Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

4 Lauros Kromalcaitės eilėraščiai: apie buitį ir pirmąją katę Murką

Šį kartą su URBAN˙/ Poetry skaitytojais savo naujausia kūryba dalinasi „Pirmosios knygos“ konkurso laureatė Laura Kromalcaitė, kurią labiausiai įkvepia buitis ir susidūrimai su kitais žmonėmis. Viename iš eilėraščių pasakojama ir apie katę Murką, kuri, poetės žodžiais, labiausiai susieta su jos gyvenimu kaime pas močiutę. „Ten turėjau daug draugų gyvūnų, nes aplinkui nebuvo itin daug vaikų. Murka buvo pirmoji mano katė gyvenime ir mūsų santykis tapo visos draugystės su šiais gyvūnais pamatu“, – pasakojo L.Kromalcaitė, pridūrusi, kad kates kartais ir sapnuoja.
Laura Kromalcaitė
Laura Kromalcaitė / 15min nuotr./ Asmeninio archyvo nuotr.

- Laura Kromalcaitė

Robotikos pamokos

pirma

manęs nepaiso automatinės parduotuvių durys.

tikriausiai esu perregimas polietileninis maišelis,

į kurį seniai niekas nekreipia dėmesio, net slankiojančios durys.

atsimenu, vieną kartą nespėjus išeiti, būtent tokios prispaudė mano ranką.

taigi, kūnas buvo lauke, o ranka su pirkinių maišu liko tabaluoti parduotuvės viduje.

darbininkai, kažką rakinėję lubose, garsiai juokėsi.

antra

kitais kartais užstringu besisukančiose duryse.

ką tuomet darau?

stoviu ir žiūriu į stiklą.

tada ateina tikras žmogus ir aš išsilaisvinu.

po pamokų

2012-aisiais pažįstama mergina išdaužė stiklines viešbučio duris, perėjo kiaurai.

klausiau, ar skaudėjo, sakė, ne.

dabar ji tiek daug kalba apie smėlį.

Širdies sutrikimai

dievas išlaipina žmones iš troleibuso,

suskirsto į komandas

ir vėl esu paskutinis likęs, tas nelyginis, kuris trukdo žaidimą

kiekvieną rytą žymiu talonėlį į praeitį,

bet vairuotojas nesupranta,

kaip nuvažiuoti į 1995, kraipo galvą, atlaidžiai linguoja

kitais rytais važiuoju pas babytę į Jusevičius ir padedu jai surinkti obuolius

supuvę trykšta tarp pirštų,

laižau sultis, ieškau tikrovės, kol pardavėja pakviečia apsaugą

ir mane išneša lauk

laisvu laiku sapnuoju,

kaip einu i darbą ir moku mokesčius

mano moterys susirado kitus vyrus, mano vyrai – moteris

iš po troleibuso žiūriu į jų kojas ir bandau atspėti, ar bučiuojasi

kartais gyvenu kaip mažas akmuo,

kaip povandeninė srovė,

kaip kiaušinio lukštas

jei sutikčiau save gatvėje, man sustotų širdis

iš geismo ir iš nusivylimo

Visada klausiau savo babos

kai laukiau tavęs savo oloje

kai šaukdavai ant manęs gatvėj

kai verkdavai ant grindinio

klausiau savo babos

kai miegojau su tavimi

ir sakei: „juk žinai, tai praeis“

girdžiu babos balsą ir dabar

kai guliu oloj

per stipriai pusto

nebegaliu įžiūrėti dangaus

tik tavo veidą

purtai galvą ir smarkiai

sninga iš burnos

guliu oloj

per pūgą jau visai

nebegaliu įžiūrėti dangaus

olos landa traukiasi

kažkas tai dunksi paširdžiuos

baba visada sakydavo:

„dėl to, ką myli,

niekada nebūna gėda“

Apie Murką

žiūriu senas nuotraukas, pasitraukiu į jas

man penkeri, guliu ant lovos su kate močiutės namuose

atsimenu, gulėdavom taip, žiūrėdavom viena į kitą,

aš ją glostydavau, ji man murkdavo, taip ir kalbėdavomės

murka buvo katė, kurią pažinojau, ji turėjo daugiausiai vaikų

iš visų mano pažįstamų kačių

o paskui ją nutrenkė girtas kaimynas

močiutė sakė, kad murka išėjo keliauti ir dabar jai bus geriau

kurį laiką ieškojau

prirašiau šimtus lapelių, juose keverzojau prašymus sugrįžti, namų adresą

ketinau juos išmėtyti pro automobilio langą,

kad murka juos rastų, perskaitytų ir pareitų

taip ir neišsvaidžiau jų, spėjau suprasti, kad jau viskas,

kad murką sutąsė girto Vidmo opelio ratai

ir kad čia turi baigtis mūsų draugystė

per daug nepergyvenau, jau tada supratau, kad nieko čia tokio

tapo aišku, kas atsitinka visiems mano augintiniams,

kuriuos vertinau ir gyniau labiau negu žmones

ir visai čia nieko tokio

esti būtojo kartinio, kuriame jie egzistuoja,

esti mažos laiko atraižos, kurią grūduos į marškinių kišenę,

bet būtent kairiąją, po kuria man žiūrint nuotraukas,

šitaip smarkiai dunksi širdis.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą