Kitą dieną turėjo įvykti interaktyvios knygos „Kilnieji sukčiai“ pristatymas, Agnė tą dieną jau buvo davusi keletą interviu tiesioginiame eteryje, o kol kalbėjomės, telefonas vėl suvibravo – dar vienas interviu kvietimas. Būgštavau, kad gali būti sunku kalbėtis, kai žmogus ir taip visą dieną kalbinamas, tačiau mūsų pokalbis nuvingiavo lengvai, tarsi šiltas vėjelis.
– Kodėl pasirinkai būtent šį viešbutį?
– Ieškojau ir išbandžiau daug visokių variantų, esu nakvojusi ir pas bobutes, kai vidury nakties reikėdavo lipti į kokią nors, pavyzdžiui, milžinišką palėpę. Arba palėpėje, penktame aukšte, – miegamasis, o tualetas ir vonia – antrame aukšte, kitame bute. O šį pigų viešbutį pamėgau, nes čia saugu, švaru, gali grįžti bet kada, taip pat tiekia nuostabius pusryčius.
– Kaip pasikeitė Vilniaus vaizdas iš tų laikų, kai atvykai į jį studijuoti ir dabar? Įsivaizduoju, kad iš pradžių atrodė didelis ir baugus?
– Aš jo tebebijau. Kartais centre ištinka panikos priepuolių, reikia gerai pagalvoti, kaip nueiti į vieną ar kitą tašką, vaikštau ratais ir kvadratais. Vilniuje man tarsi išsijungia smegenys, Briusely viskas gerokai paprasčiau. Todėl dabar visuomet naudojuosi navigacija. Be to, šis viešbutis saugi vieta, viskas pažįstama – netoliese buvo mano universitetas ir bendrabutis. Pats Vilnius, žinoma, keičiasi. Buvau atvykusi per Vilniaus knygų mugę, atrodo, visai neseniai, bet nuo to karto centre pasikeitė kelios parduotuvės, priaugo sušinių ir dubenėlinių.
– Ar kavinė, kaip erdvė, tau svarbi ir reikalinga?
– Baiminuosi nepažįstamų vietų, nebent kas nors nusiveda, tada vėliau ir viena galiu eiti ten be problemų, bet pati sunkiai drįstu įžengti ten, kur dar nesu buvusi.
– Esi rašiusi kavinėse?
– Kai dar vaikai buvo maži, ketvirtadieniais palikdavau juos jų tėvui ir lėkdavau į miestą, sėdėdavau kavinėje ir rašydavau „Bernardinams“ esė.
– Kažkuriame interviu skaičiau, kad dažniausiai rašai virtuvėje. Kodėl būtent ten?
– Nes neturiu savo kambario. Ten apskritai bepročio architekto namas, nes yra tik dvejos durys – lauko ir tualeto. Tad gyvename tarsi trijų aukštų vamzdyje. Anksčiau jame gyveno menininkai, namas labai senas, statytas karalių tarnams.
– Mačiau vaizdo įrašą, kuriame grįžti į gimtinę, pasakoji apie vaikystę, vaikštai po savo namų kiemą, ir jame stovi tėvo padirbtas koplytstulpis. Kokioje šeimoje augai? Tavo tėtis, kaip suprantu, kraštotyrininkas?
– Daugeliui kažkodėl atrodo, kad mano tėvai turėtų būti lietuvių kalbos mokytojai, nes visų kolegų rašytojų mamos būna lietuvių kalbos mokytojos. O mano mama buvo vyr. zootechnikė. Kadaise sutikau buvusį kolūkio pirmininką, kuris pripasakojo apie mamą negirdėtų dalykų, sakė, kad ji buvo visų trokštama specialistė, puiki zootechnikė ir t. t. Na, o tėtis, kai augau, dirbo naktiniu sargu. „Transformatorius sugedo – ateis Žagrakalis ir sutaisys, jis viską sutaiso“, – neseniai man pasakojo Pasvalio žurnalistas. Koplytstulpį drožė Kazimieras Nemanis, ne tėvas.
