Nors autorė gyvena ne Lietuvoje, nuo savo gimtinės nutolusi nesijaučia. „Kur būnu, ten būna ir Lietuva“,– sakė A.Žagrakalytė. Prisistatydama autorė juokaudama pasakojo savo mamos jos vyrui piršlybų metu ištartus žodžius:„Tu bėk, vaikeliuk, kol dar ne vėlu, nes labai bjauraus charakterio.“
Kažkada sau pasakiau, kad poezijos aš neberašysiu.
Kalbėdama apie knygą N.Butnoriūtė pabrėžė autorės pomėgį kartais kalbėti grubiai, tarmiškai ir buitiškai. Taip pat pastebėjo, kad dauguma knygoje rašytų tekstų parašyti beveik prieš dešimt metų.
„Taip nutiko todėl, kad kažkada sau pasakiau, kad poezijos aš neberašysiu“,– kalbėjo A.Žagrakalytė, prisiminusi, kad tuo laikotarpiu labiau pasinėrė į prozą. Vėliau, pasikeitus autorės požiūriui užgimė ir nauji eilėraščiai, kurie suteikė galimybę poezijos knygai išvysti dienos šviesą. „Seni eilėraščiai nebebaugina, su jais susigyvenau“,– sakė ji.
Anot literatūros kritikės, nepaisant ilgo laiko tarpo tarp eilėraščių sukūrimo, knyga gavosi vientisa, sugebanti puikiai pavaizduoti moters buitį ir kasdienybę, kartu kuriant ir šventišką atmosferą.
Nesamprotauju apie moteriškumą. Aš tiesiog pasakoju skirtingas, skirtingų moterų istorijas.
„Man baisiai nusibodo moteriškumo refleksija mano knygų aprašuose. Kažkas pradėjo ir nepasibaigia. Nesamprotauju apie moteriškumą. Aš tiesiog pasakoju skirtingas, skirtingų moterų istorijas“, – neslėpė A.Žagrakalytė.
„Tekstus skaityti smagu, jie siūlo kartu išgyventi akimirką. Knygoje yra ir autoironijos, humoro, daug kur slypi žodis laimė, ko poezijoje dažnai trūksta. Bet yra ir liūdnas scenarijus“, – apie knygą kalbėjo N.Butnoriūtė. Tai autorei priminė pokalbį su drauge: „Ji paklausė ar išties visa mano kūryba kyla iš pykčio ir įtūžio. Tai išgirdusi supratau, kad tokio įvaizdžio sudaryti nenoriu, bet tikriausiai taip jau kartais gaunas.“
Kalbėdama apie klišes rašytoja sakėsi jų nebijanti. Anot jos, svarbiausia sukurti grožį, o banalybės irgi gali būti gražios.
Skaitydama savo tekstus rašytoja juokavo, bijanti atversti tekstą, kuris ką nors įžeistų, o, anot jos, tokių tekstų knygoje apstu. Autorė užsiminė ir apie tai, kad nemėgsta per daug dramatiško skaitymo su ilgomis, prasmingomis pauzėmis, jai lengviau paprastai išberti žodžius.
Paklausta apie tai, kas literatūroje rašytojai yra gražiausia, autorė atsakė paprastai. Jos nuomone, literatūroje gražiausi yra žodžiai.
„Aš nespėjau pastebėti, kaip knyga atsirado. Jau buvo recenzijų, o aš nesupratau, kad knyga jau yra“, – sakė A.Žagrakalytė.
