- Lina Buividavičiūtė
Apie velnius ir obsesinį-kompulsinį
Aš augau tikroj velnidėj – man sekdavo
pasakas apie mirtinai velnių nušokdintą
mergelę, apie mergelę, kuri užmynusi ant
kavalieriaus bato, pajuto ten tuščią vietą.
Močiutė pasakojo, kad vienas gimtinės
namas buvo pastatytas ant raganų kaulų,
naktim ten kaukdavo, šiurpiai kvatodavo,
gesdavo šviesos ir duždavo indai – tas namas
iki dabar užkaltas. Jos kaimynė mačiusi kipšą
vidury laukų sukantį tekėlą, paskui radusi
storą juodą gumbuotą pirštą. Kai dieną
nusikalsdavau, naktį laukdavau velnių
svitos – pirmoji egzistencinė baimė, ir iki šiol
baisiausias mano matytas filmas yra „Egzorcistas”,
iš esmės pasakojantis apie visišką žmogaus bejėgystę,
apie atšiaurią galią, kuri bet kada gali Tave sukeistint.
Kai daug vėliau likdavau viena su sūnum, iki
silpnumo bijojau nakties – krebždesių, trečios
valandos, žvėries skaičiaus, lubų šešėlių, bijojau,
kad žvėris jau ateina manęs, ateina manęs užvaldyti .
Kai susirgau obsesiniu sutrikimu, mano mintys tapo
velnio mintim. Aš žiūrėdavau į peilį ir galvodavau,
kad šiaip jau galiu visus užbadyt. Bijojau, kad velnias
privers mane apsigėdint sociume – per konferenciją nusimaut
kelnes, pradėt nenumaldomai žvengti, galvojau, kas, jei
Apatija (rankos svoris)
Niekada negalvojau, kad šitiek sverti gali žmogaus ranka.
Betgi nesu mačius keliančios revolverį, besitelkiančios
išdavystės antausiui. Nesu regėjus beriančios žemes ant trimečio berniuko
karsto, glamonėjančios nemylimą, neišvydau rašančios
paskutinį laišką, laikančios kitą, išeinančio, ranką. Todėl, sako,
neturiu teisės šitiek sunkio sutelkti savo alkūnkauliuose ir
stipinkauliuose, sako, neturiu teisės laikyti riešakaulių nejudrių.
Žinau, kad privalu judinti šitas rankas dėl tų, prikaustytų lovose,
išmuštų pigmentinėmis dėmėmis, viską praradusių,
dėl tų, kurių galūnes nunešė šrapneliai, kurių rankos dabar priklauso amžinai
ekosistemai. Išdrikus, pro lovos kraštą, ant apspurusios paklodės, nepaisant
visų pabarimų, įtikinėjimų, ultimatumų negaliu paglostyti savo vaiko galvos –
ranka apsunksta, nes, man regis, vos paliesiu – ant jo irgi ims byrėti žemės.
Kariauju įvairiais juodo pavidalais, kraujui nesutenkant į dešimt mažų pirštelių,
bet jei pašauks, jei vėl reikės susikibti keliui, pažadu Tau savo ranką, pasauli,
trumpam atokvėpiui nuo nežemiško sunkio.
XS
Nieko negali, tik ramiai gulėti,
tik dusti, kai po burną
ropinėja dulkės, nemeilės erkutės
Tavo pataluose. Nemieganaktėmis
suspausdavai akių obuolius, iki
skausmo, iki žiežirbų – nepaveldėsi
Karalystės, neišlaisvinamoji;
naktiniai kojų augimo skausmai,
tu nori jas nusipjauti, nurėžti
savo brendimo plaukus, sapnuoji
mėsą mėsą mėsą, sapnuoji, kad
preparuoji milžiniškas moteris,
jų kepenis saugo riebalų vartai,
pabundi, marškinaičiai apgula
Tavo krūtis, per daug, per daug
atominės masės, nekontroliuojamos
masės, papilvę spaudžia Tavo
motina Tavo sesuo Tavo senelė –
jų kaulėti klubai
jų paukštiški kąsniai
jų permatomos fotografijos
jų s dydžio gyvenimai, o
Tu – negraži, Tu stora,
tačiau miela mergaitė.
Dienomis stebeilydavaisi
į save stikluose, nesibaigianti
veidrodžio stadija, tik
Tu buvai teisėjas kūno procese,
Tu vykdei holokaustą savo liemeniui,
Tu ištrėmei savo rankas,
Tu nubaudei savo šlaunis be apeliacijos
galimybės – skaldei, skaldei
ląsteles, kad valdytum pasaulį –
šiandien aš nealkana
skauda galvą
prisikirtau mokykloj.
Tyras džiaugsmas yra nykti:
moterystė traukiasi atatupsta,
ji atšaukia savo kraują,
tai didžiausias Tavo laimėjimas,
tai tikrasis būties veganiškumas,
Negimusioji, geležies nepakanka pakaustyti
Tavo buvimui, kokia įstabi ta
nesvarumo būsena, Tu plauki
plauki virš jų
kaulėtų klubų,
paukštiškų kąsnių,
mergaitė, kuriai įžiūrėti
nuotraukose reikia lupos,
mergaitė su XS dydžio gyvenimu.
Dūsti, nes burną užkimšo zondas,
pririšo, kad jo neišsitrauktum, į Tave srūva
skysta mirtis, kuri palaiko
gyvybę, spjauni spjauni springsti,
šešiasdešimt svarų pergalės –
motina sesuo senelė
pavydžios kalės.