Australijoje gyvenančiai A.Cicėnaitei-Charles teko kalbinių sudėtingumų kupinas vertimas – žargonas, be galo skirtingi veikėjų balsai ir daugybė sąvokų, kurioms atitikmenų lietuvių kalboje nėra. Ką daryti, jei mūsų kalboje nėra tinkamų įvardžių nedvinarės tapatybės asmenims apibūdinti? Kurti naujus žodžius? Ieškoti kompromisų?
Anot knygos vertėjos, simboliška, kad lietuvių kalboje daugybei sąvokų reikiamų atitikmenų nėra. „Kalba atskleidžia tai, kuo gyvena visuomenė, ką ji priima, ko ji nepriima“, – sako A.Cicėnaitė-Charles.
„Mums reikia užpildyti tuščias vietas, rasti naujus žodžius, kurti naują žodyną, ir tuo atverti erdvę tiems, kurie lietuviškoje visuomenėje vis dar yra demonizuojami ir matomi kaip kitas. Ir tai yra tikrai svarbi misija, kuri jau išeina už šitos knygos ir už šio vertimo ribų“, – sako knygos „Mergaitė, moteris, kita“ vertėja A.Cicėnaitė-Charles.
Apie B.Evaristo knygos „Mergaitė, moteris, kita“ vertimo iššūkius, joje vaizduojamą modernią Britaniją, neįprastą romano formą bei vertimo tikslą – 15min interviu su A.Cicėnaite-Charles.
– Akvilina, esate minėjusi, kad pirmąjį kartą pamačiusi knygą, dar prieš žinodama, kad jums atiteks užduotis ją išversti į lietuvių kalbą, ją pavarčiusi, padėjote ją atgal – ji jūsų nesudomino. Visgi, šiandien apie knygą jau kalbate susižavėjusi. Kada jūsų nuomonė pasikeitė? Su kokiomis mintimis ėmėtės jos vertimo?
– Pradėsiu nuo pat pradžių. Įprastai, stengiuosi susipažinti su „Booker“ ir „Booker International“ premijų trumpaisiais ir ilgaisiais sąrašais. Kai varčiau B.Evaristo knygą „Girl, Woman, Other“ knygyne, ji veikiausiai jau buvo patekusi į „Booker“ premijos trumpąjį sąrašą. Tada aš buvau skaičiusi tik M.Atwood „Liudijimus“. Apie B.Evaristo knygą tuo metu žinojau labai nedaug. Ir tuo metu, kai varčiau ją knygyne, manęs nesudomino turbūt pati romano forma – ta nei gryna poezija, nei gryna proza.
Tada pamaniau, kad būtent dabar nesu nusiteikusi tokiam tekstui. Ir labai klydau. Todėl, kad nepaisant akiai neįprastos formos, B.Evaristo romanas, kaip jūs turbūt ir pastebėjote, skaitomas lengvai, sklandžiai. Ir dabar aš jam kitokios formos nelabai įsivaizduoju.
Tada pamaniau, kad būtent dabar nesu nusiteikusi tokiam tekstui. Ir labai klydau.
Kai gavau vertimo pasiūlymą, turėjau galimybę labiau susipažinti su pačiu tekstu, mačiau, kad vertimas bus nelengvas, kad tai bus iššūkis. Bet žinojau, kad negaliu jo atsisakyti. Jaučiau, kad B.Evaristo tekstas mane paaugins kaip vertėją, taip ir atsitiko. Man reikėjo ne tik perteikti pačią eiliuoto romano formą, bet ir prakalbinti tuos daugiasluoksnius B.Evaristo romano veikėjus taip, kad tie kalbos skirtumai būtų tokie pat įtaigūs ir tokie pat daugiasluoksniai, kaip ir pačiame originale.
– Knyga užsienyje gausiai įvertinta – kartu su Margaret Atwood knyga „Testamentai“ ji laimėjo prestižinę „Booker“ premiją, Orvelo premiją už politinį rašymą, kaip vieną geriausių knygų ją mini ir kadenciją baigęs JAV prezidentas Barackas Obama. Knyga įvertinta ir daugybės kritikų – šie ją giria už modernios moterystės (womxnhood), už juodaodžių moterų kovos, išlikimo vaizdavimą, ji minima geriausiuose LGBT, feminizmo literatūros sąrašuose. Kaip B.Evaristo pavyko į kelis šimtus puslapių sutalpinti šitiek daug temų?
– Pritariu, kad tai tikrai yra monumentalus tekstas. Ir turbūt nenuostabu, kad jį parašyti autorei prireikė penkerių metų. Tai yra aštuntoji B.Evaristo knyga, kuri savotiškai ir vainikuoja jos kūrybą, į naują lygmenį iškelia jai aktualias temas, apie kurias ji rašė, kuriomis ji gyveno ne vieną dešimtmetį.
B.Evaristo svarbu pasakoti istorijas, kurios lieka nepapasakotos, iškelti tas marginalizuotas istorijas į centrą.
Reikia nepamiršti, kad B.Evaristo yra ne tik rašytoja, bet ir aktyvistė. Tarp jos temų – ir jūsų minėtosios, ir ji rašo apie tai, ką reiškia būti moterimi, ką reiškia būti juodąja, ką reiškia būti queer, ką reiškia apskritai būti kitu daugumos visuomenėje. Ir tas jos gebėjimas šiame romane, iš pažiūros tokiomis paprastomis, net sakyčiau, buitinėmis istorijomis paliesti gilias problemas ir jas atskleisti, man atrodo didžiulė romano stiprybė ir jos kaip autorės stiprybė.
Kaip minėjo pati B.Evaristo, jai svarbu pasakoti istorijas, kurios lieka nepapasakotos, iškelti tas marginalizuotas istorijas į centrą. Šia prasme jos rašymas politiškas, bet ji sugeba pasiekti pusiausvyrą pasitelkdama kartu ir stiprią literatūrinę formą.
Pasitelkta įvairovė nulemia temų gausą ir romano polifoniją, skirtingų tiesų, skirtingų realybių atskleidimą.
Gali būti, kad autorei pavyko daug temų paliesti ir dėl to, kad ji pasirinko būtent tokią formą. Dvylika pagrindinių veikėjų, dvylika bričių, labai plataus amžiaus spektro – nuo 19 iki 93-ejų metų, labai plataus kultūrinio, socialinio spektro – vienos imigrantės, kitos lesbietės, yra vienas nedvinarės tapatybės asmuo. Ir būtent tai, jos pasitelkta įvairovė nulemia temų gausą ir romano polifoniją, skirtingų tiesų, skirtingų realybių atskleidimą.
Ir man dar labai norėtųsi, kalbant apie šį romaną, kaip vieną iš jo stiprybių paminėti tą subtilią autorės ironiją, tą kritišką žvligsnį ne tik į kitus, bet tarsi ir į save. Būtent ši švelni ironija darsyk pabrėžia teksto brandą.
– Kritikai sako, kad jeigu nori suprasti šiuolaikinė šiuolaikinę Britaniją – būtent „Mergaitė, moteris, kita“ yra ta knyga, kurią reikėtų perskaityti. Jūsų akimis, kokią Britaniją leidžia pamatyti ši knyga?
– Kaip jau minėjau, B.Evaristo rašo norinti papasakoti istorijas, kurios lieka nepapasakotos. Ir tas šiuolaikinės Britanijos paveikslas ir skleidžiasi per jos pasirinktas veikėjas, kurios turbūt negalėtų būti skirtingesnės.
Yra labai platus spektras – tai yra ir Ama, režisierė, kuri ilgus metus buvusi autsaiderė, pagaliau gauna pasiūlymą režisuoti pjesę Nacionaliniame teatre, ir kurios paveiksle atsispindi pačios B.Evaristo biografijos detalių.
Yra Amos dukra, devyniolikmetė Jaza, kuri jau yra jaunesniosios kartos balsas, ir kuri labai kritiškai vertina ir atstumia vyresniųjų kartos tiesas. Pavyzdžiui, ji sako „<…> aš humanistė, tai kur kas aukščiau nei feminizmas / ar bent žinai kas tai?“ Sako tai savo motinai, radikaliai feministei. Vadinasi, tai jau yra perrašymas ankstesnės kartos tiesų, atėjimas su savo tiesa ir su kitokia laikysena.
Yra ir Dominika, kuri Britaniją iškeičia į JAV, ir įkliūna į toksiškus santykius su savo mylimąja. Ir Kerolė, kuri auga imigrantų šeimoje, kuriai pavyksta daug pasiekti, nepaisant, atrodo, labai daug kliūčių. Bet to kaina – praraja, atsivėrusi santykiuose su jos motina Bume.
