„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

3 Jamaikiečio K.Millerio eilėraščiai: ir lietuviams aktualus struktūrinis rasizmas bei kolonializmo palikimas

Šį kartą su URBAN˙/ Poetry skaitytojais Kei Millerio, tarptautinį pripažinimą pelniusio poeto iš Jamaikos, eilėraščių vertimais dalinasi Aistis Žekevičius. Jis pasakojo, kad pirmąsyk apie poetą išgirdo 2014 metais, kai K.Milerris buvo apdovanotas prestižine Forward poezijos premija. „Taip jau sutapo, kad iki tol nebuvau skaitęs Jamaikos autorių kūrybos, tad buvo puiki proga pasidomėti išsamiau“, – pasakojo vertėjas. Jo žodžiais, „K.Milleris savo kūryboje nagrinėja įvairias temas, viena jų – kolonializmo palikimas. Galbūt mažai kas žino, tačiau kolonijų Gambijoje ir Tobage kurį laiką turėjo ir Lietuvos didžioji kunigaikštystė, tad tie, kurie mano, kad struktūrinis rasizmas ir kiti kolonijiniu laikotarpiu įtvirtinti reiškiniai neturi nieko bendra su mumis, stipriai klysta. K.Milleris yra vienas garsiausių ne tik Jamaikos, bet ir viso Karibų jūros regiono poetų, apdovanotas jau minėta Forward, taip pat OCM Bocas ir Anthony N Sabga premijomis. Už savo kūrybos vertimus į prancūzų kalbą apdovanotas Prix Carbet de la Caraïbe et du Tout-Monde ir Prix Les Afriques premijomis.“
Jamaikos vėliava
Jamaikos vėliava / 123RF.com nuotr.

Kei Milleris, vertė Aistis Žekevičius

Įstatymas dėl undinių

Kadaise egzistavo toks įstatymas dėl undinių. Bičiulio manymu, tai nuostabus dalykas – Britų imperija buvo tokia kruopšti, jog kūrė įstatymus viskam. Šis skelbė: jei bent viena bus aptikta vienoje sau įprastų vietų, mėginanti pasipuikuoti lyg delfinas ar besideginanti ant akmenų, ji niekuomet nebepriklausys sau. Galbūt tai ir yra pagrindinė imperijų bėda: jos privertė mus gyventi pasaulyje, kuriame nebėra undinių – undinių, kurios suvokė tiesiog esančios, kurioms nereikėjo leidimo egzistuoti ar būti gražioms. Įstatymas dėl undinių tik privertė undines priimti įstatymą dėl žmonių: jos niekuomet nebeperžengs mūsų smėlio sienų, niekuomet nebeiškels liemenų virš bangų, niekuomet nebemos jūreiviams, druskai varvant jų garbanomis, niekuomet nebeįžengs į mūsų šaltą ir slogų pasaulį.

Ką turėtų žinoti žemėlapių sudarytojas

Daiktai šioje saloje nenustygsta.
Istorija, net ji.
Landšaftas nesėdi
noriai
tarytum už molberto,
pozuodamas,
laukdamas, kol
kažkas
nubrėš
linijas, sukomponuos
jo geriausias savybes
ar neklusnius jo kontūrus.
Riboženkliai kinta,
yra sutraukomi
žemės drebėjimo,
purvo nuošliaužos,
grynos pagiežos.
Ištisos vietovės išslys
iš tavo gniaužtų.

Šis cinko stogas

Šis jūros stačiakampis, šis raibuliuojantis
plotas, šis vidurdienio kaitros palydovas,
tai, ką subtiliai primina katė,

tai, į ką pasaulio neturtingieji drėgnomis naktimis
žvelgia su pagarba, lyg tai būtų raukšlėtos
dausos, į kurias šie galėtų pakilti.

Dievo rūmai sutverti iš įvairiaspalvio cinko
tarytum ta šventovė, kurion kartą buvau užėjęs,
per visą jos plotį – užrašas MEILĖ IR TAIKA.

Šis pėdų ir batų gaudesys,
vyrai, sprunkantys iš Babilono, kurių ginklai
atsveria paprastą

jų gyvenimų taktą, šis cinkuotas lakštas, ši
gofruota geležis. Kelias į pragarą,
iš abiejų pusių aptvertas cinku —

pakanka išvysti Dawn Scotto instaliaciją
„Kultūros objektas“, jos cinko ratai
primena kalakutinio grifo skrydžio trajektoriją.

Vieno JAV cento moneta yra pagaminta iš cinko.
Nors ji dengta variu, joje – pakankamai cinko,
kad 425 monetas prarijęs žmogus mirtų.

Tai, kas mus nuodija, tai, kas prilaiko
vinis lyg nukryžiuotas Kristus, tik
labai neilgam. Tai prisikelia su uraganu,

klaidžioja vėjyje lyg skrajojanti giljotina.
Tai – lėkštė nukirsdintoms mūsų galvoms,
tai, kas barsto rūdis

lyg burtus ant mūsų miego,
tai, kas apkloja mus, kas mus smaugia,
tai – vienintelis stogas, kurį galime įpirkti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą