„Kada 2005 m. balandį kilo ta isterija didžioji dėl prezidento Adamkaus nevažiavimo į Maskvą, į karo pabaigos iškilmes, aš paskambinau Lavrovui ir pasakiau, kad turim susitikti, nes privirsim košės.
Kada 2005 m. balandį kilo ta isterija didžioji dėl prezidento Adamkaus nevažiavimo į Maskvą, į karo pabaigos iškilmes, aš paskambinau Lavrovui ir pasakiau, kad turim susitikti, nes privirsim košės.
Prieš tai mes buvom jau išsiuntę penkis diplomatus, kurie pažeidė diplomato darbo etiką, užsiiminėjo žvalgyba, ir mums čia buvo dar antras dalykas, dėl kurio reikėjo susėsti, sutarti. Ir aš jo paprašiau, kad tu nuvesk mane ten, kur jūs neįrašinėjat, kad mes galėtume atvirai pakalbėti. Aišku, jis tikriausiai specialiai nuvedė ten, kur geriausiai įrašai daromi“, – su šypsena susitikimą su S.Lavrovu prisiminė A.Valionis.
Pasak A.Valionio, Rusijos užsienio reikalų ministras jį nusivedė į dulkėtą uždarą kambarį, kur ant stalo buvo sudėtos kėdės, o kampe stovėjo sofa.
„Ir mes ten sutarėme dėl labai daug dalykų, kad jie pasiims, jei daugiau bus tų šnipų, o mes neliepsim per 48 valandas išvažiuoti, jie patys tyliai supakuos, kiek mes jų nustatysim. Ir nekeliant istorijos įvyko toks lūžis. Jeigu jūs atsimenat, liepos mėnesį du ministrai, Lavrovas ir transporto ministras Levitinas, atvyko į Vilnių ir mes Trakuose pasirašėm tą Kaliningrado tranzito sutartį, 2K vadinamą, kuri atvėrė krovinių srautus ir į Klaipėdą“, – sakė A.Valionis.
Paklaustas, ko būdamas užsienio reikalų ministru labiausiai gailisi nepadaręs, buvęs užsienio reikalų ministras sakė, kad apmaudu, jog tapus ES ir NATO nare nepavyko Lietuvos įtvirtinti kaip regiono lyderės.
„Kai mes įstojome, atsirado vakuumas, kuo mums tapti, ar tapti auksine provincija, pasyviais stebėtojais, ar tapti regiono lyderiais. Kuo mes galime tapti tik kartu su Lenkija ir Višegrado šalimis iš vienos pusės ir Baltijos valstybėmis iš kitos pusės, remiami skandinavų ir galimai Vokietijos. Buvo regiono lyderių paskelbtas planas ir pradėtas realizuoti, geriausias to plano pavyzdys – Kwasniewskio (tuometinis Lenkijos prezidentas Aleksandras Kwasniewskis, – red. past.) ir Adamkaus (tuomečio Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus, – red. past.) tarpininkavimas pasitelkiant Solano (tuometis Europos Sąjungos užsienio politikos vadovas Javieras Solano, – red. past.) ir kalbant Europos Sąjungos vardu pirmojo Maidano metu Kijeve.
Labiausiai apmaudu ir gaila, kad Lietuva išbarstė šitas galimybes. Mes sustojom pusiaukelėj ir nieko iki galo nepadarėm. Bet tas uždavinys būsimiems diplomatams išlieka, jis svarbus ir reikalingas“, – dėstė A.Valionis.
Kalbėdamas apie Lietuvos dabartinę situaciją, A.Valionis teigė pritariantis dabartinio užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus pozicijai, kad Lietuva niekada nebuvo tokia saugi kaip dabar, tačiau pridūrė, kad šalis, Prancūzijai ir Vokietijai siekiant reformuoti ES, turi apsispręsti, kas yra naudingiau – ar sekti Lenkijos ir kitų Višegrado šalių politika ir siekti išlaikyti ES kaip pirmiausia ekonominę sąjungą, ar siekti didesnės ES integracijos. Jis pats sakė pasisakantis už antrąjį variantą.
„Stiprus Briuselis yra visų mažų Europos valstybių interesas“, – kalbėjo A.Valionis.
Stiprus Briuselis yra visų mažų Europos valstybių interesas.
Pristatymo metu buvęs užsienio reikalų ministras taip pat akcentavo, kad diplomato darbas – labai sunkus.
„Diplomatija – tai juodas, sunkus, sudėtingas, kasdienis darbas, reikalaujantis ir ištvermės, kantrybės, intelekto, žinojimo, išsilavinimo, nes į tave nukreiptos visos akys. Bet dažnai tu esi labiau matomas šventas, negu esi iš tikrųjų. Nereikia sakralizuoti nieko, visur yra sunkus ir juodas darbas, ten taip pat“, – sakė A.Valionis.
Nors A.Valionio knygoje atskleidžiama daug detalių iš diplomatijos užkulisių, paklaustas, kas nepapuolė į jo memuarus, buvęs užsienio reikalų ministras tik paslaptingai užsiminė, kad tokių dalykų yra.
„Kas nepapuolė, Vytautas (istorikas ir diplomatas Vytautas Žalys, taip pat dalyvavęs pristatyme, – red. past), tada konsulas Kaliningrade, puikiai žino. Su kuo jis pas mane važiavo, ką jis man atvežė ir kodėl. Ir, matyt, dar kokius 50–60 metų nepapuls į jokius memuarus. Yra tokių dalykų, apie kuriuos, kol mes gyvi, negalime kalbėti“, – sakė A.Valionis.
Knygą rašyti A.Valionis teigė nusprendęs todėl, kad nors atsiminimai ir nėra patikimiausias istorijos šaltinis, juos palikti privalu, nes po to gali nieko nebelikti.
„Rašiau ne diplomatams, o žmonėms, skaitytojams“, – sakė A.Valionis.
Taip pat A.Valionis dėkojo savo komandai, su kuria dirbo diplomatinėje tarnyboje.
„Mūsų buvo didelė komanda, daug profesionalių, energingų žmonių, ir visi dirbo kaip vienas kumštis, už ką aš visiems dėkingas. Kiekvienas vadovas tiek efektyvus ir geras, kiek sugeba apie save telkti žmones“, – sakė jis.
