Vilniaus knygų mugėje vykusiame pokalbyje buvo pristatytas kasmet Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos (LLVS) renkamas vertingiausių verstinių knygų sąrašas. Pokalbyje dalyvavo Jurga Katkuvienė (J.K.), Elžbieta Banytė (E.B.), Marius Burokas (M.B.) ir Audrius Ožalas (A.O.)
A.O.: Kaip ir kiekvienais metais, LLVS skelbia vertingiausių verstinių knygų rinkimus. Šįkart čia pristatomas ilgasis sąrašas. Pirmiausia – apie kriterijus, pagal kuriuos atrenkamos knygos į šį ilgąjį sąrašą. Pagrindiniai keturi kriterijai yra šie: tai turi būti grožinė užsienio literatūra, knygos, kurių originalas užsienyje išleistas ne seniau nei prieš 30 metų. Pagrindinis kriterijus yra meninė kūrinio vertė, knyga taip pat turi būti gerai išversta. Ekspertų komisija sudaro ilgąjį sąrašą, į kurį patenka 25 šiuolaikinės verstinės knygos. Vėliau iš šių knygų išrenkamas trumpasis sąrašas. Jis turėtų būti paskelbtas vasaros pradžioje. Skaitytojai taip pat gali balsuoti už savo mėgstamą knygą portale llvs.lt. Skelbiame ne tik šiuolaikinės literatūros sąrašą, bet ir sąrašą, į kurį patenka klasikinė literatūra. Tai yra kūriniai, kurie buvo išleisti anksčiau nei prieš 30 metų ir, komisijos nuomone, vertėtų atkreipti dėmesį į šių knygų leidimus.
Šiandien apžvelgsime ne visus kūrinius, kurie pateko į ilgąjį sąrašą, atkreipsime dėmesį į knygas, kurios galbūt žymi tam tikras tendencijas, kurios išsiskiria šiame sąraše, kūrinius, kurių nederėtų praleisti pro akis.
Pokalbį pradėkime nuo Juliano Barneso. Šis autorius kiekvieną kartą, kai išleidžiama nauja jo knyga, sulaukia ne tik skaitytojų dėmesio, bet ir ekspertų įvertinimo. Jo knygos patenka į trumpuosius vertingiausių verstinių knygų sąrašus, praėjusiais metais išleistą knygą „Laiko triukšmas“ dabar randame ilgajame sąraše. Jurga, kuo įdomus šis kūrinys, kuo naujas jis J.Barneso bibliografijoje?
J.K.: J.Barnesas yra autorius, kurio net nereikia pristatinėti, o šią naują jo knygą „Laiko triukšmas“ vertė Nijolė Chijenienė. Negaliu nepaminėti, kad tai yra knyga, kuri išsiskyrė 2017 metų rinkimuose savo viršeliu – tai yra originaliojo leidimo viršelis, jis puikiai sutampa su knygos turiniu. O turinys yra bandymas rekonstruoti stalinistinį ir postalinistinį režimą išgyvenančio menininko vidinį pasaulį, jo įtampas, sąskaitas su sąžine, pasirinkimus, nesaugumo, pažeminimo jausmus. Menininko prototipas yra istorinė asmenybė – kompozitorius Dmitrijus Šostakovičius. J.Barnesas remiasi ne taip jau seniai pasirodžiusiais D.Šostakovičiaus vaikų memuarais, kurie pakeitė pasaulyje įsivyravusį D.Šostakovičiaus gyvenimo vertinimą. J.Barnesas siūlo savo biografinę interpretaciją, ir nors jis interpretuoja labai atidžiai sekdamas biografiniais faktais, liudijimais, užburia J.Barneso pasakotojo talentas. Man atrodo, ši knyga įdomi tuo, jog mums, čia gyvenusiems, šis laikotarpis gerai žinomas iš senelių, tėvų, galbūt pačių, patirties, įdomu palyginti, kaip J.Barnesas pateikia tą liudijimą vakariečio akimis. Man iš pradžių pasirodė, kad jis bando aiškinti, mokyti vakarietį, kaip buvo sunku gyventi Tarybų Sąjungoje, kokie čia buvo pasirinkimai arba kokių pasirinkimų nebuvo galima daryti. Bet tą gyvenimo laikotarpio daugiaprasmiškumą, daugiakampiškumą neblogai išlaiko J.Barneso ironija, kuri čia labai subtili ir labai gerai pateikta.
