Vėl nauja byla, dėl kurios Lena pasiekia savo asmenines ribas. Viename name Helgolande randama negyva pora – iš pirmo žvilgsnio tai panašu į šeimyninę dramą. Komisarė imasi šios labai ypatingos bylos, mat vyras – neseniai pradingęs Žemės kriminalinės policijos biuro slaptasis tyrėjas.
Lena ima ieškoti pėdsakų. Kokia iš tiesų buvo policininko psichikos būklė ir kodėl jis buvo nušalintas nuo vykdomų tyrimų? Kaip su nusikaltimu susijęs kurdų klanas, kuriam tyrėjas dar visai neseniai lipo ant kulnų? Salų komisarė pirmą kartą per savo karjerą susiduria su organizuotu nusikalstamumu ir pati patenka į didžiulį pavojų.
Autorė A. Johannsen nuo vaikystės gyvena Šiaurės Fryzijoje. Ji žavisi regiono kraštovaizdžiu ir žmonėmis, o ypač – Šiaurės Fryzų salomis, kuriose ir vyksta detektyvinių romanų serijos „Salų komisarė“ veiksmas.
„Negyvėliai Helgolande“ – septintoji knyga vyriausiosios komisarės Lenos Lorencen gerbėjams. Kitos serijos „Salų komisarė“ knygos: „Lavonas paplūdimio krėsle“ (1 knyga), „Mergaitė pajūryje“ (2 knyga), „Senoji ponia prie jūros“ (3 knyga), „Vyras Hogėje“ (4 knyga), „Moteris Nordštrande“ (5 knyga), „Mirtis Amrume“ (6 knyga).
Knygą iš vokiečių kalbos vertė Dalia Kižlienė.
Siūlome šios knygos ištrauką
Lena, Olė ir Johanas vakarojo kartu su Udu Zelmeriu. Drauge pavalgę žuvies restorane, per sustiprėjusį vėją ir dulksną parpluncino į policijos nuovadą.
– Vis dar nesugalvojam, kas galėjo nutikti Juliui Vėberiui ir Vybkei Rinken, – tarė Olė Kotenas.
– O kaip tas Efkanas Onuras? – paklausė Johanas. – Dabar jis man atrodo realiausias kandidatas.
Duomenų bazėje Lena nerado Vokietijos piliečio tokiu vardu ir pavarde, jie pateikė užklausą Turkijos generaliniam konsulatui. Prokuroras gavo teismo nutartį, leidžiančią patikrinti vėjo jėgainių parką prižiūrinčios firmos darbuotojų duomenis. Atsakymų tikėjosi kitą dieną.
– Taip netvirtinčiau. Onuras gali būti Jakobso užverbuotas parankinis, – paprieštaravo Lena. – Net jeigu čia ir įsipainiojęs, kaipgi būtų patekęs į namus ir įmaišęs Vėberiui su Rinken prievartautojų lašų? Abu jį žinojo, galų gale netgi fotografavo. Tas pats pasakytina ir apie Jakobsą su Klauzenu. Jie Rinken namuose taip pat nebuvo pageidaujami.
– Kaip tik dėl to ir suku galvą, – tarė Olė ir nužvelgė kolegas. – Suprantu, tai, ką dabar pasakysiu, yra labai spekuliatyvu, bet vis tiek išklausykit. – Jis tyliai atsiduso. – Na, gerai! Jei visai blaiviai pažiūrėsim į situaciją, padaryti tokį dalyką – įmaišyti jiems didžiulę dozę prievartautojų lašų – galėjo tik sesuo arba pusseserė. Aišku, dar ir močiutė, bet ją kol kas dėl suprantamų priežasčių palikim ramybėje. – Jis gindamasis iškėlė rankas. – O dabar galit mane sudraskyti.
Lena kostelėjo.
– Nedrįsau garsiai išsakyti tokio įtarimo. Bet, prisipažinsiu, pastarosiomis dienomis irgi apie tai galvojau.
– Nieko sau! Jūs rimtai? – Olės ir Lenos pareiškimus pakomentavo Johanas. – Net jeigu jos pykosi, nemanau, kad kuri iš moterų būtų galėjusi padaryti tokį dalyką. – Jis kreipėsi į Udą Zelmerį. – O ką manote jūs?
– Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad Jakobsas yra narkotikų kontrabandininkas, juoba kad Klauzenas jam padeda. Ir jau tikrai nebūčiau pagalvojęs, kad Jakobsas gali iš pasalų užpulti policijos pareigūnus. Todėl geriau patylėsiu.
Lena matė, kad salos policininkas, kaip ir Johanas, neįtaria moterų.
– O jeigu turėtumėt rinktis vieną iš jų? – neatlyžo Johanas.
– Atsiprašau. Nieko negaliu apie tai pasakyti.
– Johanai, mįslių minimas mums nepadės. Verčiau pagalvokime apie motyvą. – Atlošusi galvą Lena užsimerkė. – Mąstykime logiškai. Mūsų dabartinėmis žiniomis, Janas Hinrichsas narkotikų kontrabandoje nedalyvavo. Ir šiaip atrodo, kad mažiau bičiuliavosi su Jakobsu. O štai Klauzenas buvo kaip reikiant įmerkęs uodegą. Jeigu žmona žinojo, kad jos vyras padėjo Jakobsui daryti kažką nelegalaus, ir jei darysim prielaidą, kad Jakobsas suuodė, kuo užsiima Vėberis, tai Onuras galėjo ją prispausti. Jos vyras ilgiems metams sėstų į kalėjimą.
– Bet bendrininkauti nužudant? – suabejojo Johanas.
– Gal ji nenumanė, ką ketina daryti tas, kuris davė jai užduotį, – tarė Lena. – Jai galėjo būti pasakyta, kad reikia iškrėsti butą, siekiant išsiaiškinti, ką tuodu žino. Ji šliūkštelės jiems į arbatą lašiukų ir staigiai dings. Pavyzdžiui, skambutis, kad reikia skubiai grįžti. Tuodu praranda sąmonę, o toliau viskas vyksta pagal planą.
Niekas iš susirinkusiųjų nepratarė nė žodžio. Olė susimąstęs linktelėjo, o Udas Zelmeris sunkiai nurijo.
– Žinau, tai rizikinga teorija, – kalbėjo toliau Lena. – Bet kol kas geresnės neturiu.
Lena užsismaukė kepurę iki pat akių. Atsikėlė anksti ir, kol Johanas su Ole nusileido į pusryčių salę, jau spėjo pavalgyti. Vakar vakare Udas Zelmeris jai papasakojo, kad Nelė Klauzen Vybkei Rinken yra pusseserė iš motinos pusės, taigi Femkė Rinken nėra jos močiutė.
Priėjusi prie namo Lena paspaudė skambutį, ir netrukus Femkė Rinken atidarė duris.
– Tokia ankstyva, ponia Lorencen? – paklausė senutė ir žengtelėjo į šalį. – Gal norėtumėt arbatos? Ką tik užkaičiau vandenį.
Nusivilkusi striukę Lena nusekė paskui Femkę Rinken į jaukią virtuvę.
– Mielai išgerčiau, labai ačiū.
– Girdėjau, suėmėt Okę Jakobsą. Ar jis susijęs su mano anūkės mirtimi?
– Tyrimas dar nebaigtas. Asmeniškai aš nemanau, kad jis dalyvavo tiesiogiai.
Femkė Rinken išpilstė arbatą.
– Bet netiesiogiai?
– Taip įtariu.
– Tačiau atėjot ne tam, kad man praneštumėt.
– Ne, noriu kai ko paklausti. Gal galėtumėt man ką nors papasakoti apie Vybkės ir Fraukės pusseserę Nelę Klauzen?
– Nelę? Ji mano marčios brolio duktė. Bet tai jau tikriausiai žinote?
– Taip, sakė kolega Udas Zelmeris.
– O kas jus domina? – atsargiai pasiteiravo Femkė Rinken.
– Ar Nelė užaugo saloje?
