Nors Lena Lorencen dabar galėtų mėgautis laimingu gyvenimu su mylimuoju Erku, ji būtinai nori imtis šio atvejo. Komisarė įsitikinusi, kad uždarame haligos pasaulėlyje didelei specialiajai komisijai nepavyks gauti svarbios informacijos. Apklaususi artimuosius ji turi greitai nuspręsti, kokia kryptimi tirti toliau: ar auka nužudyta dėl painių santykių Hogėje, ar dėl savo tamsios praeities žemyninėje dalyje?
Anna Johannsen nuo vaikystės gyvena Šiaurės Fryzijoje. Jai patinka regiono kraštovaizdis ir žmonės, o ypač – Šiaurės Fryzų salos, kuriose ir vyksta detektyvinių romanų serijos „Salų komisarė“ veiksmas.
„Vyras Hogėje“ – ketvirtoji knyga vyriausiosios komisarės Lenos Lorencen gerbėjams.
Kitos serijos „Salų komisarė“ knygos: „Lavonas paplūdimio krėsle“ (1 knyga), „Mergaitė pajūryje“ (2 knyga), „Senoji ponia prie jūros“ (3 knyga).
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Penki
Johanas grįžo prie staliuko su dideliu puodeliu balintos kavos. Tą priešpietę vos keli lankytojai sėdėjo salėje, kurios baltai dažytas lubas laikė mėlynos sijos, spalviškai derančios prie baldų.
Jis pastatė puodelį ant stalo.
– „Mėlynasis pėzelis“. Čia viskas vadinama šiuo žodžiu. Ką jis reiškia?
Lena šyptelėjo.
– Šiaurės Fryzijoje taip vadinama didelė patalpa, skirta šventėms. Taip sakant, gražusis kambarys ypatingoms progoms, menė. O gyvenamasis kambarys yra dionsas.
– Pėzelis ir dionsas. Nuostabu! – Jis prisivertė nusišypsoti. – O ką sužinojai iš mūsų liudytojos?
Lena atpasakojo pokalbį ir pasakė rytoj ketinanti jį pratęsti, nes Maikė Holcer atrodė visiškai išsekusi.
– Tokiu tempu ir per mėnesį neką tepasistūmėsim, – įvertino informaciją Johanas, turėdamas galvoje Varnkės duotas tris dienas.
– Čia, haligoje, laikas teka lėčiau. – Lena sriūbtelėjo balintos kavos – ši pasirodė stebėtinai skani. – Bijau, dviese nelabai ką laimėsime. Gal sukime skirtingais keliais, kaip manai? Nuvyk į Flensburgą ir apklausk trečios aukos šeimą, o aš darbuosiuosi čia. – Ji dirstelėjo į laikrodį. – Keltas išplaukia po valandos. Suspėsi, jei Rika tave nuveš.
– Čia tu viršininkė, – kiek sugižęs atsakė Johanas.
– O gal turi geresnį pasiūlymą? Dabar negalėjau tęsti apklausos. Maikė būtų visai sugniužusi.
– O gal turi geresnį pasiūlymą? Dabar negalėjau tęsti apklausos. Maikė būtų visai sugniužusi.
– Maikė.
– Jai palengvėjo, kai ėmėme viena kitą tujinti.
Johanas kilstelėjo antakius.
– Žinau, kad turiu būti atsargi, – kalbėjo Lena. – Bet išlaikydama distanciją tokiose situacijose nepasistūmėsiu.
– Gerai. – Sprendžiant iš tono, Johanas nebuvo patenkintas įvykių eiga.
– Rėžk! – paragino Lena.
– Nežinau. Gal tai visai beprasmiška? Jei mūsų vyrukas... – apsidairęs Johanas pritildė balsą, – jei mūsų vyrukas tikrai buvo samdomas žudikas, tai čionai, į haligą, beldėmės veltui.
– Tie dalykai nebūtinai susiję, Johanai. Negalime numoti ranka į artimiausią aukos aplinką vien todėl, kad turime tam tikrų įtarimų.
Johanas aiškiai neįtikintas papurtė galvą, bet paklausė:
– Nuo ko pradėti Flensburge?
– Flensburgas – tik pirma stotelė. Ar paskui dar imsimės Hamburgo ir Berlyno, matysim vėliau. Kadangi dabar žinom žudiką, reikės pastudijuoti jo ir aukos tarpusavio ryšius. Po tokio ilgo laiko bus nelengva. Aukos draugai ir artimieji tikriausiai seniai susitaikė su netektimi, jiems nebus malonu tai prisiminti.
Johanas iškalbingai žvilgtelėjo į Leną.
– Suprantu, kad turiu elgtis su atodaira.
Eidami atgal abu komisarai smulkiai aptarė žingsnius Flensburge. Iš pradžių Johanas apklaus aukos našlę, paskui motiną ir brolį. Dar dokumentuose buvo minimi du aukos draugai ir tuometinis viršininkas. Johanas pasiūlė pasikviesti į pagalbą kolegas iš savo buvusios darbovietės, o Lena pažadėjo informuoti Varnkę, kad šis savo ruožtu informuotų Flensburgą.
Eidami atgal abu komisarai smulkiai aptarė žingsnius Flensburge.
Lena stovėjo priešais tolimą varftą Hogės šiaurės vakaruose. Prieš veždama Johaną į keltą Rika jai paaiškino, kaip nueiti į Huzmano varftą.
Pasiekusi varftą Lena dar sykį atsigręžė ir nužvelgė slūgstančią Šiaurės jūrą. Vaizdas iš čia gniaužė kvapą. Ji nusistebėjo, kad per ankstesnius apsilankymus haligoje neatkreipė dėmesio į nepakartojamą gamtą. Atsidususi apsisuko ir nudrožė prie Rikos apibūdinto namo.
– Labdien, labdien! – pasisveikino moteris į kuodą sušukuotais plaukais, ir Lena nusprendė, jog tai bus Gėzinė Huzman. Iš pažiūros ji neatrodė esanti septyniasdešimt dvejų. Lena jai būtų davusi penkeriais ar net dešimčia metų mažiau.
Ji ištiesė moteriai ranką.
– Labdien, ponia Huzman.
Liekna moteris, visa galva žemesnė už Leną, žengtelėjo į šalį.
– Užeikit.
Ji irgi nusivedė Leną į virtuvę. Paklausė, ar Lena norėtų arbatos, ir sulaukė teigiamo atsakymo. Po penkių minučių abi sėdėjo virtuvėje prie stalo, o puodeliuose prieš jas garavo arbata.
– Rika sakė, kad jūs iš Kylio. – Moteris prisivertė nusišypsoti.
Lena linktelėjo.
– Dirbu Žemės kriminalinės policijos biure Kylyje, o kilusi esu iš Amrumo. Riką pažįstu iš tų laikų.
– Amrumas – nuostabiai graži sala. Mielai ten lankausi. Mudu su vyru ten turime porą draugų.
– Ar galėčiau pirmiausia pareikšti jums užuojautą dėl sūnaus mirties, ponia Huzman?
Moteris linktelėjo.
– Ačiū. – Tada pažvelgė Lenai tiesiai į akis. – O kodėl jūs čia? Argi Klasas ne paskendo?
Klausimas Lenos nenustebino.
Klausimas Lenos nenustebino. Nepaisant amžiaus ir akivaizdaus gedulo, moteris atrodė labai dalykiška.
– Taip, jūsų sūnus paskendo, bet mes įtariame kito asmens kaltę. Manome, kad tyčia buvo paliktas vatuose.
Gėzinė Huzman linktelėjo; atrodo, žinia jos per daug nenustebino.
– Jūs netikite, kad tai nelaimingas atsitikimas? – paklausė Lena.
– Ne. Klasas orientavosi vatuose. Žinau, kad ir pats nežengė tokio žingsnio.
– Ar jūsų sūnus turėjo priešų? Gal su kuo nors pykosi?
– Jūs haligoje ieškote... – Veido bruožai paaštrėjo, akys degė. – Ieškote žudiko?
– Suprantu, ką turite galvoje, tačiau aš, kaip policininkė, negaliu atmesti tikimybės, kad nusikaltėlis yra iš Hogės.
– Vienas iš tų atvykėlių.
Tai nebuvo nei klausimas, nei teiginys. Ištarė be jokios intonacijos.
Tai nebuvo nei klausimas, nei teiginys. Ištarė be jokios intonacijos.
– Ar Klasas pykosi su kuo nors iš atvykėlių?
– Klasas buvo geras vaikas. Tie, kas šneka kitaip, meluoja.
– Tai buvo tik klausimas, ponia Huzman. – Lena numanė, kad moteris nieko neįvardys, netgi nė vieno iš tų vadinamųjų atvykėlių. – Gal pastarosiomis savaitėmis ar mėnesiais Klasas buvo kitoks nei anksčiau? Gal pastebėjote ką nors neįprasto?
Ponia Huzman pagalvojo, galiausiai papurtė galvą.
– Ar jis buvo toks kaip visada? – kamantinėjo Lena.
Gėzinė Huzman tylėdama įpylė Lenai ir sau dar arbatos. Gurkštelėjusi vėl pažiūrėjo Lenai į akis.
– O kodėl nebeatvyksta komisaras iš Huzumo?
– Mes padedame kolegoms. – Lena suvokė, kad negalės ilgai laikytis šios versijos. Pradėjus dirbti specialiajai komisijai, o gal ir anksčiau, informacija prasiskverbs į viešumą.
– Taigi taigi, – burbtelėjo Gėzinė Huzman.
– Iš ko Klasas gyveno? – toliau klausinėjo Lena.
– Dirbo tai šį, tai tą, – dar santūriau nei prieš tai atsakė Gėzinė Huzman.
Lena laukė, klausiamai žiūrėdama.
– Juk Klasas nuomoja butuką poilsiautojams. Pastaruoju metu šis verslas klesti. Be to, dirbo pakrančių apsaugoje ir dar visokius darbus, kokių pasitaikydavo Hogėje.
– Ar jis dažnai vykdavo į žemyną?
Gėzinė Huzman nepatikliai žvilgtelėjo į Leną. Matyt, nutuokė, kad kalbama ne vien apie jos sūnaus mirtį.