– Bet knygų jūsų namuose visgi netrūko?
– Taip, jų visad buvo daug.
– Kaip tvarkotės su knygomis namuose Briuselyje?
– Abu su vyru jas siaubingai kaupiame ir jeigu jomis neatsikratyčiau, šliaužiotume namie tuneliais kaip sliekai. Jeigu tik būna vietos mašinoje, vežu jas į kaimą, ten perskaito seserys, duoda draugėms, o tada jau visų mūsų perskaitytas gabenu į kaimo biblioteką.
– Pamenu savo vasaras kaime bibliotekoje – dažnai bibliotekininkė palikdavo mane ten vieną sėdėti, nes eidavo pamelžti ar perkelti karvių. Skaitydavau viską be atrankos – tiek Vladimiro Nabokovo „Lolitą“, tiek senus „Cosmopolitan“ žurnalus… Kaip atrodo ta biblioteka, kuriai atiduodi knygas?
– Daug metų nesilankau ten, na, kaip ir visur, senos knygos utilizuotos, yra kompiuterių. Šviesu. Kai nunešu lagaminus knygų, sako, kad skaitytojai džiaugsis, tad knygų poreikis turbūt tebėra.
– Kokia yra Ustukių kaimo bendruomenė, ar palaikai su ja ryšį?
– Anksčiau mūsų gatvę vadino „Vystyklėlių“, nes ten gyveno daug jaunų šeimų, vaikai drauge augo, paskui visi išsivažinėjo, dažniausiai po užsienius.
– O naujų šeimų privažiavo?
– Yra, bet jų visiškai nepažįstu. Kai vyksta milžiniška Žolinių šventė su estrada, šokiais ir t. t., jaučiasi stipri bendruomenė, susirenka jaunų žmonių. Kolūkių laikais Ustukiai atrodė patraukli vieta, nes iki didelio miesto, Pasvalio, – vos keturi kilometrai.
– Ne kartą esi sakiusi, kad Pasvalys tau neatrodo svarbus, kodėl labiau už jį vertini Biržus?
– Vaikystėje Biržai atrodė milžiniškas miestas su parduotuvėmis. Kai rašiau „Eigulio dukrą“, jie buvo labai svarbūs. Taip pat ten stovi pilis. O Pasvaly man kažkaip neramu. Geriau Joniškėlis, Tetirvinai, Vaškai.
– Beveik dvi dešimtis metų gyvenate Belgijoje, Lakeno rajone. Pameni, kokie išbandymai lydėjo pirmaisiais metais? Atvykusi jau mokėjai prancūziškai ar teko mokytis nuo pradžių?
– Mokėjau, nes Pasvalio rajone buvo frankofoniškos mokyklos. Į Briuselį atvykau su 8 mėnesių kūdikiu, visada sakau, kad jokio skirtumo, kur apsigyvensi, nes vis tiek su vaiku bus kitas ritmas ir kitas pasaulis. Neturėjau kada apie ką kita svarstyti, nes šalia negyveno tėvai, seserys ar auklės, paskui atsirado dar vienas vaikas…
– Įsivaizduoju, kad buvo labai sunku.
– Buvo, bet to nesuvokiau. Iš mano nesuvokimo, kaip veikia pasaulis – juokingiausia, maniau, kad viskas sugrius, jeigu augindama vaikus nedirbsiu, – rašiau „Literatūrai ir menui“ „Liukso“, „Mažylio“ žurnalams. Tuo metu žiniasklaidoje nuolat buvo kalbama apie moteris, kurios su kūdikiu ant rankų turi savo verslą ir dar nuostabiai atrodo. Maniau, taip ir turi būti – dirbsiu per tris darbus, būsiu tobula motina, gimdysiu vaikus… Paskui paaiškėjo, kad nemoku tų vaikų gimdyt, buvo atliktos Cezario operacijos ir t. t. Vyresnėlis nuo ketverių su puse pradėjo lankyti pusės dienos darželį, tuomet sodindavau dukrą į mašininę kėdutę, supdavau ją koja ir rašydavau arba žindydavau ir vienu pirštu spausdindavau klaviatūra. Iki šiol tebespausdinu dviem pirštais – susiformavo toks įprotis.
