Harpijos krauju prisiekė niekada niekam nepasakoti, ką padarė Greisei Farmer.
Dabar, po keturiolikos metų, regis atėjo atpildo valanda – viena iš žiauriosios grupelės narių nusižudo. Netrukus pasklinda žinia ir apie kitos Harpijos mirtį – dar vieną tariamą savižudybę, tad likusioms Harpijoms ima kilti įtarimų. Ar tai nekaltos mirtys, ar kažkas sąmoningai kėsinasi į buvusių draugių gyvybes, norėdamas atkeršyti? Kai Emilija tai vienur, tai kitur ima regėti į Greisę Farmer panašią moterį, neišvengiamai apima abejonės – galbūt Greisė sugrįžo atkeršyti? O gal Emiliją iš proto varo kaltės jausmas?
Akmenys ir lazdos stipriai suduos, bet Harpijos sužinos, kad skaudžiausiai žeidžia žodžiai.
Įtampa. Paslaptys. Kerštas. Karma... Skaitant savaime kils klausimas, ar tikrai galima kada nors pasikeisti ir atgailauti už tai, ką padarei praeityje. Gal net ir patys dar kartą išgyvensite savo patirtį vidurinėje mokykloje, svarstydami, kodėl jūs ar jūsų bendraklasis susidūrė su patyčiomis. Visi atsakymai slypi šios knygos puslapiuose ir patikėkite – tiesa nėra jau tokia akivaizdi, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Avery Bishop – „USA Today“ bestselerių autoriaus pseudonimas. Romane pateikiamos aktualios patyčių, psichinės sveikatos, savižudybių ir skurdo temos.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Praėjau pro metalo detektorių ir ilgu koridoriumi nusekiau paskui gydytoją. Mane nuvedė į nedidelę patalpą, kur stovėjo tik medinis stalas ir dvi medinės kėdės. Gydytojas Prestonas parodė į kampe įrengtą kamerą ir pabrėžė, kad susitikimą stebės personalas.
– Ar jūs pasirengusi?
Linktelėjau, ir gydytojas šiltai nusišypsojo.
– Nėra ko jaudintis. Nemanau, kad Greisė apsidžiaugs jus pamačiusi, bet, tiesą pasakius, to mes ir siekiame. Galbūt tai ją kaip nors išprovokuos prabilti. Jei kas nors nutiks, personalas bus už durų. Gal turite kokių nors klausimų?
Atsakiau, kad ne, ir gydytojas parodė man į kėdę.
Atsakiau, kad ne, ir gydytojas parodė man į kėdę.
– Netrukus atvesime Greisę.
Jis išėjo, ir aš atsisėdau nugara į langą, nes norėjau matyti duris.
Jos atsivėrė po poros minučių. Greisė vilkėjo baltus marškinėlius, mūvėjo žydras pižamos kelnes, kojines ir šlepetes. Jos tamsūs plaukai buvo nukirpti trumpai. Pamačiusi mane, Greisė nesureagavo.
Už jos ėjo gydytojas Prestonas. Jis atitraukė kėdę.
– Greise, gal norėtum prisėsti?
Nenuleisdama akių nuo manęs, Greisė nepajudėjo. Po kelių akimirkų ji galiausiai iš lėto atsisėdo.
– Puiku, – pasakė gydytojas Prestonas. – Jei ko nors reikės, būsiu už durų. Gerai, Greise?
Greisė neatsakė, tik nesiliovė manęs stebėjusi. Gydytojas Prestonas palaukė kelias akimirkas, tada padrąsindamas man linktelėjo ir išėjo iš patalpos.
Durims užsivėrus, stojo tyla. Iš pradžių man buvo sunku kvėpuoti, bet, pažvelgusi į kampe stovinčią kamerą ir prisiminusi, kiek žmonių mus stebi, lengviau atsikvėpiau.
Pažvelgiau į Greisę. Ji nenuleido nuo manęs akių. Išblyškusiame veide nebuvo jokių emocijų. Tamsios akys tuščios. Žinau, ko iš manęs tikėjosi gydytojas Prestonas – kad su Greise bendrausiu maloniai ir padėsiu jai atsiverti, bet aš nesusilaikiau.
