Filosofas, politologas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto Politinės filosofijos ir idėjų istorijos katedros vedėjas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys prof. Alvydas Jokubaitis savo naujausioje knygoje siekia surasti politikos vietą Immanuelio Kanto grynojo proto struktūroje, turėdamas platesnį tikslą – padėti suprasti politiką ir atsakyti į klausimą, kas yra politika?
„Žmonės gyvena įspūdžiais apie politiką ir jų pasirinkimas balsuojant yra estetinis. Nes politika yra idėjos, kurios neturi jokios aiškios nuorodos, ir mes patys prie šių idėjų pridedame tam tikrą nuorodą“, – sako prof. Alvydas Jokubaitis.
Dar 1983 metais, važiuodamas į Kaliningradą, A.Jokubaitis nutarė pirmiausiai surasti filosofo I. Kanto kapą. Jį rado Karaliaučius katedros griuvėsiuose, padėjo gėlių ir išgirdo šalia sėdėjusios rusės klausimą: „Rodstvienik?“ (giminės – vert. iš rusų k.).
Ar tai buvo atsitiktinumas, ar būtinumas, atsakyti galėtų atsitiktinumą nagrinėjanti mokslo filosofija, įrodžiusi, kad būtinumas ir atsitiktinumas yra susiję. Kadaise aplankęs kapą ir taip pagerbęs filosofo atminimą, sulaukęs klausimo, ar tai jo giminaitis, lietuvių filosofas daug metų domisi I. Kanto filosofinėmis idėjomis, dešimtojoje autorinėje knygoje, jomis remdamasis, ieško atsakymo į klausimą, kas yra politika.
Apie „Politinio proto kritiką“ su prof. Alvydu Jokubaičiu kalbėjosi Loreta Jastramskienė.
– Dešimtoji Jūsų autorinė knyga „Politinio proto kritika“ skirta Immanuelio Kanto 300 gimimo metinių sukakčiai. Pasvarstykime, ką galėtų pasakyti Immanuelis Kantas šiandien apie žmones, kurie dar vis rašo filosofines knygas?
– Kanto nuomone, žmogaus proto polinkis į filosofiją yra neįveikiamas. Žmogus negali nefilosofuoti. Pabandykite moksliškai atsakyti į klausimą, kas yra politika, ir patirsite nesėkmę. Apie tai rašau savo knygoje. Garsiai juokiausi, skaitydamas mokslinius politikos apibrėžimus. Paradoksas, politiką tyrinėjantys žmonės negali pasakyti, kas yra politika. Panašiai su kitais filosofiniais klausimais. Daug kas sako „gražu“, bet negali apibrėžti grožio. Kantas būtų nustebęs tik dėl filosofijos nuosmukio Vakarų universitetuose.
– Politikos patyrimą knygoje palyginote su spektaklio ar kino filmo stebėjimu, o ne faktų pažinimu. Koks būtų platesnis šio teiginio kontekstas?
– Atidžiau įsižiūrėkite, kaip eiliniai piliečiai, ekspertai ir mokslininkai kalba apie politiką. Kai Vilniaus ekspertai kalba apie Šiaurės Korėją, tai yra pats tikriausias spektaklis. Nereikia Šiaurės Korėjos. Kai Lietuvos ūkininkai laisvalaikiu kalba apie Vilniaus politiką, jie nelabai žino apie ką kalba. Jie nesiekia tiesos, bet kalba. Tai toks pat kalbėjimas, kaip mokinių priverstiniai samprotavimai apie perskaitytą eilėraštį ar romaną. Niekas nesiekia gilesnio dalyko supratimo ir pasitenkina perpasakojimais ir paskalomis. Tai scenai sukurti pasakojimai, kurių gyvybingumas yra estetinio skonio reikalas.
– Daug metų gilinatės, tiriate politikos ir moralės temas. Mąstyti ir filosofiškai suvokti šių temų dermę nėra paprasta, nes tikrovėje dažnai jos tarsi prieštarauja viena kitai. Politika ir moralė – ar gali būti suderinamos šios sąvokos šiuolaikinių politikų kasdienybėje?
– Kai žmonės vienas kitą be gailesčio žudo Ukrainos frontuose ar Izraelio bombardavimuose – tai nevyksta vien tik dėl moralinių ir politinių priežasčių. Viskas daug giliau. Blogio pagrindas yra ne išoriniuose objektuose, politikų siekiuose ir santvarkose. Atskiri žmonės būna geri arba blogi, bet kalbant apie žmonių giminę – ji bloga. Kantas nevyniojo žodžių į vatą, kaip mes darome – žmogus iš prigimties yra blogas. Žmonių polinkis į blogį yra visuotinis. Jo neištaisė komunizmas, neištaisys ir liberalizmas. Nereikia savęs apgaudinėti. Žmonių širdžių piktavališkumas yra neįveikiamas. To nereikia sakyti vaikams ir mokiniams, bet suaugę žmonės tai privalo žinoti.
– Naujausioje knygoje, pateikdamas politikos sampratą ir interpretacijas, remiatės Kanto ir jį interpretavusios filosofės Hannah Arendt idėjomis. Kodėl ieškodamas atsakymo į klausimą, kas yra politika ir jos prigimtis, pasitelkėte šiuos filosofus?