Mes matome ir Latišą, kuri yra vieniša trijų vaikų motina, kuriai, atrodo, nepavyko išvengti to likimo, kurio taip išvengti stipriai siekė Kerolė. Mokytoja Širlė, Amos draugė, kuriai labai svetima Amos bendruomenė, jai nejauki Amos lytinė orientacija, nors ji norėtų save laikyti tolerantiška.
Yra savęs ieškanti Meganė/Morgan, kuri tampa influencere, „Twitter“ žvaigžde. Ir tos laike nutolusios veikėjos – kaip Hetė, kaip Greisė, kurios jau yra Britanijos kolonijistinės istorijos atspindžiai, ir kurios mums suteikia žvilgsnį į skirtingą rasizmo veidą – XX a. pradžios, ir tuo pačiu su kitomis veikėjomis tai jau – XXI a. pradžios.
Knygoje yra ne toji Britanija, apie kurią dažniausiai skaitome. Bet tai yra Britanija, apie kurią reikia kalbėti ir kurią reikia švęsti.
Ir queer žmonių likimai bei jų istorijos, kurie irgi dažnai nepatenka į mainstream literatūros lauką – gal paskutiniu metu daugiau, bet anksčiau tikrai to nebuvo. Ir šitas tekstas yra persmelktas bendrų taškų ieškojimu ir tų marginalizuotų istorijų įcentrinimu.
Man atrodo, kad knygoje yra ne toji Britanija, apie kurią dažniausiai skaitome. Bet tai yra Britanija, apie kurią reikia kalbėti ir kurią reikia švęsti. Ir šia prasme man simboliškas pasirodė pats knygos pabaigoje vykstantis Amos pjesės premjeros vakarėlis, kuris tarsi ir baigia knygą tokia aukšta, skambia, šviesia gaida.
Nepaisant knygoje iškeliamos išties skaudžios problematikos, jame yra labai daug šviesos ir džiaugsmo, atsirandančio iš to buvimo kartu. Ir tie paskutiniai romano žodžiai, nuskambantys, jie apie tai ir yra: „Jausmai nustoja svarbos, žodžiai nustoja svarbos / svarbu tik būti / kartu“.
Nepaisant knygoje iškeliamos išties skaudžios problematikos, jame yra labai daug šviesos ir džiaugsmo, atsirandančio iš to buvimo kartu.
– Užsienyje, Jungtinėje Karalystėje, kurioje gyvena knygos autorė B.Evaristo, taip pat JAV ši knyga sulaukė didžiulio dėmesio. Visgi, drįsčiau pasakyti, kad Lietuvoje ji galbūt nesulaukė tokio dėmesio, kokio nuspelno. Ar gali būti, kad knygoje persipinančios temos – rasė, lytinė tapatybė, feminizmas – yra galbūt kiek per tolimos, gal dažnam Lietuvos skaitytojui kiek sunkiau tapatintis su šiomis temomis?
– Aš vis kartoju, kad man atrodo, jog B.Evaristo rašo apie mus labiau negu mes galime įsivaizduoti. Nežinau, koks knygos populiarumas Lietuvoje. Mano burbule, man atrodo, kad visi ją skaito, bet iš tikrųjų nežinau.
Knygos žinutė man yra būti kartu, suteikti saugią erdvę būti kitam, be išlygų, be kompromisų, be apsimestinės tolerancijos. Ir man ta žinutė atrodo išties svarbi ir dabartiniame Lietuvos kontekste.
Bet man šis romanas pasakoja ne tik apie tai, kas mus skiria, bet ir apie tai, kas mus jungia. Ir man tai yra pagrindinė knygos žinutė. Man jis, visų pirma, yra apie mūsų visų bendrą žmogiškumą ir apie tai, kad visi mes esame tokie patys žmonės, nesvarbu, kokia būtų mūsų rasė, odos spalva, lytinė tapatybė, religija, kad ir iš kokios kultūrinės aplinkos būtume.
Knygos žinutė man yra būti kartu, suteikti saugią erdvę būti kitam, be išlygų, be kompromisų, be apsimestinės tolerancijos. Ir man ta žinutė atrodo išties svarbi ir dabartiniame Lietuvos kontekste. Ir man apskritai ši žinutė atrodo universali ir galinti pasiekti skirtingas šalis ir skirtingas visuomenes.
Šis romanas pasakoja ne tik apie tai, kas mus skiria, bet ir apie tai, kas mus jungia.
– Gyvenate Australijoje – joje kontekstas vėlgi yra kitoks. Kaip Australija sutiko „Mergaitė, moteris, kita“?