– Žinau, kad apsimetinėji.
Greisė nieko neatsakė. Nė nemirktelėjo.
– Tą rytą mačiau tave prie Kortnės daugiabučio. Tuo metu buvau įsitikinusi, kad man pasivaideno, bet dabar žinau tvirtai – ten buvai tu.
Jokio atsakymo.
– Tu buvai ir prie paplūdimio, ar ne? Sekei mus ir pasistengei, kad pastebėčiau tave minioje.
Nieko.
– „Tapusi Harpija, Harpija ir liksi.“ Šiurpi atsisveikinimo žinutė, lyg joje būtų paslėpta prasmė. Bet visa tai – niekai, tiesa? Ne Eliza tai užrašė, o tu.
Tyla.
– Ar tai tu sugalvojai palikti užuominų? Tu sukūrei netikras paskyras ir pridėjai mano mamą prie draugų, kad galėtum siųsti jai informaciją? Nei Betė Noris, nei Anė Vulf neegzistuoja, bet, sudėjus jų vardus, gaunamas tavo mamos vardas. O kas sugalvojo Destinės žmonai nusiųsti žinutę su žodžiu „Mišparai“?
– Ar tai tu sugalvojai palikti užuominų?
Tylos pralaužti nepavyko.
– Ilgą laiką man tavęs buvo gaila. Tiek metų norėjau tavęs atsiprašyti. O dabar... dabar nebežinau, ką dar galėčiau pasakyti.
Greisės lūpos ėmė virpėti. Iš pradžių maniau, kad ji tuoj pravirks.
Tada supratau, kad ji mėgina prabilti. Pažvelgiau į kamerą. Greisė sėdėjo nuo jos nusisukusi, stebintis personalas lūpų nematė.
Pasilenkiau.
– Ką sakai?
Greisė judino lūpas be žodžių. Mus skyrė stalas. Norėjau atsistoti ir prieiti arčiau, bet žinojau, kad to daryti negalima.
– Greise, ką tu nori pasakyti?
Sekundės tiksėjo, o aš mačiau judančias lūpas. Greisės balso tonas kiek pakilo. Jau galėjau suprasti.
– Lazdos ir akmenys stipriai užduos, bet žodžiai nedarys man žalos.
– Greise, liaukis.
Garsiau.
– Lazdos ir akmenys stipriai užduos, bet žodžiai nedarys man žalos.
– Tu nieko neapgausi...
Dar garsiau.
– Lazdos ir akmenys stipriai užduos, bet žodžiai nedarys man žalos!
Šiuos žodžius ji jau klykė, ir, man nespėjus susivokti, Greisė persivertė per stalą. Mano kėdė nuvirto, aš atsidūriau ant grindų, Greisė užšoko ant manęs ir tiesiai man į veidą rėkė tą pačią frazę – „Lazdos ir akmenys stipriai užduos...“. Mėginau ją nustumti, bet Greisė buvo labai stipri, ji laikė prispaudusi mane prie žemės. Tuomet plačiai atsilapojo durys ir subėgo ligoninės personalas.
Šiuos žodžius ji jau klykė, ir, man nespėjus susivokti, Greisė persivertė per stalą.
Jie sugriebė Greisę už rankų ir atplėšė nuo manęs, bet ji dar spėjo spjauti man į veidą. Personalo laikoma už rankų, ligonė priešinosi ir spardėsi, atskubėjo dar daugiau sanitarų, kurie mėgino ją prilaikyti už kojų, kažkas pasilenkė prie manęs ir padėjo atsistoti.
Netrukus sunkiai kvėpuodama atsidūriau koridoriuje, ir gydytojas Prestonas puolė manęs klausinėti, ar viskas gerai. Nespėjau nė atsakyti, kai su trenksmu prasivėrė kitos patalpos durys, ir pro jas išpuolė piktai šaukdamas Frenkas Atkinsas.
– Žinojau, kad tai klaida. Žinojau ir jums sakiau! – Jūs, – pirštu jis bedė į mane, – jūs ją išprovokavote. Specialiai.
Advokatas pasuko išėjimo link. Jį nusekė abu prokurorai ir Glorija O‘Greidi, kuri prie ausies jau buvo priglaudusi telefoną. Detektyvas Ervinas, kurio veide įžvelgiau užuojautą, pasiliko, o gydytojas Prestonas stovėjo kaip įbestas ir nė nemanė slėpti nuostabos.
– To mes tikrai nesitikėjome, – tyliai tarė jis. – Tačiau šis įvykis – vienintelė Greisės reakcija nuo pat priėmimo. Ar jums tikrai viskas gerai, panele Benet? Gal norėtumėte nusiprausti veidą?
Nusivaliau seiles nuo skruostų ir papurčiau galvą.
– Norėčiau važiuoti namo.
– Visiškai suprantama. Leiskite jus palydėti.
***
Per pastarąsias dešimt minučių Eliza skambino trylika kartų, garažo durims veriantis, į keturioliktąjį skambutį Greisė galiausiai atsiliepė.
– Labas, Eliza.
Išgirdusi Greisės balsą, Eliza neabejotinai nustebo, ir trumpam stojusią tylą pertraukė jos įniršis.
– Kur tu buvai, po velnių?
– Kur tu buvai, po velnių?
– Ten.
Vėl tyla.
– Ne, tavęs ten nebuvo.
– Buvau. Buvau miške. Stebėjau, ką darysi.
Eliza sumišusi suurzgė.
– Ta debilė Emilija Benet viską suuodė. Taip norėjau šauti jai tiesiai į veidą, bet ji mane užsipuolė ligoninėje. Visur aplink įrengtos kameros. O kur buvai tu?
– Rišdama tą vargšę mergaitę prie medžio, nusprendžiau mūsų plano nebesilaikyti. Prisiminiau, kaip jaučiausi, kai jūs prie medžio rišote mane. Kaip beviltiškai tada jaučiausi. Kaip man buvo baisu.
Greisė trumpam nutilo.
– Nors, tiesą pasakius, esu ne visai nuoširdi. Jau kurį laiką žinojau, kad mūsų plano nesilaikysiu. Tikriausiai nuo tada, kai nusprendei persekioti ir tą mergaitę. Rimtai, Eliza, kodėl būčiau jai rišusi raištį ant akių, jei planavau nužudyti?
Eliza vėl nutilo. Ji jau įžengė į namą ir ėjo svetaine.
– Kokias nesąmones čia man aiškini? Kur esi?
– O koks tau skirtumas, kur aš esu? Toli, labai toli. Mes jau pasilinksminome, Eliza, dabar laikas sugrįžti į gyvenimą.
– Eik šikt. Jei ne aš, vis dar būtum įstrigusi tam šūdinam mieste.
– A, tai nori, kad tau padėkočiau? Nori, kad tau būčiau dėkinga? Leisk kai ką priminti, Eliza. Atvykusi į Lantoną, aš buvau drovi, tyli mergaitė, ką tik palaidojusi tėvą. Aš tik norėjau pritapti. Norėjau turėti draugų. Niekada nemaniau, kad sudominsiu populiarias merginas. Reikėjo susiprasti, kad tokia kaip aš niekada nebūsiu laikoma kieta, bet maniau, kad jūs, merginos, buvote kitokios. Kad buvote mielos, nors iš pradžių su manimi ir nesielgėte maloniai. Maniau, kad jums patinku. Ir vieną naktį mane nusivedėte į „fermą“. Nugirdėte, davėte žolės ir tiems bernams leidote...
– A, tai nori, kad tau padėkočiau? Nori, kad tau būčiau dėkinga?
Greisė ėmė kalbėti dar tyliau.
– Nė viena net neatsiprašėte. Kartais pagalvoju, ar jūsų atsiprašymai būtų ką nors pakeitę. Bet koks skirtumas. Tada supratau, kad realiame pasaulyje yra tik vienas būdas išlikti – tapti žiauresnei už jus. Tiesa, vis dar vaidinau tylią ir drovią, bet tai tebuvo vaidyba. Norėjau pamatyti, kaip toli išdrįsite eiti.
Po trumpam stojusios tylos Greisė vėl prakalbo, tik šį kartą jos balsas buvo linksmesnis.