– Ar pasikeitė požiūris į rašymą ir kasdienybę, kai vaikai suaugo ir nebereikia plėšytis tarp darbo ir buities?
– Aš vis tiek prisidarau problemų. Atsimenu, kai gavau stipendiją rašyti „Eigulio dukrą“, vaikai jau ėjo į mokyklą, bet tada Briuselio II Europos mokyklos lietuvių kalbos mokytoja išėjo dekretinių atostogų, tad nusprendžiau gelbėti pasaulį – vienu metu rašiau knygą, dėsčiau 28 pamokas per savaitę, dar buvo reikalų ir su savais vaikais… Rengdavau saviškiams gimtadienius, klijuodavau pinjatas, kviesdavau, žinoma, ir tėvus. Per vieną iš gimtadienių, pamenu, kalbėjausi su vaikų mamomis, paaiškėjo, kad daugelis moterų baigusios filologiją, stebėjausi, kodėl jos nedirba mokykloje, o jos ėmė juoktis, sakydamos, kad nėra kvailos, kai vyras diplomatas – tam į Briuselį ir atvykusios, kad galėtų sau leisti nedirbti… Tik ne aš. (Juokiasi.) Dabar mažiau laiko skiriu pasauliui gelbėti.
– Dabar tikriausiai pasiekei tą vaikų „paleidimo“ stadiją?
– Vieną jau noriu ne tik paleisti, bet ir išgrūsti. (Juokiasi.) Sūnus kol kas planuoja gyventi Belgijoje, nes ten draugė. Nežinau, kas iš jo bus, ką galiausiai studijuos ir ar studijuos.
– Seniau atrodydavo: jei išsyk nestudijuosi, tavo gyvenimas nueis šuniui ant uodegos, turbūt šiais laikais į tai žiūrima daug liberaliau. Visada norėjai studijuoti lietuvių filologiją? Nekirbėjo noras rinktis, pvz., istorijos mokslus?
– Kirbėjo, bet nebūčiau įstojusi, net į VU filologiją neįstojau, nes įsivaizdavau, kad per stojamuosius parašysiu rašinį, ir jis bus tobulas. Tačiau pirmas egzaminas buvo gramatikos. Atsimenu, eidama laikyti to egzamino, nežinojau, kas tas veiksnys, o kas tarinys ir kaip juos pabraukti. Man visiškai nerūpėjo, kaip vadinamos sakinio dalys ir jų tarpusavio ryšiai, jei gebėjau parašyti tobulą sakinį. Pirmo egzamino neišlaikiau, o rašyti stebuklingojo rašinio man niekas nebeleido. Tada stojau į Vilniaus pedagoginį universitetą – nuo devintos klasės, laimėjusi respublikinį konkursą, turėjau garantiją, kad ten būsiu priimta. Kartu mokėsi Gediminas Kajėnas ir Donatas Petrošius, per išleistuves, kadangi neturėjome pinigų prabangiam baliui, palikome studijų draugus su jų tėvais ir balinėmis sukniomis, o patys bendrabučio kambaryje gėrėme alų, paskui dar kažkur ėjom… į Aleksandro Makejevo koncertą bare, va, kur.
– Tau atrodė svarbu patekti į rašytojų gildiją?