– Iš esmės, taip. Kai Nelei buvo dešimt metų, jos tėvai grįžo į Helgolandą. Iš čia kilęs Nelės tėvas, bet po abitūros Fiore jis studijavo kažkur žemyne, ten vedė. Bet taip jau yra, kai kurie iš mūsų negalim išsižadėti salos. Jis grįžo ir gyveno čia beveik dvylika metų. Santuoka iširo, abu tėvai išsikraustė atgal į žemyną, o Nelė liko čia. Ji labai gerai sutarė su Frauke, iki šiol tebesutaria.
– O Vybkė ne...
Lenai nespėjus rasti tinkamo žodžio, Femkė Rinken atsakė:
– Ne, jos taip ir nesusidraugavo. Bet šeima yra šeima; čia, Helgolande, Nelė nieko daugiau neturėjo. Vybkė stengėsi to neparodyti, bet Nelė jai nepatiko. – Femkė Rinken pakreipė galvą. – Ar galiu paklausti, kodėl jums tai rūpi?
– Seku vieną pėdsaką, o Nelė čia vaidina svarbų vaidmenį, – pabandė išsisukti Lena. – Gal galėtumėt daugiau apie ją papasakoti?
Femkė Rinken lyg ir nujautė, kur link suka Lena. Paėmusi puodelį gurkštelėjo arbatos, pastatė jį ir tuoj vėl priglaudė prie lūpų.
– Labai jus gerbiu, ponia Lorencen, – galiausiai tarė. – Tikiuosi, atsargiai elgsitės su tuo, ką papasakosiu.
– Galite manimi pasikliauti, ponia Rinken.
Femkė Rinken susimąsčiusi linktelėjo.
– Nelės motina buvo sunkus žmogus. Anksčiau tokias vadindavo niūromis, šiandien prigalvota visokių protingų medicininių terminų. Bet turbūt suprantate, apie ką kalbu.
– Taip, kuo puikiausiai, – atsakė Lena.
– Manau, kaip tik todėl Nelės tėvas grįžo į Helgolandą. Turbūt tikėjosi, kad sala išgydys jo žmoną. Tačiau taip neįvyko. Gal net pablogėjo, nežinau. Bet Nelė dėl to labai kentėjo. Nuo mažų dienų buvo už daug ką atsakinga, o tai jai neišėjo į naudą. Ji taip ir nepabuvo vaiku, jei suprantate, ką turiu omeny. Tai paveikė Nelę ir po šiai dienai tebeveikia. Kartais pagalvoju, kad ji bejausmė, tik vaidina turinti jausmus. Ji sugeba apsimetinėti ir atrodyti nuoširdi. Kaip tik tai man visada nepatiko. Niekada nesupaisysi, ką apie tave galvoja. Seniai patariau Vybkei laikytis nuo jos atokiau ar bent jau būti atsargiai, jei kitaip neišeina. Fraukei sakiau tą patį, bet ji manęs neklausė. Vaikai gyvena savo gyvenimą.
– Ar Nelė kada nors gydėsi?
– Senutė gūžtelėjo pečiais.
– Nežinau. Turite galvoje nervų gydytoją?
– Taip, tuos gydytojus vadina ir šitaip.
– Vybkė kažką minėjo, bet tuomet nelabai supratau. Matyt, kalbėjomės, kad Nelė vis praleidžia kelias savaites žemyne, ir Vybkė pasakė, kad turbūt gydosi. Bet daugiau nieko nežinau. Be to, nemanau, kad Nelė iš esmės būtų blogas žmogus. Mus visada suformuoja aplinka. O šiuo atžvilgiu nė vienas iš mūsų nenorėtume keistis su Nele vietomis.
Lena rado Johaną ir Olę pusryčių salėje. Juodu gyvai šnekučiavosi apie būsimas atostogas ir diskutavo, ar artėjančios klimato katastrofos akivaizdoje kuo nors galima pakeisti ilgus skrydžius lėktuvu.
– Labas rytas, – pasisveikino Lena.
Prisėdusi prie jų įsipylė puodelį kavos ir papasakojo, ką sužinojo iš Femkės Rinken.
– Jokių vilčių, – pareiškė Johanas. – Nelei Klauzen tereikia tylėti kaip žemė. Kaip tada ką nors įrodytume? Juoba kad lig šiol nėra nė menkiausių požymių, jog ji dalyvavo nusikaltime. Ničnieko. Vien jūsų nuojauta.
