, ir gausios pagyros šiam romanui internetinėje erdvėje tik patvirtina, kad ši knyga tikrai paklius ne vien į šį asmeninį geriausiųjų knygų sąrašą.
16. Khaledas Hosseini. „Ir aidėjo kalnai“ (leidykla „Jotema“)
Abi prieš tai išleistos Khaledo Hosseini knygos „Bėgantis paskui aitvarą“ ir „Tūkstantis saulių skaisčių“, jautriai, labai emocionaliai pasakojusios apie Afganistano žmonių gyvenimą, įrodė, kad šis autorius – puikus pasakotojas. Ir nauja knyga, kuri, tiesa, gana smarkiai skiriasi nuo prieš tai buvusių jo kūrinių, darsyk šią tiesą patvirtina. Poetiškai, jautriai, kiek sentimentaliai knygoje autorius pasakoja kelių kartų istorijas, kalba tai, ką galima padaryti artimų žmonių, šeimos vardan, kokie svarbūs tarpusavio santykiai. Šis romanas – tai kelionė laike ir erdvėje: pasakojama išdraskytos šeimos istorija, keliaujama per visą XX amžių iki šių laikų, veiksmas keliasi iš Afganistano į Prancūziją, JAV ir Graikiją. Nesu tikras, ar ši K.Hosseini knyga bus tokia pat emociškai paveiki kaip jo buvę kūriniai, tačiau manau, kad šios kelių kartų gyvenimų istorijos ir vėl neleis paleisti iš rankų knygos per naktį.
17. Michelis Houellebecq. „Žemėlapis ir teritorija“ (leidykla „Kitos knygos“)
Nors per šios knygos pristatymą Vilniaus knygų festivalyje netilo grūmojimai šio autoriaus pusėn ir kritikos jis sulaukė tikrai daugiau nei pagyrų, visgi esu tas, kuriam šio autoriaus kūryba, nors ir ne visa, smarkiai imponuoja. Ši knyga įvertinta Goncourt'ų premija, kuri autoriui jau buvo kabinama senokai. Knyga iš tiesų atrodo rimtesnė nei jo ankstesni kūriniai, sudėtingesnės formos. O ir skaitytojo provokavimų čia yra mažiau nei ankstesnėse knygose. Bet autorius ir vėl daro tai, ką sugeba geriausiai – aštriai kaip skalpeliu rėžia per pasisotinusios Vakarų visuomenės pilvą. Tiesa, jaučiama, kad ir pats autorius yra gerokai persisotinęs, depresyviai mizantropiškas ir pavargęs. Galbūt knyga ir nėra tokia stipri kaip „Salos galimybė“, tačiau ją skaityti buvo įdomu.