– Aš ne visada spėju sekti australų literatūrinę spaudą, bet kiek mačiau, galiu pasakyti, kad knyga populiari, skaitoma, ji yra matoma knygynų pozicijose. Bet klausimas, kiek tai nulemia „Booker“ premijos laimėjimas ir ar be jo ji būtų šitaip pastebėta. Į šitą klausimą aš negaliu atsakyti. Noriu tik priminti, kad B.Evaristo yra pirmoji juodaodė moteris, kuri laimėjo „Booker“ premiją.
– Kalbant apie rasės ir vertimo klausimą, norėčiau prisiminti šių metų pradžioje vykusią JAV prezidento Joe Bideno inauguraciją ir joje poetės Amandos Gorman skaitytą poemą „Mes kopiame į kalvą“. Kiek vėliau viešojoje erdvėje buvo kritikuojančių, jog olandų rašytoja Marieke Lucas Rijneveld, kurią pasirinko pati A.Gorman, nėra tinkamiausias pasirinkimas versti būtent šią poemą, ir kad tai geriau padarytų juodaodis vertėjas. Vertėjų bendruomenėje buvo nemažai diskutuojama šiuo klausimu. Ką jūs apie tai manote, kokia jūsų patirtis?
– Šis klausimas yra labai platus. Jis labai sudėtingas, kaip jūs tikrai suprantate, jame susipina labai daug niuansų. Tai yra ir diskriminacijos, ir lygiateisiškumo klausimas, ir reprezentacija bei jos stoka, ir cancel culture (atšaukimo kultūra), ir siekis suteikti platformą kitų balsams, ir įvairių kitų niuansų.
Man kaip ir nesinorėtų šitų niuansų supaprastinti, čia turbūt reikėtų platesnės diskusijos. Bet, man atrodo, svarbu pabrėžti skirtį tarp literatūros kaip politinio pareiškimo ir literatūros kaip meno. A.Gorman atveju, mano galva, jos tapatybė buvo dalis jos žinutės. Ir gal iš čia ir tas siekis, kad ir vertėjai savo patirtimi atspindėtų tą jos žinutę.
Knygą sutikau versti labai atsakingai, žinodama, kad tai yra didžiulis darbas, tikėdama jos žinute, tikėdama, kad man užteks empatijos, literatūrinės klausos tiems skirtingiems balsams perteikti,
Bet šiame polemikos apie A.Gorman vertimą kontekste man įdomu pažvelgti ir į B.Evaristo vertimą. Ar aš buvau tinkamiausias pasirinkimas versti šią knygą? Ir aš tikrai neabejoju, kad yra daug geresnių, daug didesnės patirties turinčių vertėjų.
Kita vertus, aš knygą sutikau versti labai atsakingai, žinodama, kad tai yra didžiulis darbas, tikėdama jos žinute, tikėdama, kad man užteks empatijos, literatūrinės klausos tiems skirtingiems balsams perteikti, nors kai kurioms sąvokoms mes vis dar neturime atitikmenų, neturime žodyno.
Man vertimo siekiamybė, pačia bendriausia prasme – pasaulis be skirties ir be sienų.
Vertimas man yra apie tai: visų pirma – tai empatija. Jo tikslas yra atverti kito pasaulį, jį atpažinti, jį įgarsinti. Ir mano, kaip vertėjos, balse, turi atsiverti erdvė autorės balsui. Vertimas yra noras suprasti kitą. Ir man vertimo siekiamybė, pačia bendriausia prasme – pasaulis be skirties ir be sienų.
– Skaičiau akademikės Mridula Nath Chakraborty mintį, kad vertimas priklauso nuo žmonių skirtumų, vertimą lemia skirtingumas, ir kad kultūrų, patirčių skirtingumas vertimui suteikia tai, kas galbūt dingtų, jei vertimus atliktų tik panašių kultūrinių, socialinių, etninių grupių žmonės. Ar sutiktumėte?
– Aš galvoju, kad vis dėlto geras vertėjas turi pamiršti save ir išgirti autoriaus balsą – čia turbūt svarbiausia sąlyga. Turi į jį persikūnyti, sudėdamas visą savo patirtį, visą savo profesionalumą ir, kaip minėjau, turi empatiškai išjausti tekstą. Ir nesvarbu, kiek tos patirtys atitinka, kiek ne. Galbūt atitiktys yra privalumas, bet nemanau, kad tai būtina sąlyga.