Galiu pasakyti vienu sakiniu: Mysliwskis yra lenkų Proustas.
Kitas autorius, kuris man padarė didžiulį įspūdį, yra lietuvių skaitytojams taip pat gerai žinomas autorius Wieslawas Mysliwskis. Tai 1932 metais gimęs lenkų autorius, galima sakyti, šios šalies literatūros klasikas, praėjusiais metais lietuvių kalba išleistas jo romanas „Akiratis“, kuris originalo kalba pasirodė prieš 20 metų, šią knygą vertė Vyturys Jarutis. Galiu pasakyti vienu sakiniu: Mysliwskis yra lenkų Proustas. Lenkų Proustas gerąja prasme, ir iš visų šiuolaikinių romanų jis išsiskiria ne tuo, kad pasakoja šeiminių istorijų epinius pasakojimus, – šeimos sagų šiuolaikiniai rašytojai tikrai nevengia, – jis išsiskiria pasakojimo kalba. Tai šnekamoji kalba, monologas, kuris užburia ir įtraukia, ir norėčiau paminėti vertėjo pastangas perteikti lietuvių kalba tą lenkų kalbos skambesį.
Man asmeniškai 2017 metų atradimas buvo totorių kilmės rusų autorės Guzel Jachinos romanas „Zuleicha atmerkia akis“, kurį išvertė Zita Marienė. Irgi puikus vertimas, atitinkantis tą kalbą, kurią G.Jachina čia mums pristato. Tai yra romanas apie totorę Zuleichą, jos šeimyninį gyvenimą kaime, stepėse ir tą kaimą 1930 metais sukrėtusius įvykius – trėmimus, pasakojimas apie tai, kas vyksta toliau jos gyvenimui apsivertus aukštyn kojom. Tremties literatūra nėra negirdėtas dalykas, aprašomi dalykai yra atpažįstami, bet, mano nuomone, šios knygos ypatingoji pusė yra pati knygos pradžia, pirmieji 100 puslapių, kur pateikiama visa totorės moters buities gyvenimo panorama. Tai – sukrečiantis įspūdis, labai stiprus pasakojimas. Lygiai taip pat autentiškai per visą romaną parodomos Zuleichos ir jos sūnaus išgyvenimo strategijos. Ne veltui knygos įžangos žodį parašiusi Liudmila Ulickaja sako, kad čia suskamba naujas rusų literatūros balsas. Visiškai su tuo sutinku – knygoje jaučiamas savitas braižas.
Ir paskutinė knyga, kurią norėčiau pristatyti – tai Leilos Slimani romanas „Lopšinė“, kurį vertė Violeta Tauragienė. 2016 metais šis romanas buvo apdovanotas Goncourt'ų premija, dabar mes turime ir kitą šios autorės vertimą „Žmogėdros sode“. Pastebėjau, kad L.Slimani turi savo gerbėjų ratą Lietuvoje, žmonėms labai patinka jos pasakojimo stilius. Aš manau, kad tai susiję su tuo, jog L.Slimani vaizduoja būtent mūsų šiandienos gyvenimo aktualijas – labai stiprus yra šio romano dviejų vaikų motinos Miriam pasaulio vaizdavimas – ką reiškia būti motina, kaip išpildyti savo pareigą auginti vaikus, kartu realizuojant poreikį gyventi taip, kaip gyveno iki tol, kaip buvo mokoma gyventi. Skaitydama aš pati atpažįstu jausmą, kaip nori save daug kur išpildyti, bet visko aprėpti negali. Romane reikalai tik prastėja, Miriam santykiai su vyru blogėja, šeimos sistema griūva, ir staiga pasirodo trečias – šiuo atveju ateina auklė, ir atrodo, kad šeimoje viskas stoja į vietas, bet klausimas lieka – kokia kaina? To klausimo mes patys sau dažnai neužduodame. L.Slimani nedaugiažodžiaudama, analitiniu žvilgsniu persako trilerinę istoriją. Galima sutikti, kad šiame romane ji mums primena psichologinio romano žanro taisykles.
A.O.: Vienas kriterijų pasaulyje, atsirenkant vertingas knygas, yra skiriami reikšmingi literatūriniai apdovanojimai. Ir vienas iš svarbiausių apdovanojimų yra „Man Booker“ premija. Anksčiau buvo galima pastebėti, kad „Man Booker“ premijos laureatų kūriniai į lietuvių kalbą buvo verčiami vangokai, praėjus nemažai laiko nuo jų pasirodymo, – 10–15 metų, – dabar galime pastebėti, kad šios premijos laureatai verčiami gana operatyviai. Ir vienas tokių autorių, esančių šiame sąraše, yra Richardas Flanaganas ir jo knyga „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“, už kurią autorius 2014 metais gavo „Man Booker“ premiją. Ši knyga visai komisijai paliko didelį įspūdį, ir dabar Elžbieta papasakos, kodėl.
Yra čia daug to teziško kalbėjimo, gražių sakinių, kuriuos galima užsirašyti ant „Facebook“ sienos, bet tas teziškumas dingsta, nes romane randame pasakojimus, papasakotus iš daugybės skirtingų perspektyvų.
E.B.: Ši knyga visų pirma yra karinis romanas. Dauguma mūsų turbūt esame skaitę Hemingway'ų ar Remarque'ą ir turbūt dėl to turime, kartais ir klaidingą, įsivaizdavimą, koks turėtų būti karinis romanas. Ir turbūt viską, ką skaitai apie karą, filtruoji pagal šią paradigmą, kuri susiformavo paauglystėje. Na, o šis romanas, viena vertus, panašus į juos, kita vertus, gerokai kitoks. Jis tam tikra prasme neigia heroizmą, tuo pačiu metu jį teigdamas. Pagrindinis veikėjas yra chirurgas, kuris Antrojo pasaulinio karo metais kartu su kitais Naujosios Zelandijos kareiviais paimamas į japonų nelaisvę ir pasiunčiamas tiesti Birmos geležinkelio. Kas domėjosi Antrojo pasaulinio karo istorija, gali nesunkiai pasakyti, kad tai buvo vienos baisiausių statybų labai baisiu metu, geležinkelis buvo tiesiamas naktimis, dienomis, aukojant gyvus žmones, ten žuvo, manoma, apie 100 00 žmonių. Ten dirbo ir autoriaus R.Flanagano tėvas, šis pasakojimas paremtas autentišku liudijimu. Knygos stiprumas ir atsiranda iš tų natūralistinių vaizdų. Bet turbūt įdomiausia dalis buvo ne karo baisumai, natūralizmas, o likimas herojų ir antiherojų karui pasibaigus. Pagrindinis herojus per karą užmezga labai aistringą meilės romaną, o pasibaigus karui tarsi iš inercijos veda savo žalios jaunystės, 17–18 metų, mylimąją. Jo veidas puikuojasi viešumoje, nes jis buvo chirurgas, karo herojus, būrio vadas, gelbėjęs gyvybes, o tuo pačiu metu – visiškai neištikimas savo žmonai, visi tai žino, ir žmona taip pat. Jo kankintojas, kuris mėgdavo kapoti galvas, paradoksaliai ir ironiškai dirba kraujo centre. Tokie dalykai labai gražiai parodo karo absurdiškumą, beprasmybę, žmogaus sudėtingumą. Šis romanas gavo „Man Booker“ premiją, ir paskyrus šią premiją kilo straipsnių mūšis – buvo sakoma, kaip jūs tokiam teziškai kalbančiam romanui skyrėte „Bookerį“? Yra čia daug to teziško kalbėjimo, gražių sakinių, kuriuos galima užsirašyti ant „Facebook“ sienos, bet tas teziškumas dingsta, nes romane randame pasakojimus, papasakotus iš daugybės skirtingų perspektyvų. Viena vertus, tos tezės teigiamos, kita vertus, jomis iš karto suabejojama.
Kita knyga – leidykloje „Tyto alba“ išleista Kate Akinson knyga „Griuvėsių dievas“, išversta Rasos Drazdauskienės. Tai vėl knyga apie Antrąjį pasaulinį karą, tačiau iš mums pažįstamesnės perspektyvos. Praėjusioje knygoje buvo japonai, Birma, Naujoji Zelandija, Australija, o „Griuvėsių dievas“ yra apie paprastą britų vaikiną, kuris dirba bombonešio pilotu. Grįžęs iš karo jis veda moterį, kurią daugybę metų nuo pat paauglystės pažinojo, su kuria buvo susižadėjęs, su kuria susilaukia dukters. Šis pasakojimas konstruojamas labai įdomiu būdu, šokinėjama laiku, tame pačiame skyriuje galime rasti labai seno pagrindinio veikėjo gyvenimą 1980 metais, tada staigiai nušokama į jo vaikystę, į 1922-uosius, ir šis šokinėjimas laiku duoda labai specifinį efektą, nes iki pat paskutinės minutės nežinome, kodėl duktė taip nekenčia savo tėvo, o ta neapykanta yra tiesiog siaubinga, kodėl ji nesugeba priimti ir auklėti savo vaikų, kodėl ji nemyli savo vyro, kodėl ji nesugeba niekuo rūpintis, prie nieko prisirišti. Ir tik paskutiniame skyriuje išaiškėja paslaptis, kurią tiek tėvas, tiek jo duktė žino, bet abu mano, kad kitas nežino. Ta paslaptis yra jo žmonos mirties priežastis, ir jeigu įdomu, kaip ji mirė, paskaitykite romaną. Tai yra viena – žmogiškojo gyvenimo – plotmė, o kita plotmė, kas K.Atkinson būdinga, yra rašymas apie rašymą, romanas apie romaną, kai visą laiką šiek tiek šaipomasi iš rašytojo amato. Paskutinį skyrių galime laikyti pasvarstymu, kas yra literatūra, ką ji duoda, koks jos santykis su realybe. Toks pasakojimas man pasirodė labai įdomus, vertingas ir labai savotiškas.
Paskutinį skyrių galime laikyti pasvarstymu, kas yra literatūra, ką ji duoda, koks jos santykis su realybe.
Dar viena knyga, kuri man atrodo išskirtinė, tai leidyklos „Apostrofa“ išleista Danutės Sirijos Giraitės, puikios vertėjos iš estų kalbos, išversta estų intelektualo Reino Raudo knyga „Rekonstrukcija“. Tai trečioji R.Raudo knyga lietuviškai. Pirmoji yra „Hektoras ir Bernardas“, antroji „Brolis“. Jos visos labai skirtingos – „Hektoras ir Bernardas“ yra dviejų intelektualų ginčas, parašytas platoniško dialogo metodu, tai daugiau klasikinis romanas. „Brolį“ pats autorius apibūdina kaip „spagečių vesterną“. Jei nesate skaitę „spagečių vesterno“, o tik žiūrėję, „Brolis“ yra kaip tik jums. Jeigu patiko vienas, nebūtinai patiks kitas, ir jei patiko abu, nebūtinai patiks „Rekonstrukcija“, nes kiekviena R.Raudo knyga yra labai specifinė. Šioje knygoje man įdomiausia buvo atpažinti demagogų, fundamentalistų ir netikrų pranašų retoriką. Skaitai tuos sakinus ir atpažįsti kai kurių mūsų viešųjų intelektualų kalbėjimo manierą. Siužeto pagrindas yra pasakojimas apie sektą – hipiškas jaunimėlis renkasi vasaros name, provincijoje. Iš pradžių jie yra kairiųjų pažiūrų, šiek tiek komunistuojantys, manantys, kad turi būti bendra nuosavybė, kad jie viskuo dalinsis. Tarsi Vudstoko utopija, kurią menininkai bando įgyvendinti. Paskui paaiškėja, kad jie pradeda užsiimti dvasiniais ieškojimais, ir galiausiai jie visi nusižudo. Visa tai įvilkta į detektyvinę intrigą, pagrindinis herojus yra vienos iš nusižudžiusių merginų tėvas. Jis sužino, kad serga paskutinės stadijos vėžiu, ir bando išsiaiškinti, kodėl mirė jo dukra. Jis tampa keliaujančiu detektyvu, važiuoja į Paryžių, dukters studijų miestą, bando suvokti ir savo dukters asmenybę. Fundamentalizmo kritika šiame pasaulyje, kuriame gyvename, manau, yra be galo aktuali.
Fundamentalizmo kritika šiame pasaulyje, kuriame gyvename, manau, yra be galo aktuali.
A.O.: Viena iš baltųjų dėmių mūsų vertimuose yra, be abejo, Afrikos literatūra. Džiugu pastebėti, kad šiemet į sąrašą pateko vienas autorius iš šio žemyno – Fistonas Mwanza Mujila ir jo knyga „Klubas „Tram 83“. Tai labai gerbiamas, labai aptariamas autorius, kurio knyga siūlo išties netradicinį literatūrinį pojūtį.
M.B.: Fistonas Mwanza Mujila yra iš Kongo kilęs autorius, kuris šiuo metu gyvena Šveicarijoje, Grace, jis dėsto Afrikos literatūrą, o rašo prancūziškai. Gyvenimo vingis, kuris daugmaž atspindi globalią Afrikos literatūros situaciją. Rašydamas anksčiau apie šią knygą bandžiau išsiaiškinti, kiek afrikiečių literatūros yra versta į lietuvių kalbą. Radau keletą knygų, ir didžioji dalis verstų autorių buvo iš Nigerijos. Taigi, Nigerijos literatūra pas mus šiek tiek reprezentuojama, o visa kita yra tarsi tamsus miškas. Fistonas Mwanza Mujila naudoja pačius įvairiausius stilius, nuo aukštojo iki žemojo, jo kalba eksperimentinė, jis maišo šnekamąją kalbą su aukštuoju stiliumi, ir skaitydamas kartais pajauti, tarsi atsidūrei didžiulėje šurmuliuojančioje minioje. Siužetas toks: į neįvardintą Afrikos centre esančią valstybę, į nuo jos atskilusį savarankišką miestą, kuris garsėja nelegalia prekyba brangakmeniais, atvyksta nevykėlis rašytojas, kuris bando kažkaip čia pasilikti, pasisemti medžiagos rašymui. Jis patenka į vietinių sukčių, gangsterių ir neaiškaus plauko veikėjų ratą, nuolat sėdi klube „Tram 83“, pagal kurį ir pavadintas šis romanas. Sužinoti iš šios knygos galima pačių įvairiausių dalykų, – tarkime, kaip skaniai patiekti keptą žiurkę, čia aprašymas yra gana išsamus, ir net skonis yra aprašytas. Knygą vertė Dainius Gintalas, ir aš nepavydžiu jam kaip vertėjui, nes knyga stilistiškai labai sunki.
Kita knyga, suomių autorės Selja Ahava, ji viešėjo ir Vilniaus knygų mugėje, knyga „Iš dangaus krintantys dalykai“, kurią išvertė Urtė Liepuoniūtė. Tai romanas apie atsitiktinumus, netikėtumus ir įvairias nelauktas aplinkybes, kurios žmogų ištinka ir keičia jo gyvenimą. Romanas apie šeimą, kurioje miršta motina, – ją užmuša iš dangaus netikėtai nukritęs ledo gabalas. Pasirodo, tokių dalykų būna, lėktuvuose susiformuoja ledo gabalai ir krenta į žemę, ir štai netikėtai vienas jų pataikė moteriai į galvą ir užmušė. Šiame romane ir nagrinėjami tokie atsitiktinumai. Vienas iš personažų yra žvejys, į kurį nuolat trenkia žaibas. Per visą gyvenimą į jį trenkė šešis kartus, sudegė jo valtis, kaimynai vengė su juo sveikintis, nes – maža ką – spausi ranką, o trenks žaibas. Bet jis kažkaip sugebėjo per visą gyvenimą, nuolat trankomas žaibo, atrasti vidinę ramybę. Į gyvenimo pabaigą jis susitaikė su tuo nuolatiniu įelektrinimu. Pats romanas pasakojamas mažos mergaitės lūpomis. Knygos pradžioje mamos gedintis tėtis sako: „Tai, kad laikas viską gydo, yra mėšlas.“ O pačioje romano pabaigoje autorė rašo: „Pasaulis tęsiasi. Netampa nei šviesiau, nei aiškiau, bet laikas gydo ir žmogus pamiršta“. Mergaitė susitaiko su motinos praradimu, kuria santykius, namus. Tai magiškuoju realizmu gal net kiek dvelkiantis romanas, parašytas lengvai, šmaikščiai. Skandinavai, ir ypač suomiai, kažkaip sugeba apie niūrius dalykus kalbėti rasdami šviesiąją pusę.
Knygos pradžioje mamos gedintis tėtis sako: „Tai, kad laikas viską gydo, yra mėšlas.“ O pačioje romano pabaigoje autorė rašo: „Pasaulis tęsiasi. Netampa nei šviesiau, nei aiškiau, bet laikas gydo ir žmogus pamiršta.“
Dar viena knyga – garsios amerikiečių rašytojos Ann Patchett knyga „Vieningieji“, kaip ir daugelis šios autorės romanų, tapęs bestseleriu. Šią knygą iš anglų kalbos vertė Anita Kapočiūtė. Prieš keletą metų lietuvių kalba buvo išleistas ir jos garsiausias romanas „Bel Canto“. Tai yra šeimos saga, pasakojanti apie dviejų šeimų likimus. Į vienos šeimos krikštynas ateina nekviestas kitos šeimos vyras, atsineša butelį džino, ir taip jau išeina, kad pasibučiuoja su kitos šeimos vyro žmona, užsimezga romanas, jie susigiminiuoja, bendrai augina šešis vaikus. Knygoje rašoma, kad vaikai šį dalyką priėmė lyg ir natūraliai ir tarpusavyje nekonkuravo, gerai sutarė, tačiau turėjo vieną bendrą bruožą – visi nekentė savo tėvų. Aprašoma, kaip šeimos kolizijos pakeitė vaikų likimą, kaip vaikai stengiasi gyventi tarpusavyje, kaip dviejų šeimų likimų persipynimas paveikė vaikų likimus. Romanas parašytas šviesiai, aiškiai, skaidriai, A.Patchett sugeba įkvėpti savo personažams gyvybės, sukelti simpatiją visiems – net, regis, nemaloniausiems veikėjams.
A.O.: Norėčiau atkreipti dėmesį į dar porą kūrinių. Vienas tokių dėmesio vertų autorių yra J.M.Coetzee, ir džiugu, kad šio autoriaus, kuris, mano nuomone, yra vienas iš reikšmingiausių šiuo metu kuriančių rašytojų pasaulyje, knygos Lietuvoje leidžiamos gana nuosekliai, taigi, galime susidaryti gana neblogą vaizdą apie jo kūrybą. Praėjusiais metais išleista jo knyga „Jėzaus mokyklos metai“, ją išvertė Rasa Drazdauskienė. Kalbėdami apie šią knygą komisijoje net stebėjomės, kaip šis autorius sugeba rašyti taip, regis, nuobodžiai, tačiau tas jo nuobodumas, pasakojimo ritmas taip įtraukia, kad puikiai suvoki, jog tas nuobodumas yra kuriamas dirbtinai. Galėčiau šią knygą apibūdinti kaip idėjų romaną, siužetas šioje knygoje yra neišraiškingas, autorius susikoncentruoja į svarbias jam temas. Tai temos, apie kurias pastaruoju metu romanuose jis kalba dažniausiai: aistra, jos atsisakymas arba, atvirkščiai, kas būna, kai aistrai atsiduodi. Taip pat jis kalba apie tai, ką reiškia būti tėvu, mama, jis kalba apie universalias temas, ir kas patraukia šio autoriaus kūryboje, yra jo išieškota kalba, atrodo, kad nėra nieko nereikalingo. Įdomios jo naudojamos alegorijos – jos yra labai paslaptingos, daugelis kritikų svarsto, ką jis norėjo pasakyti, kodėl, tarkime, naudoja biblines alegorijas, ką jos reiškia. Jo knygas skaityti labai įdomu, nes niekuomet nežinai, ką rasi jo naujoje knygoje, ką joje jis paslėpė, ir atsakymus žino tik pats autorius, tačiau atsisako tai paaiškinti.
Kuriamas kone haliucinacinis poveikis, – skaitai, įsitrauki į tą ritmą, atrodo, kad tarsi pats važiuoji tuo katafalku, imi nebesuprasti, kur yra realybė, o kur klejonės.
