Pirma – į jį netraukiau vertimų ir yra mažokai rinktinių, nes neradau bendro vardiklio. Antra – sąrašas yra labai subjektyvus, paremtas skaitymo malonumo kriterijumi. Manau, kad tai gali būti raktas, padėsiantis net ir nemėgstantiems poezijos ją atrasti. Trečia – kiekvienas žmogus turi savo skonį, todėl alergijų ar nepamatuoto susižavėjimo neišvengiau ir aš.
Panašu, kad geriausi poezijos debiutai šįmet išleisti jau nebe Pirmosios knygos konkurse. Debiutantų knygų nebijo leisti ir nepriklausomi leidėjai, tiesa, su Kultūros tarybos parama. Sąmoningai įtraukiau juos į tą patį sąrašą su profesionalų knygomis – reikalavimai debiutams tokie pat.
Natūralu, kad ne visos naujos poezijos knygos yra skoningos ir įdomios. Tikėdamasi, kad ateityje bus geriau, norėčiau bakstelti pirštu į redaktorius. Kai kurių leidyklų (tiksliai nenoriu įvardyti) poezijos knygos skamba vienodai, todėl drįstu manyti, kad redaktoriai neleidžia autoriams kvėpuoti. Taip ir atsiranda toji „filologinė“ nuobodi poezija…
Kaip gėrį išskirčiau atsirandančią temų įvairovę, griaunančią įvairių sričių stereotipus apie psichikos ligas, moteris, seksualinę orientaciją. Šiuos metus taip pat norėtųsi įvardinti, kaip erotinių eilėraščių (kai kuriems juos rašyti vis dar sekasi labai sunkiai) bei upės motyvo metais. Smagu, kad šįmet buvo daug knygų, galinčių būti ne tik literatūra, bet ir įtraukti skaitytoją į savo pasaulį. Labai tikiuosi, kad jį atrasite ir jūs.
11. Aivaras Veiknys | „Mamuto medžioklė“
Kai Antanas A.Jonynas redaguoja knygą, tai reiškia, kad eilėdaros klausimais knyga bus tiesiog puiki. Taip ir yra. Visgi forma yra viena medalio pusė.
„Mamuto medžioklės“ poetinę vaizduotę apibūdinčiau kaip per mažai transformuotą kaimiškos literatūros tąsą. Metų laikai, bulviakasis, Viešpats, serbentai ir bliaunantys gyvuliai – tikras akmens amžius ir knygoje intencionaliai to nevengiama. Visgi plokščias tipinio lietuviško kaimo vaizdavimas būtų prastos kokybės ženklas, jeigu ne tragikomiška linija. Ir štai į sceną žengia „negyvas tėvas“, kuris gali „bakstelėti į šoną“ (69).
Ambicingiausiai atrodo poema „Mamuto medžioklė“, rodos, parašyta labai rimtai: su citatomis pradžioje bei eilučių numeracija. Tikiu ir su nemaža „Mamutų tėvynės“ autoriaus Sigito Gedos ir Kazio Sajos, parašiusio tokio paties pavadinimo pjesę, įtaka. Mamutas poemoje yra sprendinys, kurio ieško pasakotojas. Jis kitas pasaulis, protėvis, nuo kurio nepabėgsi, bet nesi matęs. Santykis su autoritetais plačiąja prasme yra problemiškas, matomas ir formoje, ir turinyje. Kai „negyvas tėvas“ paklausia, ką sūnus veikė tiek metų, šis atsako vienu žodžiu – nieko (69). Panašiai ir aš galėčiau pasakyti apie ką ši knyga, jeigu koks nors tėvas manęs paklaustų.
10. Kornelijus Platelis | „Korijantys veidrodžiai“
Kornelijaus Platelio kūryba tikrai nėra kelių filmų ir populiarių Vakarų literatūros veikalų parafrazė. Ji persismelkusi nuosaikiu ir giliu Vakarų kultūros išmanymu. Todėl pradedančiam poezijos skaitytojui nuo jos pradėti nerekomenduoju. Ko nors geriau, nei eilėraštyje „Kasinėtojas“ poetas rašė, pasakyti negalėčiau:
Aš kasinėju, kaip kartą buvau pamokytas
savo velionio bičiulio, ar plunksna valau radinių
kalkines apnašas, juos paskui restauruoju
klastodamas buvusį grožį ar autentišką vaizdą, jei grožio jame nesimato, nes kitaip neparduosi
tų fosilijų, titnago kirvių, gyvatės išnarų, (20)
Korijantys veidrodžiai, perspektyvos, kaleidoskopas, daugiaveidiškumas, realiatyvumas ar bet koks kitas sinonimas vaizduojamas raiškiai, tekstūros tarsi ornamentai žadina vaizduotę.
lyg vaikiškame kaleidoskope, vėl pažyra,
sulimpa į vėjų rožę akimirkai, jos vidury
gauruotas veidas – išsprogusios akys,
grėsmingai pražiota burna... Kimbuosi pavidalų –
briaunos aštrios, žeidžia rankas, bet atitveria (43)
Deja, K.Platelis šįmet nesuvaldė rinkinio koncepto, apie erotiką rašydamas neskoningai. Eilėraštis „Banano valgytoja“ buvo rinkinio struktūrą išdraskiusi atominė bomba. Jame su seksualine potekste pasakojama, kaip moteris valgo bananą. Eilėraštyje veiksmas menkai interpretuotas. Nors galima grynai iš skaitytojos recepcijos pritempti lenkų menininkės Natalijos LL darbą „Sztuka konsumpcyjna“, turiu įtarimą, kad šiuolaikinis menas nėra K.Platelio dalykas. Rekomenduoju tiems, kuriems šis aspektas netrukdo patirti filosofijos poezijoje.
9. Gintaras Grajauskas | „Nykstamai menkų dydžių poveikis megastruktūroms“
Tikėtis, kad menininkas nekartos pats savęs, yra naivu. Tiesa, Gintaras Grajauskas nekelia sau tikslo būti nauju. Bet ar tai atleidžia jį nuo atsakomybės už savo kūrinį? Taip, jeigu skaitytojas nori tiesiog Grajausko kūrybos tęsinio. Ne, jeigu skaitytojas iš poeto nori išpešti ką nors naujo.
Naujajame rinkinyje tradiciškai gausu grajauskiško nepakantumo kvailiams, meilės, saviironijos, eilėraščių apie eilėraštį, autsaideriškumo ir bliuzo. Žinoma, kurgi be žaidimo žodžių daryba, kuri, rodos, vis dar vietomis maloniai nustebina: jei tau šika ant galvos –/ esi šiktinas antinas galvotinas (47). Deja, tekstas be papildomo reikšmę suteikiančio įrankio (pavyzdžiui, melodijos) nuvilia: guli grabe/ grabiai (89),
Džiugu, kad į rinkinį pateko „Trilogija apie Praną“ (54–56). Tiesa, jau publikuota viename iš „Poezijos pavasario“ almanachų, bet visiškai nepasenusi. Kelianti smalsumą, sumišimą ir net skaitymo malonumą. Pagrindinis eilėraščio objektas yra konceptualus ir daugiasluoksnis, sukeistintas mūsų visų Pranas, meistriška absurdo detalė.
Visgi svarbiausia naujoje knygoje yra ciklas „Paguodų giesmės“. Turiu įtarimą, kad nebeturėjęs jėgų pabaigti knygos, poetas jį įkurdino kaip knygos dalį. Tai dramaturgijos kupini eilėraščiai, intriguojantys neatskleidžiamais kontekstais. Deja, kai kurie bus aiškūs tik meno pasaulį pažįstantiems ne iš vadovėlių. Bet dėl to neverta įsižeisti, o priimti kaip savotišką paslaptį, kurios išaiškėję atsakymai gali ir nuvilti.
Aš rinkausi socialinį-politinį šių dienų kontekstą: įkalintuosius režimų, religijos, savęs. „Ketvirtoji giesmė“ man sužadino iliuziją ir viltį, kad kasdienybės simboliai ir net poezija, kaip menkas dydis, turi poveikį megastruktūroms. Eilėraštyje aprašyta, mano supratimu, suaugusio teroristo akistata su spurgą valgančiu vaiku. Šis vaizdinys objektą privertė išjudinti didžiulę paties megastruktūrą – tikėjimą.
8. Aleksandras Žaltauskas | „Kulniuku dangus pradurtas“
Kaip ir praėjusiais metais, „Kauko laiptai“ išleido labai daug keistos poezijos, tačiau vis išnyra kas nors įdomaus. Kaip antai Aleksandro Žaltausko, netikėtai žuvusio Filipinuose, rinkinys.