– Ypač tu, Eliza. Iš jų visų tu buvai šlykščiausia. Visi manė, kad vadovauja Makenzė – net ji pati taip buvo įsitikinusi – bet aš visą laiką žinojau, ką tu darai.
Eliza liovėsi žingsniuoti. Ji sustingo lyg įbesta.
– Ką nors padarei Makenzei?
– O kaip tau atrodo?
Tyla.
– Šiąnakt ir ji turėjo būti miške, ar ne? Mes turėjome nužudyti Emiliją ir Kortnę su dukra – tuomet tikėjaisi, kad pasirodys Makenzė? Tu turėjai užkalbėti man dantį, o ji būtų prisėlinusi su peiliu rankoje ir perpjovusi man gerklę. Toks buvo jūsų planas, ar ne?
Eliza silpnai aiktelėjo.
Eliza silpnai aiktelėjo.
– Teisingai, Eliza. Aš žinojau jūsų planą. Žinojau viską, apie ką judvi su Makenze susirašinėjote. Man ypač pasirodė miela, kad tu visais būdais mėginai įspėti Makenzę apie Emilijos ir Kortnės atvykimą prie jogos studijos. Tu – labai rūpestinga draugė.
– Ne...
– Taip. Nagi, Eliza. Nejaugi tikrai manei, kad Makenzei dar rūpi? Galbūt buvai už ją gudresnė, bet Makenzė – populiaresnė, todėl labai stengeisi ją pasivyti ir padlaižiauti. Žinojau, kad labai rizikuoju, rašydama tau jos vardu, ir tikrai nesitikėjau, jog taip lengvai užkibsi.
– Kaip... Negali būti, kad tu...
– Iš pradžių įtarinėjai ir netikėjai, kad po daugelio metų Makenzė galėtų taip netikėtai susisiekti. Bet aš jus abi pažinojau gana gerai ir teisingai atsakiau į visus tavo klausimus, ar ne? Ir tu patikėjai, kad susirašinėji su sena drauge, nors gali būti, kad tikroji Makenzė tavęs jau dešimt metų neprisiminė. Eliza, tu tikrai apgailėtina. Daugiau nei metus tu programėlėje slapta susirašinėjai su tariama drauge ir tikėjai kvailais išsisukinėjimais, kodėl Makenzė negali ištrūkti su tavimi pietų. Juk net telefono skambučio nesulaukei. Išsisukinėjau meistriškai, o tu viskuo tikėjai, nes labai norėjai tikėti, ar ne?
– Ar ji gyva?
– O kaip tau atrodo? Tai dėl Makenzės aš jau daug metų kurpiau šį planą. Judvi su Makenze visada buvote mano pagrindiniai taikiniai. Kitos merginos, na, jos – tik netiesioginė žala. Man buvo smalsu pamatyti, kaip toli tu eisi, ir nuėjai gana toli, tiesa? Džiugu prisiminti, kaip tu pašokai išgirdusi idėją nuvažiuoti į Diksoną ir įtikinti mane prisidėti. Žinoma, aš iš karto nesutikau. Mane reikėjo įtikinti. Ir tu nėreisi iš kailio, kad mane įtikintum. Kaip didžiavaisi savimi, girdamasi senai draugei, jog nerealiai prasisukai. Lyg norėtum, kad ji patapšnotų tau per galvą kaip šuniui.
Kaip didžiavaisi savimi, girdamasi senai draugei, jog nerealiai prasisukai. Lyg norėtum, kad ji patapšnotų tau per galvą kaip šuniui.
Eliza tylėjo.
– Tau tikriausiai bus įdomu sužinoti, kad ne vieną mėnesį važinėjau į Brin Morą. Žinojau, kad mano laikas ateis. Ir jis atėjo tą naktį, kai jūs su Emilija ir Kortne nusprendėte vykti manęs ieškoti į Diksoną ir vos išnešėte sveiką kailį.
Greisė nutilo, bet Eliza nieko neatsakė.