– Apie tai negalvojau, man nuo pat pradžių sekėsi su poezija, rašiau ir prozą. Kai mokiausi mokykloje, su Pasvalio kultūrininkais važiavome į Rašytojų sąjungą, gal buvo koks Vilniaus pasvaliečių draugijos suvažiavimas. Perskaičiau ten kelis eilėraščius. Valentinas Sventickas padovanojo man knygą, kurioje parašė, kad nuo tokio skaitymo gali prasidėti kelias į literatūrą. Taigi atrodė, kad viskas klostėsi išties lengvai. Bet, pradėjus studijuoti, išsitrynė visos mano galios, neparašiau beveik nė vieno eilėraščio.
– Kodėl?
– Nežinau.
– Ar turit minčių su visam grįžti į Lietuvą?
– Anksčiau sakydavau, kad grįšim, bet dabar nebenoriu. Belgijoje gyvenu ilgiausiai, nei kada nors kur nors esu gyvenusi. Ten užaugo vaikai ir yra mūsų namai. Su Edgaru į Druskininkus grįšime nebent kai būsime 60-mečiai.
– Buvo lengva įsilieti į vietinę bendruomenę, na, kad tave laikytų ne imigrante?
– Briuselyje tikrų belgų beveik nėra, visiška šalių makalynė. Jaučiuosi priimta vietinės bendruomenės, nes turiu draugų iš kendo ir iaido, kasdien po kelias valandas su jais susitinku treniruotėse.
– Kodėl pasirinkote būtent kendo ir iaido?
– Edgaras nusprendė, kad naujoje vietoje norėdamas įsitraukti į bendruomenę turi pasirinkti tokį sportą, kokio Lietuvoje nėra. Taigi aš su dviem mažais vaikais sulaukdavau vyro ne penktą, o dešimtą ar pusę vienuolikos vakaro. (Juokiasi.) Paskui įtraukė ir vaikus, maždaug penkerių ar šešerių jie jau kapojosi bambuko kardais, praleisdavau nuostabius penktadienius, kai visi namai priklausydavo tik man. Kartą Edgaras gimtadienio proga padovanojo medinį kardą (bokeną) ir iaido aprangą. O kai vaikai tapo paaugliais ir pradėjo su kendo stabdyti, įsitraukiau aš. Turėjau rodyti pavyzdį, bet galiausiai vaikai nusisegė šarvus ir išėjo, o aš likau.
– Kiek metų lankai treniruotes ir kas motyvuoja jas lankyti toliau?
– Jau septintus. Savo noru gal nebūčiau ėjusi, nes treniruotis sunku, daug lengviau sėdėti namuose ir skaityti knygą. O treniruotėse tenka prakaituoti ir daug mokytis, nes mokausi sunkiai, neskiriu dešinės nuo kairės. Smagu, kad tam sportui amžius nesvarbu – grupėje turime porą 80-mečių, vaikų, mūsų sensėjui 70. Treniruotės trunka 2 valandas kasdien, savaitgaliais dar vyksta seminarai, čempionatai. Žodžiu, esu glaudžiai suaugusi su bendruomene.
– Klausausi su pavydu, nes niekada nesu praktikavusi jokio sporto ilgiau nei keletą mėnesių. Beje, ar tebeturite šunį? Viename interviu sakei, kad įsigijote jį, kai antram vaikui tebuvo 8 mėnesiai, ir aš net išsižiojau – mažas šuniukas ir maži vaikai atrodo galinga bomba. Kaip sekėsi visa tai suderinti?
