Dar dažnai manoma, kad redaktoriai niurzgėdami tramdo rašytojų polėkį, siauraprotiškai primetinėja jiems savo požiūrį ir nuolat kaip neišvengiamą prievolę perša Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) rekomendacijas. Susidaro įspūdis, lyg visuomenę būtų užvaldžiusi mintis, kad redaktoriai – kvailybės ir blogio agentai, kurie tik trukdo. Šiame tekste norėčiau papasakoti, ką iš tiesų daro teksto redaktorius, kuo skiriasi kalbos redaktoriai ir turinio redaktoriai, taip pat – kuo jie naudingi rašančiam žmogui ir kokia gali būti jų reikšmė šalies kultūrai.
Reikia konstatuoti faktą: teksto redaktorius padaro autorių protingesnį – pamato tekste įvairių klaidelių ir autoriaus neapsižiūrėjimų (kad jų pasitaiko – visiškai normalus dalykas!). Visa tai išdiskutuojama, išsprendžiama ir daugiau niekas nesužino, kokia buvo pirmoji teksto versija. O jeigu rimčiau, redaktorius yra tarsi teksto išbandymas skaitytoju, pirmas rimtas autoriaus sumanymo (arba vertimo) susidūrimas su realybe, pirmas geranoriškas ir reiklus, į kūrinį įsigilinantis skaitytojas.
Konstatuokime dar vieną faktą: žmogus, darantis gramatinių klaidų, gali turėti puikią vaizduotę ir nuostabų pasakotojo talentą. Svarbiausia – mintis, idėja, istorija, o gramatinės klaidos lengvai pataisomos, dėl jų nereikia kompleksuoti. Be tokių klaidelių, teksto redaktorius aptinka loginių prieštaravimų, fakto klaidų autoriniuose kūriniuose, o vertimuose – netiksliai išverstų sakinių, praleistų idiomų (kitaip – frazeologizmų) ir kitokių nesąmonėlių. Viso to pasitaiko tekstuose, nes juos rašo žmonės. Redaktoriai – irgi žmonės, taigi jie nėra visažiniai ir neklystantys.
Svarbiausia – mintis, idėja, istorija, o gramatinės klaidos lengvai pataisomos, dėl jų nereikia kompleksuoti.
Pavyzdžiai
Pateiksiu keletą pavyzdžių iš gyvenimo. Klasikinio kūrinio vertimas. Sūnus sako tėvui: „Kopk žemyn ir naktį praleiskime kartu.“ Kopiama paprastai aukštyn, o „praleisti naktį kartu“ reiškia „pasimylėti“, o ne šiaip pernakvoti. Originaliame tekste turėtas omenyje būtent paprastas pernakvojimas, be kitokių intencijų. Po redaktoriaus sakinys atrodytų maždaug taip: „Nusileisk ir pernakvokime čia.“
Kitas pavyzdys iš gyvenimo: „Neverta, – atsakiau. – Galėsim vėl pradėti rytoj, susirinkim daiktus.“ Po redaktoriaus atrodytų maždaug taip: „Nieko tokio, – atsakiau. – Galėsim šito vėl imtis rytoj, o dabar liaukimės“. Žodynas www.merriam-webster.com pateikia frazinio veiksmažodžio „pack up“ reikšmę kaip „to stop or quit“, čia ši reikšmė ir kontekstas (British English) atitinka siužeto situaciją.
Dar vienas atvejis: „Aš nušvilpiau į tualetą ir prisėdau ant rankų“ ►„Aš nušvilpiau į tualetą, kad pabūčiau viena“. Idioma „to sit on hands“ reiškia „to do nothing“, pagal kūrinio siužetą toks siūlymas kaip čia tinka.
Taigi, ne tik nuo vertėjų, bet ir nuo redaktorių priklauso, kokiu pavidalu klasikinių ar šiuolaikinių užsienio autorių kūriniai atsidurs ir dešimtmečiais cirkuliuos kultūroje. Taip pat – ne tik nuo vertėjų, bet ir nuo redaktorių priklauso, ar skaitytojai rinksis vertimą į lietuvių, ar tekstą originalo kalba (ar, tarkim, į anglų). Šiuo atveju profesionalus ir jautrus redaktorius kuria skaitytojo pasitikėjimą tekstu lietuvių kalba.
Taigi, ne tik nuo vertėjų, bet ir nuo redaktorių priklauso, kokiu pavidalu klasikinių ar šiuolaikinių užsienio autorių kūriniai atsidurs ir dešimtmečiais cirkuliuos kultūroje.
Labai svarbus dalykas: bepigu pastebėti trūkumus kitų tekstuose (vertimuose, kaip parodžiau, ar autoriniuose kūriniuose, apie kuriuos pakalbėsime vėliau). Šis mano tekstas, be abejo, irgi buvo redaguojamas. Nei vertėjas, kad ir koks profesionalus būtų, nei talentingiausias rašytojas negali išvengti neapsižiūrėjimų. Šiuos pavyzdžius iš vertimų pateikiau ne norėdama ką nors pasmerkti – anaiptol, bet kad leisčiau pajusti šiek tiek redaktorių virtuvės garų.
Na, o dabar dar daugiau detalių. Teksto redaktorius galima skirstyti į dvi kompetencijų sritis: kalbos redaktoriai ir turinio redaktoriai. Ir vieni, ir kiti dirba prie teksto, bet jų prieigos skirtingos.
Kalbos redaktorius
Kalbos redaktorius puikiai išmano gramatiką (rašybą ir skyrybą), bendrinę kalbą ir jos atmainas – funkcinius stilius. Paprastai išskiriami šie kalbos funkciniai stiliai: mokslinis, meninis, publicistinis, administracinis buitinis – būtina, kad stilius atitiktų teksto paskirtį, auditoriją. Kalbos redaktorius taip pat žino, kuriame šaltinyje rasti kokią informaciją, kokių yra žodynų ir kokiais atvejais kuriuo vadovautis. Kartais netinka nė vienas variantas iš žodyno (tarkim, anglų–lietuvių), ir reikia suktis pačiam ieškant sinonimų ar kuriant naujadarus. Jis ar ji sutikrina vietovardžius, pavardes ir sąvokas. Domisi Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimais ir rekomendacijomis ir žino, kada būtina jų paisyti, o kada būtina nepaisyti. Taip, taip, VLKK rekomendacijos nėra prievolė visiems gyvenimo atvejams, anaiptol. Ir niekas nebaudžia, kai tekstas sukurtas pagrįstai laikantis kitų principų. Nėra draudžiamų žodžių ar kalbos formų, yra tik tinkamai arba netinkamai pasirinkti žodžiai ir kalbos formos: kas tinka viename tekste, netinka kitame.
Kaip jau matėte iš pateiktų pavyzdžių, kalbos redaktorius gali neblogai paskaptuoti vertimą. Būdami tylieji teksto agentai, mano kolegos kartais netgi perrašo sakinių konstrukcijas, jeigu vertėjas išvertė pažodžiui – tai yra ne išvertė tekstą, bet tik perrašė žodžius iš vienos kalbos į kitą. Vi̇́enos kalbos turi laisvą žodžių tvarką, kitose ji griežtai reglamentuota taisyklių, vienose sakiniui būtinas gramatinis centras su veiksniu ir tariniu, kitose galima praleisti veiksmažodį (dėl to vertimuose iš anglų kalbos labai daug lietuviškam sakiniui nebūtinų veiksmažodžių: yra, buvo). Vienos kalbos pagrįstos morfologine žodžio struktūra (lietuvių, lenkų, ukrainiečių, rusų etc.), o kitose labiau veikia artikeliai, fraziniai veiksmažodžiai (prancūzų, anglų etc.) ir pan.
Ne tik vertimuose, bet ir lietuvių autorių tekstuose pastaraisiais metais įsigalėjo konstrukcijos su „kai“, pavyzdys iš gyvenimo: „Kartą, kai lankėsi vienoje iš Švedijos salų...“ ► „Kartą lankydamasi vienoje iš Švedijos salų...“ Lietuvių kalba turi dalyvio, pusdalyvio, padalyvio formas (einąs / einantis, ėjęs; eidamas, einant) – jas pritaikius, sakiniui galima suteikti gyvumo, užuot vartojus kitoms kalboms būdingas prielinksnių konstrukcijas. Atsisakymas lietuvių kalbai būdingų konstrukcijų – tai neišnaudojimas kalbos suteikiamų galimybių.