Rašyti laisvai kaip jis siekia dauguma rašytojo bendraamžių. Jam taip pat būdingas ribų nepaisymas: sumišęs šventumas ir demoniškumas, pornografiškumas, seksualumo paieškos, žūtbūtinė kova su hierarchinėmis struktūromis. Tai eilėraščiai, kuriuose taip bloga, kad net gražu.
atsimenu per tėvo dieną
įteikęs jam laikraščio prenumeratą
juokiausi iš jo nejuokingų pokštų
mes gėrėm kavą jau su nauja mama
kažkodėl jis pradėjo ūmiai dusti
nors mano rankų ant jo kaklo nebuvo trejus metus (20)
Tiesa, ne visais, rašančiais panašiomis temomis, lengva patikėti. Čia, rodos, artėjama prie toksiškų filmų, romantizuojančių nusikaltimus, sunkią vaikystę ir beprotystę, kvėpavimo. O Mariaus Povilo Elijo Martynenko „True Crime“ poezija dabar skamba tarsi gėlytės…
Kadangi knygą sudarė A.Žaltausko draugas Aidas Jurašius, o redagavo Viktoras Rudžianskas strėlės dėl sudarymo peripetijų krenta jiems. Kyla klausimų, ar išties reikėjo sudėti viską, ką A.Žaltauskas yra parašęs. Ar pavadinimo sintaksė atitinka tikrąją rašytojo dvasią ir neklaidina skaitytojo, mat eilėraščius jis pavadina ironiškai, ieškodamas eksperimentinių darybinių sprendimų (Pavyzdžiui, „Čarzlui pirsui“, „cтихиjos“, „būk mano panaudota nosinaite“). Be to, tai yra atvejis, kuomet nereikėtų teisti knygos turinio pagal jos viršelį. Jam akivaizdžiai pataupyta.
Jaunasis poetas rašo „lengva plunksna“, turi poetinę klausą ir humoro jausmą. Gal atsidūręs kitoje aplinkoje būtų užaugęs naujuoju Antanu A.Jonynu.
snaiperis
šią naktį šoka dvi mergaitės
šią naktį už žiūronų tu
svarstai ar vis dar verta kautis
šią naktį šoka dvi mergaitės
trumpėja mūsų pasakaitės
lyg cigaretė tarp dantų
šią naktį šoka dvi mergaitės
šią naktį už žiūronų tu (55)
7. Edvinas Valikonis | „Rūko dugnas“
Šio poeto debiutinė knyga savo estetika primena „coming-of-age“ poeziją – melancholišką Vilniaus hipsterio pasivaikščiojimą Neries pakrante. Subjektas savo objektyvu įamžina 50 pilkų šio miesto atspalvių bei estetizuoja jame išnyrančius gamtos atspalvius.
<...> šis miestas pažįsta mano
kūną ir trupantį cementą tarp mano plytų,
aš pažįstu šešėlius ant jo raktikaulių
(rūkas pažįsta abu) <...> (18)
rūko dugną raižau objektyvo akim,
polaroidai plevene žemėn,
ryškėja <...> (20)
Kaip ir daugumoje panašaus žanro knygų, čia sugrįžta ir aliuzijos iš Vakarų kultūros: šventieji, arkangelas Gabrielius, demonai ir t.t. Tačiau restauruojant šią juostą išlieka tik juodai baltas filtras, o gilusis turinys kažkur išnyksta pilkame fone.
E.Valikonio poezija man primena Oskaro Milašiaus simbolistinę poeziją. Joje mažai realizmo, eilutės sudėtos iš simbolių ir įvaizdžių, esama ir neryškių mistikos ženklų. Galbūt tas rūkas ir pažymi kitą dimensiją, paslaptingą erdvę, kurią jis gaubia. Savotišką skaistyklą, kupiną nerimo ir grožio, vidury niekur.
Šiurpas nueina kūnu.
Jis vaikšto po šviesą,
O mudu į šviesą atsimušam – (71, „Somnabulizmas“)
Manau, kad E.Valikonis yra vertas dėmesio jaunasis rašytojas, o ši knyga yra įdomi preliudija į jo ateities knygas.
6. Gytis Norvilas | „Akla valtis“
Gytis Norvilas kaip Gytis Norvilas. Bet nihilistiškas humoras vis dar kabina keliais sluoksniais, o sodininko personažas šiam reikalui puikiai tinka. Visi galvoje turime susidarę jo stereotipą.