– Šuo tebėra. O taip nutiko, nes nemokame gyventi kaip kitos, kaip tobulos šeimos. Jeigu tuoktis – tai rytoj, jeigu namą pirkti – tai patį pirmą pamatytą su skyle stoge. Namas nežmoniškai senas, dreba, kai pravažiuoja didesnis automobilis, ir tikrai subyrės, vos išsimokėsim bankui paskolą. Svajojau apie senbernarą. Grįžo kartą iš darbo Edgaras ir pasiūlė važiuoti pirkti šuns. Anuomet gyvūnų parduotuvėse už vitrinų dar laikydavo šuniukus. Vienas beprotėlis kniso stiklą letenomis, man jo labai pagailo, tai ir paėmėme. O paaiškėjo, kad jis didžiausias isterikas ir ypač nervingas. Vonios kambaryje paklotas medines grindis jis išgremžė nagais, o tai atsitiko todėl, kad padovanojau Edgarui pianiną. Radau skelbimą apie skubiai parduodamą pianiną, o kai atvežė, paaiškėjo: jis siaubingai išderintas, ir derintojas pasakė, jog pianinas toks senas, kad reikės labai atsargiai tempti ir daug kartų atvažiuoti derinti, nes, suderinus viską išsyk, instrumentas subyrėtų. Bet vos tik atvyko derintojas, mūsų šuo, nesulojęs ir neperspėjęs, išsyk įsisegė jam į klyną. Tad tekdavo uždaryti vonioje, kai ateidavo meistras, ir per tą valandą, kol derindavo pianiną, šuo gremžė grindyse griovelius. Vyrus jis nori žudyti, net Edgaro nenori prie manęs prisileisti – labai sargus.
– Koks tavo santykis su buitimi?
– Man užeina tvarkymosi priepuolių, jie vis retėja, nes vaikai dideli ir visi įgalūs, tad kodėl turėčiau švarintis viena? Kai būna maisto gaminimo įkvėpimas, klijuoju ant šaldytuvo kiekvienos dienos meniu, vaikai nuo mažens sugalvoję, kad mamos restoranas vadinasi „Saulės gėlė“. Aišku, būna, kad priklijuoju raštelį: „Ką rasit, tą valgykit.“ Ir „Klaroje“ esu įdėjusi vietą, kur motina pamiršta, kad turi vaikų ir jie maitinasi šaldytomis picomis.
– Kaip keitėsi buvimas rašytoja per tuos metus nuo debiuto?
– Pirmoji knyga, nors vadinosi „Išteku“, išėjo, kai buvau nėščia, nebuvo pristatymo, trūko šventės, netrukus išsikraustėme į Belgiją. Man atrodo, mano knygos skirtingos, aš ir pati keičiuosi – tai storėju, tai plonėju, tai plaukai ilgi, tai trumpi. Galėčiau dirbti slaptąja agente, nes žmonės manęs neatpažįsta.
– Prisimeni savo pirmą sutiktą, įspūdį padariusį rašytoją? Ar pamatyti gyvą rašytoją tau atrodė kažkas ypatinga?
– Kai mokiausi mokykloje, „Poezijos pavasario“ almanache esu varnelėmis susižymėjusi tuos poetus, kuriuos mačiau gyvai filologų konkursuose ar kitur. Bet labiausiai nudžiugino susitikimas su Henriku Algį Čigriejumi. Daug jo eilėraščių mokėjau mintinai, deklamuodavau skaitovų konkursuose. Jis atvyko į Pasvalį ir visas tiesiog švietė, jo tekstai man atrodė stebuklingi ir limpantys. Vėliau, nepamenu, su kokia kompanija buvome nuvykę į Rašytojų sąjungą pasveikinti kažkokio rašytojo, vyko renginys, V. Sventickas manęs garsiai paklausė, ko atvykau į Vilnių – gal studijuoti, o gal esu kokį rašytoją įsimylėjusi? Sakiau: taip – esu įsimylėjusi H. A. Čigriejų! Jis sėdėjo salėje ir staiga – čiūkšt! – visas išraudo.
– Ar mėgsti skaityti savo knygų kritiką, tave jaudina atsiliepimai „Goodreads“ platformoje?
– Taip, jaudina, seku. Apskritai mėgstu kritiką, kaip žanrą, skaitau kitų knygų recenzijas, turiu mėgstamų kritikų, kurie, kad ir kaip ant manęs pavarytų, viską atleisčiau.
– Pavyzdžiui?