– Matydamas nesibaigiančius filosofų ginčus, Kantas pasiūlė imtis grynojo proto kritikos. Jis pasiūlė ne skaityti vienas kito knygas, o išsiaiškinti žmogaus proto prigimtį. Iš šio genialaus sumanymo atsirado trys lig šiol sau lygių neturinčios Kanto Kritikos. Tačiau nei vienoje iš jų nėra aiškiai nurodyta politikos vieta grynojo proto struktūroje. Todėl mano knyga kiek įžūliai ir pretenzingai pavadinta „Politinio proto kritika“. Hannah Arendt padėjo rasti kelią, kurio pasirinkimas atrodo dar labiau įžūlus. Ji pakišo mintį, kad Kanto požiūrį į politiką galima suprasti iš jo Sprendimo galios kritikos. Šią knygą dažniausiai skaito menininkai ir vadinamieji estetikos specialistai. Mano uždavinys buvo įrodyti išskirtinę šios knygos reikšmę politikos prigimčiai suprasti.
– Viename interviu esate sakęs, kad dabartinė Lietuva kenčia nuo valdžios ir visuomenės atskirties, tai neleidžia tautai susiburti ir nuspręsti, kokia kryptimi valstybė turi vystytis. Tačiau tautai valdžios niekas neparenka – ji tai padaro pati. Kodėl atsiranda šis prieštaravimas?
– Nereikia tikėti dabar paplitusiais pasakojimais apie demokratiją, nes tai kenkia šiai santvarkai. Valdžia po rinkimų turi savo interesus, ir nėra vien tik piliečių reprezentantė. Valdantieji visada skiriasi nuo valdomųjų. Liberalioji demokratija nėra išimtis.
– Įsiminė dar vienas Jūsų pasakymas – „nei viena pasaulio valstybė neatsirado vien tik iš žmogaus teisių, bet būtinai reikalauja piliečių pasiaukojimo“. Kas nulemia pasirinkimą – rūpintis tik savimi ar aukotis?
– Neįtikinantys yra paplitę liberalų mitiniai pasakojimai apie individą ir individualizmą. Niekas nėra matęs individo, nebent žmogų suvokiame kaip gyvūną. Kiekviename žmoguje yra gyvūnas, tačiau jis kartu yra šeimos narys, pilietis, tikintysis. Viena iš liūdniausių politikos aplinkybių – gyvename priešus turinčiose visuomenėse. Nei viena rimta žmogiškoji institucija negali išsilaikyti be kruvinos aukos.
Politikoje pagrindinė perskyra yra draugo ir priešo. Šitas pasaulis negali būti be žmonių dalijimosi į kolektyvinius draugus ir priešus. Katinai ir šunys neina į karą apsiginklavę ir nekuria strategijų, kaip kariauti, o žmonės tai daro.
– Esate apdovanotas Stasio Šalkauskio premija. Kurį šio lietuvių filosofo būdo bruožą vertinate labiausiai ir kodėl?
– Šalkauskis filosofiją priartino prie Lietuvos kultūrinių ir politinių reikalų. Tai nėra filosofijai būtinas dalykas, tačiau filosofinės tradicijos neturinčiam kraštui – geras sumanymas. Dabar svarbiausias dalykas universitete yra užsienio publikacijos. To rezultatas – Lietuva vis labiau praranda filosofinę distanciją savo kasdienio patyrimo atžvilgiu.
– Kantas filosofinį veikalą „Grynojo proto kritika“ parašė per penkis mėnesius, bet galvojo dvylika metų – apie tai kalbėjote laidoje „Knygų žiurkės“. Kiek užtruko Jūsų „Politinio proto kritikos“ sumanymas ir rašymas?
– Daug metų vedžiau Kanto seminarus Filosofijos fakultete, dėsčiau Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, kur viskas sukasi aplink politiką. Kai nustojau vesti Kanto seminarus filosofams atsirado didelis noras kalbėti mažiau aptartomis temomis. Ypač apie politiką. Dalykas taip stipriai įtraukė, jog beliko greitai užrašyti mintis.
– Rašytojai dažniausiai numano, kas yra jų knygų skaitytojai. O filosofai?
– Lietuvos filosofai vienas kito knygų dažniausiai neskaito, o ir net rašytojams nelengvi laikai. Jau turiu kelis skaitytojus, kurie ne tik suprato knygos idėją, bet bando žengti toliau.
– Sudėtingose gyvenimo situacijose dažnai išgirstame patarimą – pažvelk į tai filosofiškai. Toks požiūris tarsi išvaduoja nuo užklupusių sunkumų. Ar tik nebus filosofai laimingiausi žmonės?
– Nėra laimingų žmonių. Atskiri žmonės gali sakyti esą laimingi, tačiau žmonių giminė – ne.
Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras kartu su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutu kviečia į susitikimą su prof. Alvydu Jokubaičiu ir jo knygos „Politinio proto kritika“ pristatymą rugsėjo 9 d., pirmadienį, 18 val. VU TSPMI, 402 auditorijoje (Vokiečių g. 10). Įėjimas laisvas.