Dar viena knyga, į kurią norėjau atkreipti dėmesį, – tai Ralph Dutli ir jo knyga „Paskutinė Sutino kelionė“, kurią išvertė Rūta Jonynaitė. Tai labai originalus kūrinys, tarsi dokumentinės literatūros ir grožinės literatūros samplaika. Šioje knygoje pasakojama dailininko Sutino paskutinė kelionė, jis vežamas katafalke į Paryžių skubiai medicininei pagalbai, ir tai tampa jo kelione į mirtį, tačiau kartu tai tampa ir pasakojimu apie XX amžiaus pirmosios pusės istoriją. Čia pasakojama apie Holokaustą, apie žydų istoriją. Tačiau mane labiausiai paveikė šios knygos stilius, kuriamas kone haliucinacinis poveikis, – skaitai, įsitrauki į tą ritmą, atrodo, kad tarsi pats važiuoji tuo katafalku, imi nebesuprasti, kur yra realybė, o kur klejonės.
Tiek trumpai apie ilgąjį sąrašą, tačiau, kaip jau minėjau, yra ir klasikos sąrašas. Elžbieta, į kuriuos kūrinius iš šio sąrašo vertėtų atkreipti dėmesį ir kaip atrodė klasikos vertimų situacija praėjusiais metais?
E.B.: Šiame sąraše yra 18 knygų, tačiau dar viena knyga tikrai turės būti įrašyta, – tai yra islandų išminčiaus Snorio Sturlusono traktatas „Eda“, kurį išleido Vilniaus universiteto leidykla, knygą iš senosios islandų kalbos vertė Rasa Ruseckienė – tai yra visos Europos, taip pat ir viso pasaulio klasika. Praėjusiais metais nebuvo nė vieno graikų ar romėnų autoriaus vertimo – nors vienais metais jų buvo pasipylę. Dominuoja arba modernioji klasika, tokie autoriai kaip Simone de Beauvoir, Tadeuszas Rozewiczius, Witoldas Gombrowiczius, Virginia Woolf, Elias Canetti arba mažųjų šalių leidiniai.
Plačiau aš norėčiau pristatyti „Edą“ ir W.Gombrowicziaus „Lenkiškus prisiminimus“, nes tai yra mano asmeninės favoritės. „Eda“ yra traktatas, kuriame pasakojama apie du dalykus – pirma, kalbama apie islandų mitologiją ir apie skaldų poeziją. Skaldai buvo islandų ir norvegų poetai, kurie apdainuodavo karalių ir herojų žygius. Jie cituojami, komentuojami, tai kažkas panašaus į suvestinę, galbūt kažkas panašaus į Ovidijaus „Metamorfozes“. Kita dalis – nagrinėjama poetinė kalba. Islandų poetinei kalbai yra skiriama apie trečdalis traktato, pasakojami mitai, kaip atsirado ta poetinė kalba, išdėstoma, kaip reikia eiliuoti.
Na, o W.Gombrowicziaus „Lenkiški prisiminimai“ – visiškai kita epocha, tai jau nebe XIII amžiaus, o XX amžiaus pirma pusė, čia autorius pasakoja savo kelią nuo vaikystės, mokyklos laikų iki to, kaip jis tapo žinomu rašytoju. Tai yra labai negailestinga knyga ir kai ką gali piktinti, nes ji paliečia lenkų tautos šventenybes – pats autorius sako: „Aš pradėjau rašyti iš keršto Adomui Mickevičiui.“ Kaip jums toks teiginys? Įsivaizduokite, jeigu lietuvis ateitų ir sakytų: „Aš pradėjau rašyti iš keršto Maironiui.“ Jis rašo dalykus, kurie kai kam gali atrodyti ir neverti, kad iš jų būtų taip žiauriai tyčiojamasi, bet tai yra labai sąžininga knyga, kuri apnuogina provincialumą.
Dar apie klasikos sąrašą – į jį mes žiūrime visada lanksčiai. Tarkime, W.Gombrowicziaus „Lenkiški prisiminimai“ yra ant ribos, tai nėra vientisas pasakojimas, tai yra autobiografinis žanras. Rūmī „Meilės ir išminties knyga“ yra versta iš anglų kalbos, o ne iš originalo, kaip turėtų būti, mes tiesiog neturime to vertimo iš arabų ir persų kalbų. Taigi, klasikos sąraše buvo atsižvelgta į kūrinių vertę.
