- Jokūbas Kodoras
Pompėja
Senovę pragyvenusiuose
marmuriniuose blokinių namų
luituose užrašyti šie antikiniai
tekstai:
justas dūchas
gal turi parūkyt?
o kas nors vyksta,
kai mes nustojam gyventi?
Saulės adatos šildė dienos
įtampą
dar nespėjęs
prasiveržti ugnikalnis
viename iš buto virtuvių
intensyviai kunkuliavo
paskleisdamas dujų smarvę
kodėl tu taip pyksti
kaip verdantis ugnikalnis
paklausė nusiminusiai
romėnas savo graikės
o ji jam leptelėjo ir atsakė
kad ji karo nenori.
neverta keliauti
su savo chebra kovoti
už mesopotamiją ir
įrodinėti kas
čia rajone kiečiausias
tačiau išvengti to nepavyko
flakonais trijomis juostelėmis
ir peiliais treninguose
apsišarvavę kariai
vėjuotą ir ašarų pripildytą vakarą
pralaimėjo karą dėl
savo paniatkių
paskutinis įrašas
kurį ateities tyrinėtojai įskaitys
bus išdžiūvę kraujo lašai
bei kreiva flakono linija ant
marmurinių blokinių
namų griuvėsių.
Raukšlių karalaitė
Prabėgs dar šimtmečiai
ir tūkstantmečiai
nuo Atpirkėjo nukryžiavimo
mėnulis ir saulė vienas kitą
keis rytmečio dangaus ir
nakties tamsumos akivaizdoje
medžiai augs žydės kraujuos
ir numirs
amžinam gamtos cikle
o mūsų izoliacijoje
dar gyvuos bent viena
raukšlių karalaitė
davatka ji bus
visi taip ją vadins
ir jokio dėmesio niekas nekreips
kai ji stebės mus pro langą
žinodama kas ką veikė
užpraeitą vasarą.
Krizė
Išsėmęs visus
savo proto vaizdinius
ant sieninio pergamento
atsistojau nuo stalo
ir žengiau kelis žingsnius
prie lango
tuščiai žvelgiau
į popieriaus skiautėmis
ir tušinukais išmėtytą
lauką
vėjyje sklandančius
belapius medžius
tolumoj pūva tiltas
kur kadaise vaikystėje
sviedėm į vandenį
akmenukus
konkuruodami
kuris numes toliau
ir stipriau
į tamsos apgaubtą
upę
žernodamas Dievą
jau kelintas sekmadienio
mišias
klausausi rūdijančių
bažnyčios varpų
vildamasis
jog po balkono betonu
kadaise gyvavusi
vaikystės slėptuvė
nebus sugriauta
upėn primėtytų
akmenų.