– Tad aš nuvažiavau į Brin Morą ir nusekiau paskui Makenzę, kai ši išvyko iš namų. Beveik kiekvieną naktį ji važiuodavo pasikrušti su kokiu nors vyru, ir man pavyko įslinkti į jos automobilį. Mane pamačiusi, Makenzė ėmė klykti. Nežinau, dėl ko klykė – kad pažino mane ar dėl ginklo mano rankoje. Kad ir kaip ten būtų, Makenzė padarė viską, ko pareikalavau. Tikėjausi didesnio pasipriešinimo, bet tas tariamas net vidurinėje mokykloje demonstruotas kietumas pranyko kaip dūmas. Policija aptiko jos lavoną ir nustatė, kad mirė perdozavusi narkotikų ir alkoholio. Taip pat nustatyta, kad mirdama Makenzė naudojosi kažkokia šifruotų pranešimų programėle. Abejoju, ar kas nors programėlę nulauš, o jei ir nulauš, žinutės jau seniai bus dingusios. Bet tada policija vis tiek pastebės sąryšį tarp judviejų. Man tikrai labai gaila. Neabejoju, kad šeima ir visi tie meilužiai labai ilgėsis Makenzės. Nors prieš mirtį aš jai kai ką pasakiau – dabar tai pasakysiu ir tau.
Tyla.
– Žmonės su tavimi elgiasi kitaip, kai mano, kad esi silpna. Kai mano, kad nesupranti ar esi per kvaila suprasti, jie parodo tikruosius veidus.
Eliza nieko neatsakė.
– Dabar supranti, ar ne?
– Negali būti, – sukuždėjo Eliza.
– Tu norėjai žaisti žaidimus. Palikti kvailų pėdsakų. Sakiau, kad tai neatsargu. Ypač žinutė Destinės žmonai. Paaiškėjo, kad Emilija su Kortne – gudresnės, nei manei. Jos per greitai sužinojo, kad aš negyva, todėl tu nusprendei paskubėti. Tikrai, Eliza, esi gudriausia iš visų, neskaitant manęs.
Eliza vėl ėmė vaikštinėti po svetainę, valgomąjį, virtuvę ir atgal.
– Kokias nesąmones man pasakoji?
– Tikrai manei, kad vidurinėje mokykloje mėginau nusižudyti?
Aš tai padariau tik norėdama suknisti jums gyvenimą. Ir man pavyko, tiesa?
Eliza ėmė košti pro sukąstus dantis.
Eliza ėmė košti pro sukąstus dantis.
– Kur tu?
– Daugiau niekada manęs nepamatysi, Eliza. Juk netrukus jau pūsi kalėjime.
Eliza sustingo.
– Nagi, Eliza. Aš juk nuo pradžių renku įrodymus. Patraukusi jus su Makenze, aš dingsiu visiems laikams. Ir pasistengsiu įklampinti tave iki ausų.
Eliza nieko neatsakė.
– Policija jau pakeliui. Paskambinau anonimiškai. Pasakiau, kur rasti įrodymus.
Elizos balsas virto vos girdimu kuždesiu.
– Meluoji.
– O, jie tikrai suras tai, ką aš paslėpiau rūsyje. Tu pasmerkta. Tikriausiai gausi iki gyvos galvos.
– O, jie tikrai suras tai, ką aš paslėpiau rūsyje. Tu pasmerkta.
Eliza pašoko ir pasileido į rūsį. Prie durų ji paspaudė jungiklį. Nusikeikė pamačiusi, kad perdegė lemputė, bet nesustojo. Pasišviesdama telefonu, skuodė laiptais žemyn. Manė surasianti tai, ką paslėpė Greisė. Iki policijos atvykimo tikėjosi atsikratyti bet kokių įrodymų.
Tikriausiai taip buvo susitelkusi į paiešką, kad, Greisei priėjus už nugaros ir užveržus virvę ant kaklo, buvo jau per vėlu. Kai Eliza užduso ir jos kūnas liovėsi trūkčioti, Greisė pastatė medinę kėdę ir įsuko lemputę. Tada trumpam sustojo prie ore besisupančio Elizos kūno ir ėmė įtemptai mąstyti – pagalvojo, kokiu atstumu turėtų stovėti kėdė, ir ją tinkamai pastatė, tada paėmė Elizos telefoną ir nuėjo į virtuvę. Ten ištrynė skambučių sąrašą. Policija vis tiek paprašys suvestinės, ir didelė tikimybė, kad nustatys, kada ir kam buvo skambinta, bet nesvarbu. Greisė pirko sąskaitos papildymo korteles ir naudojosi senu telefonu. Pigiu plastikiniu daiktu, kurį ji tuoj pat įdėjo į popierinį maišelį ir nunešė į garažą, kur Eliza laikė įrankius. Susiradusi plaktuką, Greisė į gabalėlius sumalė telefoną, tada padėjo plaktuką į vietą, išėjo pro galines duris ir nelipdama ant pievelės, kad nepaliktų pėdsakų, pranyko tarp medžių.
Šiąnakt išvežamos šiukšlės – kokia netikėta sėkmė! – tad pirštines ir popierinį maišelį Greisė išmetė į tolimesnių kaimynų konteinerį. Rytoj ryte atvažiuos atliekų surinkėjai, ir visi įrodymai pranyks.
Greisė apskaičiavo, kad niekas jos neras bent dvi dienas. O kai galiausiai Elizos kas nors pasiges, šiukšlės jau seniai bus išvežtos, ir policija neturės galimybės išrūšiuoti kaimynų atliekų.Greisė visada žinojo, kad negalės paprasčiausiai pranykti. Ypač po šį rytą prie Kortnės daugiabučio įvykusio susidūrimo su Emilija (dar viena kvaila Elizos mintis, kaip ir įkalbėjimas nuvykti prie vandenyno ir trumpam pasivaidenti sankryžoje, nors Greisei ir patiko tampyti Emilijos nervus). Be to, nereikėjo atmesti tikimybės, kad tyrėjas iš Diksono prisipažins. Tuomet visas pasaulis – na, gerai, valstija – ims ieškoti Greisės Farmer.
Vienintelis būdas to išvengti – žengti jau pramintu taku. Ji taps auka.
Vienintelis būdas to išvengti – žengti jau pramintu taku. Ji taps auka.
Pastarąsias dvi savaites Greisė save žalojo. Trankė pilvą, nugarą, krūtinę, kojas. Visur, kur Eliza nepastebėtų. Po įvykių kirtime Greisė sugrįžo prie to nelemto medžio ir susirinko deglus, virvę, lipnią juostą ir akių raištį. Grįždama į Lantoną, jų atsikratė skirtingose vietose, taip pat išmetė pas Elizą laikytus daiktus. Kelis turėtus drabužius, pagalvę, antklodę, muilą ir dezodorantą.
Kai kuriuos drabužius pasiliko. Dar dieną juos supakavo Elizos rūsyje.
Grįžusi į namą, Greisė atidarė stalčių virtuvėje, susirado užrašų knygelę ir padėjo ją matomiausioje vietoje, kad tikrai nepraslystų pro akis tiems, kas ateis ieškoti Elizos.
„Tapusi Harpija, Harpija ir liksi“, – užrašė ji. Greisė jau kurį laiką mokėsi Elizos rašysenos. Sekėsi gana neblogai, bet vis tiek pavyko tik po keturių bandymų. Lapelius su nepavykusiais užrašais Greisė išmetė į tualetą ir nuleido vandenį.
Prieš grįždama į rūsį, Greisė užsuko į vonios kambarį. Ten nusimetė drabužius ir įjungė šviesą taip, kad nepaliktų pirštų atspaudų – jau dvi savaites niekur jų nepalikdavo. Tada pažvelgė į veidrodį.
Prieš grįždama į rūsį, Greisė užsuko į vonios kambarį.
Greisė liemenėlės ir kelnaičių nekeitė tris dienas, bet jie vis tiek nebuvo tokie purvini, kaip ji būtų norėjusi. Bet nesvarbu, juk rūsyje teks pagyventi kelias dienas. Kas nors tikriausiai susisieks su Elizos tėvais. Didelė tikimybė, kad į namus jie įžengs pirmi. (Eliza tėvams tikriausiai yra davusi atsarginį raktą, bet dėl visa ko Greisė atrakino abejas duris.) Tuomet Elizos kūnas jau bus ėmęs dvokti, todėl tėvai iš karto nusileis į rūsį, kur ras ne tik dukros lavoną, bet ir Greisę.
Greisė stovėjo ant šaltų rūsio grindų ir laukė, kol akys pripras prie tamsos. Už kelių pėdų ant virvės kabėjo Elizos kūnas, bet Greisei tai visai nerūpėjo.
Kai viskas buvo suruošta, ji pasuko į šoninį kambarėlį. Ten jau gulėjo antrankiai ir lipni juosta. Savo drabužius Greisė sukišo į šiukšlių maišą, kurį surišo ir numetė į kampą. Ant burnos užsiklijavo lipnią juostą, pasistengė, kad ji tvirtai priglustų, ir susirakino antrankiais. Į tualetą norėjo jau seniai, tad, sėdėdama ankštame tamsiame sandėliuke, nusilengvino. Šiltas šlapimas kojomis nubėgo ant rūsio grindų. Ji mąstė apie Elizos posakį, kad viskas yra tik pasakojimas. Jei istorija bus gera, teisėją ir prisiekusiuosius pavyks palenkti savo pusėn.
Greisė šią teoriją jau buvo išbandžiusi praktiškai. Auką ji vaidino ir praeityje. Žinojo, kaip reikės elgtis. Niekam nežiūrėti į akis. Susigūžti, kai kas nors uždarys duris ar prieis arčiau. Teliko laukti. Vieną, dvi, tris dienas. Gal keturias. Gal net savaitę. Tikrai iškentės. Kuo daugiau laiko praeis, tuo lengviau žmonės patikės jos psichikos sutrikimais. Tuo purvinesnis taps jos kūnas. Tuo daugiau užuojautos sulauks. Tad pasigirdęs durų skambutis buvo labai netikėtas. Kiek laiko praėjo – penkios, dešimt minučių?
Greisė šią teoriją jau buvo išbandžiusi praktiškai. Auką ji vaidino ir praeityje.
Kažkas ne taip. Šis posūkis nebuvo planuotas. Tas, kas skambino į duris, nė nemanė išeiti. Greisė išgirdo, kaip prasivėrė laukujės durys.
– Eliza? – kažkas sušuko.
Ilga tyla.
– Ei?
Emilija Benet. Ką ji čia veikia?
Greisė girdėjo Emilijos žingsnius svetainėje. Girdėjo, kaip prasivėrė rūsio durys, kaip suzvimbė įjungta lemputė. Emilija leidosi laiptais – iš pradžių lėtai ir apdairiai, o pamačiusi Elizos kūną, dideliais šuoliais. Ji ėmė kalbėti žemu balsu, ir Greisė suprato, kad skambinama 911. Netrukus atvyks policija. Suras Elizą. Apieškos namus. Laikas pasirodyti ir Greisei.
Nors burną dengė lipni juosta, Greisė ėmė rėkti iš visų jėgų. Pasigirdo tik prislopinta aimana, bet Emilija ją išgirdo. Kaip ir prieš keturiolika metų, kirtime, pririšta prie inicialais išraižyto medžio, Greisė suriko dar kartą. Tada ji specialiai stengėsi užkimti – norėjo parodyti, kaip bijojo ir panikavo. Tai buvo žaidimo dalis. Dabar irgi, tik pats žaidimas kitoks.
Išgirdusi artėjančius žingsnius, Greisė pagalvojo, jog jai naudinga būti aptiktai Emilijos. Pagalvojusi apie Emiliją, Greisė prisimindavo pirmąją dieną Bendžamino Franklino vidurinėje, akimirką, kai valgykloje prie jos priėjo ši mergina ir vaidino draugišką. Prisiminė, kaip Emilija jai pasiūlė prisėsti prie populiariųjų mergaičių, nors Greisė iš pradžių abejojo ir netikėjo, kad jai gali taip pasisekti.
Tada Emilija ištarė frazę, kurios Greisė niekada nepamiršo ir dėl kurios ji ėmė šypsotis net dabar, kai burną dengė lipni juosta.
Keturiolikmetė Emilija Benet, mergaitė, kuri niekada nesijautė savo vietoje, žvilgtelėjo į draugių staliuką ir šypsodamasi palinko prie Greisės:
– Kas gali nutikti blogiausio?