Šiuo atveju vertėjams, kurie yra ir rašytojai, galbūt gali padėti tai, kad rašydami knygas, jie jau žino, ką reiškia persikūnyti į skirtingus veikėjų balsus. Ir tą savo patirtį pritaiko versdami.
– Sakėte, kad iš pradžių jūsų nesužavėjo knygos stilistinė forma. Bent man, asmeniškai, būtent knygos stilius labai įstrigo – mažosiomis raidėmis prasidedantys sakiniai, pastraipos be taškų pabaigoje – tokį stilių retai pamatysi knygoje. Pati autorė jį vadina fusion fiction – prozos ir poezijos sinteze, eiliuotu romanu. Skaitant knygą, būtent dėl stiliaus, ne kartą pagalvojau, kad dėl to turėtų būti labai malonu ją versti. Ar taip ir buvo?
– Aš norėčiau atsakyti gal taip – tai buvo ir iššūkis, bet kartu tai buvo ir be galo įdomu. Jeigu vėl galėčiau leistis į tą pačią avantiūrą, aš tai daryčiau dar kartą. Kaip jau minėjau, man tai leido paaugti. Ir dabar aš jau turbūt visai kitaip žiūrėčiau ir į formą, galbūt nebesibaiminčiau jos.
Jeigu vėl galėčiau leistis į tą pačią avantiūrą, aš tai daryčiau dar kartą.
Eksperimentavimas su forma, jis nėra naujas dalykas, vis sulaukiame kūrinių, kurie ieško novatoriškos išraiškos formų. Ir tų pačių metų „Booker“ premijos sąraše atsidūrė Lucy Ellman romanas „Ducks, Newburyport“, kuris yra parašytas kaip sąmonės srautas – vienas ilgas sakinys. Bet kas man B.Evaristo atveju pasirodė unikalu, tai kad tokia eksperimentine forma parašytas romanas turi didelį socialinės problematikos krūvį.
– Kalbant apie patį vertimą – knygoje gausu sudėtingų sąvokų, žargono. Taip pat, skaitydama ją angliškai svarsčiau, kad skyrius „Meganė/Morgan“, kalbantis apie dvinarinės lyties žmogų taip pat turėjo būti savotiškas iššūkis, nes šiame skyriuje vartojami angliški įvardžiai „they/them“, lietuvių kalboje nėra itin prigiję apibūdinant šios lyties žmones. Tai kaip jums sekėsi dorotis su tokiais vertimo iššūkiais?
– Turbūt išskirčiau kelis vertimo iššūkius. Pirmiausia, pati teksto forma – fusion fiction – pusiau eilės, pusiau proza. Man norėjosi atkartoti vidinį B.Evaristo teksto skambesį ir vizualiai atkartoti tą eilučių formą, išsidėstymą. Bet kartu aš turėjau atsižvelgti į lietuvių kalbos niuansus, kad aš negaliu to atkartoti veidrodiniu principu, nes mes turime skirtingas frazes, sakinių struktūras, bet norėjosi būti kiek galima arčiau originalo.
Antras iššūkis – skirtingi veikėjų balsai. Dvylika protagonisčių, kiekvienos jų istorija parašyta labai savita kalba. Ir autorės gebėjimas persikūnyti į protagonisčių balsus, kalbėti autentiškai, jų kalba man vėlgi pasirodė romano stiprybė. Ir aš turėjau tai atskleisti lietuviškai. Man teko tarsi persikūnyti į tas skirtingas veikėjas. Vienas iš jų man pavyko išgirsti labiau, kitas mažiau.
Man buvo svarbu, kad vertime liktų ir būtų pabrėžta švelnaus humoro ir saviironijos gaidelė.
Keista, bet man artimiausios pasirodė tos, kurios laike yra toliausiai nutolusios nuo mūsų, kaip pavyzdžiui Hetė, kuri apskritai tapo viena mano mėgstamiausių veikėjų. Latišos skyrių man buvo versti sunkiau dėl žargoninės kalbos, bet kartu buvo įdomu laviruoti tarp jos komiškumo ir tragizmo.
Versdama paties žargono nebandžiau švelninti, bandžiau atkartoti tokį kalbos trumpumą, kapotumą, siekdama išsaugoti originalo įspūdį. Man buvo svarbu, kad vertime liktų ir būtų pabrėžta švelnaus humoro ir saviironijos gaidelė.
Daug dėmesio man norėjosi skirti Amos linijai, kaip centrinei knygos figūrai, norėjau išryškinti stiprų, išsiskiriantį Amos balsą. Dar įdomi pasirodė Amos ir jos dukros Jazos santykių dinamika. Tai, kaip autorė labai empatiškai sugeba persikūnyti, pažvelgti į jas iš labai skirtingų perspektyvų.
Tą patį turbūt galima pasakyti apie kiekvieną mamos ir dukros porą šioje knygoje – Kerolė ir Bumė, Širlė ir Vinsomė. Dar kalbant apie pačias veikėjas, man turbūt sunkiausiai sekėsi persikūnyti į Kerolės kalbą ir į ją pačią. Manau, kad galbūt dėl to, jog ji iš visų jėgų stengiasi ištrinti praeitį, ištrinti savo senąją asmenybę – tai, kas ji buvo, susikurti save iš naujo – save sėkmingą, daug pasiekusią – ir gal dėl to ją, atrodo, taip sunku apčiuopti.
Trečias iššūkis buvo turbūt, kaip jūs ir minėjote, sąvokos, kurių atitikmenų lietuvių kalboje nėra. Kaip pavyzdžiui, kalbant apie rasę, anglų kalboje yra sąvoka person of colour arba coloured. Coloured yra pasenusi sąvoka. Anksčiau mes versdavome spalvotasis, dabar to žodžio aš stengiuosi nevartoti. Kai kur B.Evaristo naudoja spalvotasis – kolonijiniame kontekste – ten, kur jis ir turi būti. Lygiai taip pat, kaip ji vartoja ir negro, kur aš irgi poroje vietoje verčiau negras, nors iš tikrųjų mes to žodžio nebevartojame, bet ten autorė akivaizdžiai vartoja tą patį prasminį krūvį turintį žodį. Person of colour verčiau kaip nebaltasis asmuo. Tai nėra idealu, bet aš nemanau, kad mes turime kol kas geresnį atitikmenį.
Mums reikia užpildyti tuščias vietas, rasti naujus žodžius, kurti naują žodyną, ir tuo atverti erdvę tiems, kurie lietuviškoje visuomenėje vis dar yra demonizuojami ir matomi kaip kitas.
Tų vykusių, gerų atitikmenų mes neturime ir kai kurioms LGBTQ sąvokoms, tad teko ir į tai pasigilinti, kad versdama jas vartočiau korektiškai. Pavyzdžiui, tekste mes randame žodį queer, aš versdama ir palikau queer. Kiek aš ieškojau, lietuviškuose tekstuose jis ir yra paliekamas angliškai, taip pat, kiek konsultavausi, man patarė palikti angliškai.
Meganės/Morgan istorija, apie kurią jūs irgi užsiminėte, yra apie nedvinarės tapatybės asmenį ir Morgan pasirenka they įvardį ir įvardija save laisvais nuo lyties sampratos apskritai. Ir angliškai viskas kaip ir yra labai gerai, bet kokius įvardžius rinktis lietuviškai?
Ir tai išties buvo iššūkis. Nes jei aš rinkčiausi versti jie, tai vis tiek nurodo giminę. Tuo tarpu angliškasis įvardis they giminės nenurodo – šiuo atžvilgiu jis yra neutralus. Ir aš dėl to labai sukau galvą, galiausiai nusprendžiau, kad šią knygą versdama turbūt nesugalvosiu naujo įvardžio ir nusprendžiau versti su tuo, ką mes turime, versti jie, suvokdama, kad tai nėra idealus variantas. Pavyzdžiui, angliškai su išnaša man teko palikti tuos angliškus naujadarus, lyties nenusakančius įvardžius, tokius kaip ae, e, ey, per, they.
Kalba atskleidžia tai, kuo gyvena visuomenė, ką ji priima, ko ji nepriima.
Tai tokie buvo kalbiniai sudėtingumai. Ir man apskritai atrodo, kad šitos knygos vertimas man atskleidė tas sąvokas, kurioms lietuvių kalboje nėra vertimo. Tai, ko gero, simboliška, nes kalba atskleidžia tai, kuo gyvena visuomenė, ką ji priima, ko ji nepriima.
Ir mums reikia užpildyti tuščias vietas, rasti naujus žodžius, kurti naują žodyną, ir tuo atverti erdvę tiems, kurie lietuviškoje visuomenėje vis dar yra demonizuojami ir matomi kaip kitas. Ir tai yra tikrai svarbi misija, kuri jau išeina už šitos knygos ir už šio vertimo ribų.
– Dėkoju už pokalbį.
