„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

5 Olego Volkovo eilėraščiai: matyti, girdėti, ragauti ir nuveikti dalykai

Šį kartą su URBAN˙/ Poetry skaitytojais savo eilėraščiais dalinasi poetas Olegas Volkovas. Jo nuomone, kiekvienas žmogus „savyje talpina visus savo praeities išgyvenimus“: „Mes esame ir vaikai, ir jaunuoliai, ir suaugę vienu metu. Jeigu man šiuo metu 30 (o tiek ir yra), tai tuo pačiu ir 7, ir 17 ir 25. Vadinasi vienu metu esu toks, koks buvau kadaise. Vyksta toks susisluoksniavimas ir tam tikri vaizdiniai prikelia senus prisiminimus, būsenas, pirmo tušinuko (nukandžiotu galu) skonį burnoje“. Būtent to – anachronistiškai supinti skirtingas savo patirtis bei sutalpinti kelis dešimtmečius savo kūryboje – jis ir siekia. Vėliau O.Volkovas rašė, kad labiausiai poezijoje jį erzina mažybiniai žodžiai ir, „kai akivaizdžiai matosi, jog žmogus sėdėjo prie žodyno rankiodamas, kuo „mandresnius“, kuo „lietuviškesnius“, kuo „buitiškesnius“ žodžius“. O gyvenime jį erzina negebėjimas susikaupti. „Ir dar kai arbatos šaukštelis (ar koks sumuštinis) iš rankų iškrenta“, – pridūrė. Kalbėdamas apie į URBAN˙/ Poetry atsiųstus eilėraščius jis teigia: „[Tai] tam tikros nuotrupos iš matytų, girdėtų, ragautų ir nuveiktų dalykų. Tos nuotrupos nugula kažkodėl gretimose atminties stalčiukuose ir susijungia.“
Olegas Volkovas
Olegas Volkovas / Asmeninio albumo nuotr./ 15min nuotr.

- Olegas Volkovas

***

sterblė yra

mokslinis terminas

nusakantis rūšį

o gal šeimą

jei turi sterblę

tu automatiškai kitoks

kandidatas į Raudonąją knygą

ir savo animacinį filmuką

dar sterblė yra

kišenė

galima raktą

nuo miesto įsimest

pavyzdžiui

***

po pernykščio

gofruoto popieriaus

koks keistas išradimas

lapais

slepiasi vaikystė

sugrūsta

į kuprinę

kurią imi

į parduotuvę SPAR

prie Paparčio

nes kitaip kažkas

gali pagalvot

kad esi per

mažas

o tu jau

pirmokas

vau

***

Eglė žalčių vakarienė

viena klaida o

tiek džiaugsmo

tau vienam matančiam

paveikslėlį kurio

nesugebi nupiešt

nebent taip baisiai

kad juokinga

sau pačiam

***

aš Džonis

o gal Ivanas

Mnemonikas

kurio vienintelis ramstis

atsiminti, kad:

kiekvienas medžiotojas

nori žinot

kur tupi fazanas

***

jei rusų rašytoja

vyrišku pseudonimu

į šiltą pasakų rėmą

įspraustų visas

-iškes

apšerkšnijusias Audi

nuo pjūklo

besislepiantį šermukšnį

nešienautas

(anksčiau - iš aplaidumo,

dabar, sako, mada)

pievas

ar laimės indeksas

nors kiek pašoktų?

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą