Ši nedidelės apimties knyga – dar vienas būdas pažvelgti į šio vieno garsiausių XX amžiaus rašytojų kūrybą. Filosofija buvo persmelkusi visus jo kūrinius, ir šios paskaitos padeda mums geriau suprasti ne tik jo žvilgsnį į pasaulį, bet ir geriau perprasti ir jo grožinę kūrybą. Ši knygelė, tai šešios valandinės paskaitos ir viena kiek trumpesnė 15 minučių paskaita, skirta marksizmui. Deja, dar vienos dalies W.Gombrowiczius taip ir nespėjo pabaigti.
Šią knygą pristačiusi Bartė Kuolytė sakė, kad šios knygos išleidimas lietuvių kalba yra simboliškas – šią vasarą sukaks 50 metų nuo šio rašytojo mirties, o šią knygą autorius rašė gulėdamas mirties patale. Paskutinius mėnesius jis kentėjo nuo ligos ir nuolatos galvojo, kaip gauti nuodų ar pistoletą, tad draugai, norėdami atitolinti jį nuo minčių apie savižudybę, nusprendė paprašyti paskaityti jį kursą apie filosofiją. W.Gombrowicziaus žmona pasakojo, kad kalbėdamas apie filosofiją jis visuomet atgydavo. Filosofija jam niekuomet nebuvo svetima – Paryžiuje jis studijavo filosofiją, o gyvendamas Argentinoje filosofines žinias panaudodavo ir kaip pajamų šaltinį – kavinėse skaitė trumpus pranešimus, ir po jų pasiųsdavo per auditoriją kepurę pinigams surinkti. Anot B.Kuolytės, jis pasinaudodavo filosofija išreikšti savo mintis, savo pasaulėžiūrą.
Diskusijoje dalyvavęs profesorius Arūnas Sverdiolas sakė, kad įdomi vien jau mintis, kad mirties akivaizdoje rašytojas, gulėdamas lovoje, apsirengęs paltu, pramogavo filosofuodamas. Anot profesoriaus, šių paskaitų tekstas keistokas, ne visai aišku, kaip buvo parengtas spaudai. „Iš faktūros sprendžiant tai buvo pasižymėjimai sau, sakiniai nutrūksta, nesimato minčių eigos“, – sakė A.Sverdiolas.
Jis kiekviename žingsnyje, jei jam nėra siaubingai nuobodu, rašo ironiškai.
A.Sverdiolas pasakojo, kad filosofija buvo itin artima šiam rašytojui – net ir Czeslawas Miloszas prisiminė, kad W.Gombrowiczius mėgdavo kalbėti apie filosofiją ir netgi reikalaudavo, kad šis studijuotų filosofiją. Tiesa, A.Sverdiolas sakė, kad jo filosofavimas buvo mėgėjiškas, nors jis ir studijavo Paryžiuje, bet, anot profesoriaus, toli, matyt, nepažengė. „Jis skaitė pagrindinius filosofinius tekstus, bet gilesnių analizių, kad jis gyveno šiuose tekstuose, nėra“, – sakė A.Sverdiolas. W.Gombrowicziui labiausiai rūpėjo egzistencializmas ir, nagrinėdamas naująsias filosofijas, jis ieškojo egzistencializmo priešistorės.
Tuo tarpu rašytojas Andrius Jakučiūnas teigė, kad jam susidarė vaizdas, kad tai ne vien tekstas apie filosofiją – čia skleidžiasi W.Gombrowicziaus asmenybė, jis bando papasakoti, kodėl jo pasirinkimai buvo būtent tokie. „Man tai yra išskleistas jo kūrybos turinys, o ne filosofija. Būtent šiuo aspektu knyga gali būti aktuali dideliam ratui žmonių“, – sakė A.Jakučiūnas. O šio kūrinio parašymo aplinkybės, anot jo, suteikia ir netiesioginių dalykų – tai ir makabriška, ir beprotiška, tarsi pratęsia kūrinį papildoma spalva, suteikia prozos ir dramos potėpį.
Filosofas Gintautas Mažeikis sakė, kad W.Gombrowicziaus kūrybai itin būdinga ironija – visą niekada nežinai, ar jis sako tiesą, ar bando įgelti. „Jis kiekviename žingsnyje, jei jam nėra siaubingai nuobodu, rašo ironiškai“, – sakė filosofas.