Tiesa, sodininkystė literatūroje yra rimta tema, kurią nagrinėja mokslininkai ir apie tai leidžia knygas. Toli ieškoti nereikia – pasak Biblijos, žmonės atsirado rojaus sode, bet vėliau iš jo buvo išvaryti.
Norvilo sodininkas – žmogus, kuriantis pabrėžtinai netobulą pasaulį: jis nevaldo savo seksualinių aistrų, yra šlykštokas, pasiduoda alkoholiui. Bet pasaulis dėl to negriūva. Aš tik aklas arklys kalbos rūdos šachtoje, rašoma vieno eilėraščio eilutėje.
Norvilo kuriamas personažas absurdiškas, beprasmis ir kinematografiškas. Iš tiesų daugiau apie šią knygą nereikia žinoti nieko.
5. Dainius Gintalas | „Vienos vasaros giesmė“
Gal užteks skersti miškus gyvūnus kiaules karves grandinėmis/ karti šunis mėtyti į šulinius vaikus mums reikia metaforos kuri/ susprogdintų šitą beprotnamį (54), rašo poetas Dainius Gintalas savo naujoje knygoje. Citata tapo raktu „Vienai vasaros giesmei“, eilėraščiui-upei, kaip įvardija pats kūrėjas. Šiame vandenyje teka visi gyvenimo skysčiai nuo vyno iki ašarų. Sukasi ir daiktai, ir jausmai. Poetui pavyko tą chaosą sutalpinti formon ir nenuskambėti prasčiau nei Sigitui Gedai (šįmet tokių bandymų buvo (A.Veiknio knyga), bet šis vienintelis iš tiesų pavyko).
Giesmėje galima tekėti keliomis srovėmis, tarkime, poetiniu tekstu D.Gintalas užfiksavo savo jausmus poetams-bičiuliams ir poetams-autoritetams. Tiesa, šių metų poezijoje praėjusiais metais išėjusio K.Navako pavardė linksniuojama ne kartą (Erikos Drungytės „Kalne ir mieste“ ir kt.) Tame pačiame eilėraštyje pasirodo ir poeto bičiulių Žilvino Andriušio ir Gyčio Norvilo kūrybiniai ženklai: Ataidi algirdo mykolo juokas keliant stikliuką jie klaidžioja/ po andriušio kaligrafinius labirintus kuriuose žūsta atlantida/ o pikadoras bando nudobti bulių prasilenkia su norvilo/ didžiulėmis apgirtusiomis skruzdėlėmis <…> (63).
Kita srovė kiek šiauresnė – ta Baltijos šalių skandinaviškoji dalis, galbūt todėl ir viršeliui tinka mėlyna spalva. Visoje giesmėje pasirodo juodas varnas, raganos, vanduo nėra karštas, o vėsus. Ilgainiui D.Gintalas skiria dėmesio estų kultūrai, „čiobrelių plėmais nuklotoms dykynėms“, kurios kažkiek primena ir Neringą. Skaitant kažkur šmėstelėdavo ir fantazija apie vikingus, rodos, kad kažkaip vikingiškai D.Gintalas bando panerti gilyn į upę, ieškodamas prado, bjauriai susipainiojusio su vaikyste, brendimu ir santykiu su moterimis (VIII giesmė). Tiesa, moterų seksualizavimo „tamsiojo žmogaus prado“ konteksto neišvengė ir D.Gintalas, bet ką gi… Rodos, turime dar daug kelio nueiti, kuomet ir jas pamatysime ne tik kaip motinas ir fatališkas sekso deives.
Tikiu, kad skaitytojui gali būti sunku skaityti tokį įvaizdžių tirštumą, tačiau nereikia išsigąsti. Normalu, kad akys lekioja, daugiau veikia fantazija, o ne logika. Užvertus paskutinį puslapį ištinka tas malonus pilnatvės jausmas, knygos konceptualumo įrodymas.