A.O.: Kaip jau minėjau pradžioje, yra keturi pagrindiniai kriterijai, pagal kuriuos knygos atrinktos į šį sąrašą, vienas jų yra meninė kūrinio vertė. Galbūt kai kurie žmonės nustebs, kad sąraše nėra naujausios Salmano Rushdie knygos „Aukso rūmai“, tačiau komisija, perskaičiusi ją, nusprendė, kad kūrinys, lyginant su kitomis šio autoriaus knygomis ir su kūriniais, kurie buvo išleisti praėjusiais metais, visgi nevertas patekti į ilgąjį sąrašą. Tačiau buvo kūrinių, kurių meninė vertė lyg ir leistų knygai patekti į šį sąrašą, tačiau koją pakišo prastas vertimas. Galbūt galima būtų išskirti kažkuriuos kūrinius?
M.B.: Mes visuomet verkiame, sudarinėdami šį sąrašą ir išbraukdami vertingas knygas, kurioms pritrūksta arba vertimo meistriškumo, arba atrodo, kad autorius nusprendė „pachaltūrinti“ ir išleido prastesnę knygą, nei galėjo būti.
Pradėsiu ne nuo prastų vertimų, o nuo knygų, kurios nepasirodė pakankamai stiprios, kad mes jas įtrauktume. Tai yra Milano Kunderos „Nereikšmingumo šventė“ – gana paviršutiniškas ir epizodiškas testas. Taip pat Michelio Houellebecq'o „Kovos lauko išplėtimas“, tai yra vienas pirmųjų jo romanų, ir jame yra daugiau trūkumų nei privalumų. Jau minėtas S.Rushdie romanas yra labiau politizuotas ir schematiškas negu garsieji jo tekstai.
Dėl vienas dalykas, dėl kurio man labai gaila – į sąrašus nebepatenka tikrai geras rašytojas Neilas Gaimanas.
O dėl vertimų, – mes neįtraukėme vieno garsiausių anglų rašytojo Iano McEwano dviejų romanų „Smaguris“ ir „Kevalas“. Mūsų nuomone, vertimui pritrūko išradingumo ir kokybės.
Dėl vienas dalykas, dėl kurio man labai gaila – į sąrašus nebepatenka tikrai geras rašytojas Neilas Gaimanas, kurį leidžia leidykla „Bonus animus“. N.Gaimanas yra labai žaismingas rašytojas, mėgstantis žaisti kalba, žodžiais, kontekstais, ir tuose vertimuose pritrūko adekvataus žaidimo perteikimo.
Neįtraukėme ir Mario Vargas Llosos romano „Penki kampai“. Mano nuomone, jis yra truputį prastesnis ne tik vertimu, bet ir kokybe – tai pakankamai žurnalistiškas tekstas, skandalingas, su pornografijos elementais, bet jam pritrūko gelmės.
Anne Tyler knyga „Mėlynų siūlų ritė“ taip pat nepateko, nes mums pasirodė, kad anksčiau pristatytas A.Patchett romanas, kuris kalba beveik apie tuos pačius dalykus, yra geresnis, vientisesnis ir truputį geriau skamba lietuviškai.
LLVS ekspertai, remdamiesi Lietuvos nacionalinės bibliotekos bibliografiniais duomenimis ir gautais pasiūlymais, atrinko vertingiausių 2017 m. knygų šiuolaikinės literatūros ir klasikos sąrašus.
LLVS ekspertų komisiją sudarė E.Banytė, M.Burokas, J.Katkuvienė, A.Ožalas, Dalia Zabielaitė. Metų verstinės knygos projekto tikslas – padėti skaitytojams, bibliotekoms, knygynams atsirinkti reikšmingus šiuolaikinės pasaulio literatūros kūrinius ir klasikos kanoną kuriančius tekstus, skatinti diskusijas apie perskaitytas knygas. Kartu siekiama pristatyti ir populiarinti grožinės literatūros vertėjo profesiją.
Visą sąrašą galite peržiūrėti čia.