– Jūratei Čerškutei, dar Virginijai Cibarauskei, nors esu kartą ant jos supykusi: mano eilėraštyje buvo parašyta „širdis treniruota nurimti“, o ji perskaitė „numirti“ ir paskui neteisingai supratusi toliau yrėsi per tekstą.
– Ar gali normaliai bendrauti su žmogumi, kuriam kada nors viešai ar privačiai nepatiko tavo tekstai? Nelieka slogučio?
– Lieka. Bet į senatvę išmokstu atsiriboti, draugauti su visais ir džiaugtis už visus, gal sportas prisidėjo, pralaužė? Varžybose visada pralaimi ir turi padėkoti už kovą, negali trenkti ir išeiti – tau trenkia per galvą, tu dėkoji. Išmokau etiketo, tvirtumo, neapsižliumbti.
– Lengva išsakyti kritiką kitiems?
– Sunku, negaliu.
– Bet seniau rašydavai literatūros kritiką?
– Taip, rašydavau. Skaudžiausia buvo, kai parašiau apie Vytauto Stankaus knygą, tekste klausiau, ką jam skauda, nes jaunas, sveikas bernas, o toks inkštimas jaučiasi. Taip ir pasakiau, kad žaidžia su papuvusiais Rimvydo Stankevičiaus kareivėliais. Paskui nuvažiavau į knygų mugę, visų išsiilgusi, o visi žiūrėjo į mane kaip į barškuolę gyvatę, aiškino, kad negalima taip jaunam žmogui sakyti, baisėjosi tekstu. Tada nutariau: užteks tos literatūros kritikos, ir daugiau neberašiau.
– Kokia tau atrodo šiandienės literatūros kritikos būsena?
– Jos labai mažai, anksčiau būdavo tikrai daugiau. Dabar vyrauja apmąstymai, impresijos arba reklama. Daug atsiliepimų apie knygas, bet tai ne kritika, o apžvalgos, kurias taip pat labai mėgstu. Negaliu normaliai pavalgyti neskaitydama knygų apžvalgų arba knygų ištraukų leidyklų puslapiuose.
– Kokie tavo skaitymo įpročiai?
– Visiškas chaosas, skaitau įvairias vienu metu – daug komiksų, poezijos knygą, knygas darbui.
– Perskaitai ir vidutiniškas arba blogas?
Stengiuosi, bet greituoju būdu – skersai puslapį. Šiaip skaitau greitai.
– Ar sugrįžti į lietuvių literatūros klasiką?
– Neseniai skaičiau „Altorių šešėly“.
– Ir kaip?
– Vis tiek nepatiko. Man patinka knygos, į kurias pareini tarsi namo, kaip vaikystėje. Tarkim, „Mikė Pūkuotukas“ – ten saugu, jauku, visada gali pasislėpti toje knygoje, žinai, kas bus toliau, gali mėgautis.
– O iš suaugusių literatūros?
– Fred Vargas? Gaila, Lietuvoje neprigijo, išleista nedaug jos detektyvų vertimų. Ten jautiesi lyg giminės baliuje, veikėjai keliauja per romanus, tu juos pažįsti. Tokie poetiški detektyvai.
– Pastaruoju metu skaičiau daug detektyvų ir negalėjau skaityti ko nors kitko, taip buvau įsitraukusi į juos…
– Kitkas ir nebeįdomu. Mane jau pradėjo siutinti ta literatūra iš didžiosios L, nebegaliu, norisi malonumų ir pramogos. Neįdomu tie visi dvasios atsivėrimai, reikia veiksmo, istorijos. Arba kad visiems viskas gerai baigtųsi ir visi palaimingai gyventų.
– Nenorėtum ką nors tokio parašyti ir pati?
– Visada noriu, man nėra nieko smagiau, kai skaitydami žmonės juokiasi, ir pati būnu labai laiminga, kai skaitau ir juokiuosi. Labai užsinorėjau parašyti lengvą meilės romaną, kuriame plazda suknelės…
Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