4. Aušra Kaziliūnaitė | „Jūros nėra“
Penktoji Aušros Kaziliūnaitės knyga „Jūros nėra“, mano požiūriu, yra kol kas brandžiausias jos kūrinys. Iš kitų šįmet išleistų rinkinių jį išsiskiria saiko jausmu, mat Nacionalinės premijos laureatai, rodos, garbingiausi iš visų poetų, savęs nesutvardė. Kaip skaitytoja atsidūriau keistoje situacijoje, leidžiančioje į kasdienybės reiškinius pažvelgti prasmingiau: suprasti, kad mūsų oda „priglunda“ prie kūno (48), arba pamatyti kiaušinį, kurį praskėlus išsirita berniukas (28). Tokia poezijos magija perskaitoma su nepaprastu lengvumu. Deja, to nepasakyčiau apie viršelį. Galbūt ir galima tą lapų čiužėjimo sukeltą šiurpą, nueinantį per nugarą, prilyginti performatyvumui…
Visgi „Mėnulis yra tabletė“ ir toliau išliks A.Kaziliūnaitės vėliavnešė, kurioje yra/nėra žaidimas, šauna ironiškai ir destruktyviai. „Jūros nėra“ tarsi sūraus vandens nugludintas stikliukas. Ryški rožinė tapo žydra, bet esmė išliko ta pati. Poetė, painiodama realybę ir fantaziją, mus visus apgaudinėja. Bet kas iš to, juk čia nieko naujo, klausiau savęs maždaug nuo vasario mėnesio. Ir supratau, kad tame plyšyje, apie kurį kalba A.Kaziliūnaitė, ir yra visas smagumas. Nebijokite jam pasiduoti.
3. Neringa Dangvydė | „Kiaukuto nešėja“
Prieš metus netekus rašytojos Neringos Dangvydės, „Kamonada“ šįmet išleido jos poezijos knygą. Pirmoji mintis, kuri kilo – tai eilėraščiai apie dviejų moterų meilę, kurių šiuolaikinėje lietuvių literatūroje taip trūksta. Įdomiausia, kad jie skaitomi lengvai, nors būdvardžiams erškėčių, rūgšties ir kraujo netrūko. Tai sukuria saiko turinyje ir formoje jausmas.
Ant išgulėto priegalvio
Dalijamės vienu sapnu.
Kvėpuoji man į ausį,
Dusdama plaukų jūržolėse, (34, „La petite mort“)
Iš šios knygos išsinešiau iki šiol neperskaitytą seserystės motyvą, kuris persipina su moterų meile. N.Dangvydės veikėjos kartais atsiduria idealizuotame pasakų pasaulyje, kupiname gamtos grožio – gėlių ir uogų. Erotika lieka kažkur skaitytojo vaizduotėje ir net baisu garsiai prasitarti, ką perskaitei… Tai jokiu būdu nėra neskoninga ar vulgaru.
Tavo lūpos kvepia samanomis,
Pušų sakais ir spygliais.
Iš kankorėžių išlukštentomis sėklomis.
Mano liežuvis mėlynas. (40)
Manau, kad „Kiaukuto nešėja“ palieka erdvės skaitytojui panirti į savo paties mintis, ji neužgožia sudėtingais manevrais, neerzina. Malonumą sukelia temų įvairovės nebuvimas. Rekomenduoju.
2. Lina Buividavičiūtė | „Tamsieji amžiai“
Lina Buividavičiūtė turi išskirtinį stilių, kurio ji nepametė ir antrojoje savo knygoje „Tamsieji amžiai“. Jos lyrinis „aš“ yra dramatiškas, tamsus, skausmingas. Kiekvieną kartą šioje knygoje perskaičius žodį „mergaitė“ man kažkas suskausdavo. Norėjosi užmerkti akis ir negalvoti apie tai, kas jai gali nutikti. Jaučiausi, kaip Merso, kuris neverkė per savo motinos laidotuves.
Vis dėlto „Tamsieji amžiai“ yra reikalinga knyga – L.Buividavičiūtė apie moteris rašo tais pačiais įvaizdžiais, kokius įprasta vartoti net ir šiuolaikinėje lietuvių poezijoje (pavyzdžiui, K.Platelio eilėraštyje „Bananų valgytoja“). Ji moka padaryti taip, kad per didelis seksualizavimas skamba nejaukiai ir skaudžiai. Ji kovoja su laikmečiu to laikmečio meninės raiškos priemonėmis.
Jos laižo ledinukus, sustojusios
Mokyklos kieme, saulei glostant
Stirniškas kojas. Matai, kokie trumpi
jų sijonėliai, matai, kaip liežuvio galiuku
glamonėja čiulpinuką (19)
Pavadinimas „Tamsieji amžiai“ tikslus it pirštas į akį. Paradoksalu, nes turėdami materialų komfortą vis tiek patiriame nerimo etapus. Skyriuje „Nemeilė“ pogimdyvinė depresija atsiskleidžia visame „gražume“, kurio rūgšties negali neutralizuoti nei deminutyvai, nei švelnesnės konotacijos leksika.
šitą supratau iš pirmo
prisilietimo – Tu sieki
krūties, toks bejėgis,
maža rožinė burnytė čepsi,
taip arti, kad arčiau
nebūna, toks tolimas –
mane nuo Tavęs purto. (71)
L.Buividavičiūtė iš esmės parodo, kad moters pasaulis yra žymiai sudėtingesnis nei buvimas fatališka poeto mūza. Kad daugelis dalykų nutylima arba apie juos padoru kalbėti tik psichoterapeuto kabinete. Šią knygą perskaityti būtina.
1. Ramūnas Liutkevičius | „Šokis įsuka šviesą“
Ramūnui Liutkevičiui nereikia imituoti Vilniaus bohemos, nes jo knygoje ji kvėpuoja neprijungta prie literatūrinio aparato. Kaip Jurgis Kunčinas kalbėjo Tūlai, taip R.Liutkevičius kalba neurozei. Abu Vilniui.
Kalbėk, mano neuroze, iškalbėk mane, būk spykere koušingo scenoje, būk slemere menų loftuose apleistame industriniame rajone, būk tikrasis balsas, jį išgirsti tegalės ultragarsą skaitantys šikšnosparniai parke (9)
Tai, kokį miestą vaizduoja rašytojas, labai gerai apibūdina jo paties mintis apie iš naujo surastą Vilnių „be česlovo m. jo paties metams einant į pabaigą“ (52). Lietuvos sąmonėje Czesławas Miłoszas kaip simbolis kuria Vilniaus aukštosios kultūros mitą. O štai R.Liutkevičius perkelia žvilgsnį į dabartį, kurios turistiniuose Valdovų rūmuose nematome.
Naujamiesčio baras X – universali erdvė, jungianti menu loftų hipsterišką švelnumą su senųjų alaus barų atmosfera (66)
Šiaurės miestelis yra sala, plūduriuojanti niekur, Bermudų trikampyje (69)
Pastatys/ mane arkikatedros aikštėj, būrelis/ pankų prieis, apmyš ir apspjaudys, sakys: ė,/ žiūrėk, frankas zappa (82)
Be to, tai viena iš retų ir itin kokybiškai parašytų queer estetikos knygų. Queer dar galima analizuoti per universalesnę Kito sąvoką. Ja įvardijama sudėtinga filosofinė problema, susijusi su žmonių tarpusavio santykiais. Sudaroma konceptuali aš (subjektas) ir kito (objektas) pora, kuomet objektas subjekto suprantamas kaip svetimas, keistas. Kartais atsiranda ir diskriminacinis dėmuo lytiniu, rasiniu ir tautiniu pagrindu, mat tas Kitas yra ne toks, kaip įprasta. Visais laikais menas buvo platforma, kurioje laisvai galėjo reikštis sudėtingesnės estetikos ir logikos autsaideriai. Šį kartą turime galimybę iš vidaus pamatyti, ką reiškia vis dar stigmatizuojamos psichikos ligos, seksualinės tapatybės klausimai, net ir į Vilnių galima pažvelgti iš Kito perspektyvos, jeigu anksčiau esi matęs tik Gedimino pilį.
<…> siūlė išgerti savam būryje
tarp kitų baltosios gulbės vaikų iš bedugnės
Iškviesdamas mano išžagintą sąmonę.
kalė tu ne vyras pyderas blet. (14)
Visas šias temas poetas meistriškai įsupa į nesibaigiantį anaforų šokį. Suprantu tai kaip nerimo ratą, kurį nutraukia pasveikę:
Būna toks keistas metas žaidžiam
Ruletė nutolę per sprindį nuo savo
Vienatvės būna toks keistas metas
Kitokio ir neprisimenu būna toks
Keistas metas užmiršti
Kad mokėjai kvėpuoti (47)
Tai iš tiesų originali knyga, kuri šįmet labiausiai įstrigo. Labai tikiuosi, kad R.Liutkevičius nebus vienos knygos rašytojas.