Paprastai, jei pasitikima vertėju, kalbos redaktorius viso teksto su originalu netikrina, bet vis tiek pamato – jeigu sakinys iš pirmo žvilgsnio atrodo nelogiškas, – kad išverstas netiksliai. Taip pat kalbos redaktorius tvarko sakinių struktūrą, tarkim, kai per daug šalutinių sakinių (pavyzdys iš galvos: „supratau, kad norėčiau, kad man pasakytum, kodėl Ona šiandien taip vėlai grįžo iš ten, kur buvo visą dieną“). Kartais, pasitaikius tikrai neprofesionaliam vertėjui, kalbos redaktorius nepaskaitomą ir nesuprantamą tekstą padaro sklandų. (Vertėjas gali pasimokyti ir patobulėti.) Kalbos redaktorius dirba ir kaip stilistas – pastebi pasikartojančias žodžių šaknis, pasiūlo sinonimą, ir tekstas suskamba.
Kalbos redaktorius nesikiša į teksto turinį. Jeigu redaguoja vertimą, vadinasi, yra originalas, į kurį atsižvelgiama ir jis nekvestionuojamas (nebent labai retais atvejais, pastebėjus akivaizdžių neapsižiūrėjimų, tada probleminė vieta derinama su autoriumi per agentus).
Jeigu dirba su lietuvių autoriais, kalbos redaktorius tekstą paprastai imasi tvarkyti, kai jo struktūra ir turinys jau sukalibruoti. Tiesa, turinio redaktorius Lietuvos kultūroje dar nelabai pažįstamas paukštis, taigi kartais autoriai kalbos redaktoriaus prašo patrumpinti, pagryninti tekstą, padėti atsisakyti nebūtinų dalykų. Kalbos redaktoriai šito daryti nemėgsta, nes tai ne jų darbas.
Patyręs kalbos redaktorius tekstą dažniausiai skaito du kartus. Jeigu parengtas labai gerai, gali pakakti ir vieno skaitymo. Kartais kolegoms redaktoriams vertimus tenka skaityti ir tris ar keturis kartus, nelygu teksto sudėtingumas ir parengimo kokybė.
Turinio redaktorius
Turinio redaktorius, priešingai nei kalbos, nebūtinai yra kalbininkas pagal išsilavinimą. Dažniausiai vis dėlto išmano gramatikos taisykles ir kalbos formalumus, bet tai nėra jo ar jos arkliukas. Turinio redaktorius dirba prie originalių tekstų – grožinių ir negrožinių.
Turinio redaktorius padeda autoriui išgryninti teksto (mažesnės apimties ar knygos) visumą, siūlo būdų autoriaus sumanymui išreikšti geriausiai, kaip atrodo įmanoma. Jis ar ji šlifuoja teksto formą, gali perkalibruoti struktūrą, gludina stilių, apčiuopęs autoriaus braižą, gali padėti išgryninti (žinoma, jeigu autorius nori, ir jeigu nori būtent taip). Neretai po redaktoriaus klausimo ar siūlymo autoriui kyla tas teisingas sprendimas, išryškinantis reikiamą teksto vietą dar kitaip, nei siūlė redaktorius, ir pirminis tekstas pagerėja.
Tekstui, jau turinčiam idėją, temą, veikėjus, atmosferą, turinio redaktorius neretai pasiūlo raktą – būdą, kaip geriausiai jį sukalibruoti, ko atsisakyti, o galbūt ką nors pridėti. Gal raktas yra trumpi sakiniai, o gal ilgų sakinių tėkmė, galbūt tam tikras pastraipų atskyrimas. Galbūt vertėtų atsikratyti ištisų nereikalingų pastraipų ir prirašyti naujų ten, kur žioji minties duõbės ir sumanymas neaiškus. Turinio redaktorius atkreipia dėmesį į teksto „baltas siūles“, balastą. Kartais redaktorius teksto viziją pamato taip, kaip autorius net nebuvo pagalvojęs. Tada autorius sprendžia, ar likti arčiau pirminio sumanymo, ar leisti tekstui transformuotis.
Galutinį sprendimą dėl bet kokių siūlymų visada priima autorius, ir turinio redaktorius yra ramiai nusiteikęs, nes žino, kad autorius ne visus siūlymus priims.
Įdomu, kad dirbant prie turinio ateina momentas, kai tekstas jau veikia tarsi kokia nepriklausoma būtybė ir leidžiasi arba nebesileidžia kaip nors keičiamas. Redaktorius pajunta, kad tekstas „neleidžia“ išmesti net, atrodytų, nereikšmingo įvardžio – vadinasi, jis ten būtinas. Skaitant gerus kūrinius apima įspūdis, kad ten visi žodžiai ir ženklai kaip tik savo vietoje. Tokio rezultato ir siekia autorius, dirbdamas su redaktoriumi.
Turinio redaktorius nuolat autoriaus klausia, ar tikrai taip gali būti, ar logiška, ar patikrino, o gal pats matė savo akimis ką nors, dėl ko redaktoriui kyla abejonių: ar galima ledu apsitraukusioje baloje matyti savo veido atspindį; ar lūpų kampučiai moterims tikrai nusvyra anksčiau nei 40-ies?
Labai svarbu, kad tekste nebūtų falšo, kad autorius nebandytų prisidengti intelektu ar daugiaprasmybių migla. Dar tekstą gadina nemotyvuoti perspaudimai, perlenkimai. Visada reikalinga logika – fantastinio teksto logika gali būti ir keista, bet ji turi būti.
Turinio redaktorius padeda autoriui sumanymą perteikti taip, kad būtų aišku ir skaitytojui. Rašančiam neretai atrodo viskas taip akivaizdu, o skaitytojas juk neskaito minčių ir gali nenumanyti užuominų, jeigu jos ypač subtilios. Tai ir yra teksto patikrinimas skaitytoju, susidūrimas su realybe. Jei skaitytojui paliekama per daug „nuspręsti pačiam“, tai neretai vargina ir atrodo, kad autorius tiesiog nepadarė savo darbo, nenusprendė, ko vis dėlto siekė tuo tekstu. Nereikia siekti vienu tekstu pasakyti per daug skirtingų dalykų, nebent pavyksta visas gijas preciziškai suvaldyti.
Jeigu tarp autoriaus ir turinio redaktoriaus vyrauja tarpusavio pasitikėjimas (dirbdami autorius su redaktoriumi bendrauja artimai, atvirai), jeigu redaktorius yra supratingas, lankstus, jautrus, o autorius geba pažiūrėti į savo tekstą naujai, galima pasiekti labai įdomių rezultatų ir ištraukti tekstus iš savotiško rūko – išryškinti, parodyti ten tūnančių siluetų (t .y. veikėjų, idėjų) kontūrus.
Turinio redaktorius tekstą paprastai skaito mažiausiai tris kartus. (Gali būti – ir aštuonis.)
Kur Nobelis?
Ir nuo redaktorių (ne tik nuo autorių) priklauso, kokia yra šalies literatūra, kokios kokybės žurnalistika, meno kritika etc. Ir nuo redaktorių (ne tik nuo vertėjų) priklauso, kokiu pavidalu klasikų ir šiuolaikinių užsienio autorių vertimai cirkuliuoja kultūroje. Ir nuo redaktorių priklauso, ar žmonės skaito lietuvių kalba, ar užsienio kalbomis.
Lingua franca Vakarų pasaulyje tapo anglų kalba, taigi lietuviškų tekstų parengimo kokybė ypač svarbi, norint, kad skaitytojai rinktųsi lietuviškus tekstus ir lietuvių išliktų kaip kultūros kalba – tokia, kuria galima išreikšti naujausias ir keisčiausias idėjas, vertimais perteikti įdomiausius pasaulio rašytojų kūrinius, sukurti apie šiuolaikybę kalbančius gyvus tekstus, kurie įtraukia ir nepaleidžia.
Šiuo metu Lietuvoje kalbos ir turinio redaktoriai nėra sistemingai rengiami. Redaktoriaus profesija praradusi prestižą, bet tikrai ne aktualumą. (Tiesa, Lietuvoje prestižą praradę nemažai profesijų – šis žodis jau nuvalkiotas, bet kito nesugalvoju.)
Žinoma, Nobelio premija susijusi su politika, bet imkime ją kaip simbolį: kai lietuvių autorė ar autorius laimės literatūros Nobelį, tai neabejotinai bus ir redaktoriaus ar redaktorės nuopelnas.
Aira Niauronytė yra leidyklos „Kitos knygos“ leidybos projektų kuratorė, turinio ir kalbos redaktorė, tekstų autorė
