Be to, ilgi tekstai ir knygos gerina skaitančiojo gebėjimą koncentruotis, o tai dėmesio deficito laikais ypač svarbu. Nesiruošia išnykti ir popierinės knygos, kad ir būta tokių nuogąstavimų. Vadinasi, tekstų, ir ilgų tekstų, reikės, jų neišvengiamai atsiras vis naujų ir naujų. Taigi tekstų autoriai ir redaktoriai išliks reikalingi.
Dabar norėčiau daugiau pasvarstyti apie teksto turinio redaktorių, pasidalinti savo požiūriu. Apie kalbos redaktorių (angl. copyeditor) ir turinio redaktorių (angl. developmental editor ar content editor) skirtumus jau rašiau čia. Šiame tekste turinio redaktoriaus ir redaktoriaus terminus vartoju sinonimiškai.
Trumpai apie rankraščius
Į leidyklą atsiunčiamas knygos rankraštis (žinoma, jie paprastai rašomi nebe ranka). Autorius ar autorė turi unikalios patirties ir moka įdomiai ją perteikti – bet tekstas dar ne toks, kokio reikėtų gerai autofikcijai ar memuarams. Gal neišplėtota teksto struktūra, gal yra netyčinių pasikartojimų, o gal neišvengta klišių (visa tai žmogiška!). Gal autorius ar autorė nelankė kūrybinio rašymo kursų ar neturėjo kitos galimybės patobulėti: rašyti išmoko mokykloje ir rašo, kaip išeina. Jis ar ji gali aprašyti savo patirtį, įžvalgas ar pateikti tyrimą. Tekstas neprivalo būti ypač literatūriškas, įmantrus ar vaizdingas. Svarbiau, kad būtų pagavus, kad įtikintų skaitytoją.
O kitas autorius ar autorė, tarkim, geba kurti personažus ir fikcinio pasaulio atmosferą – tikrumo įspūdis atsiųstame tekste smelkia kiaurai, bet rankraštis iki knygos irgi dar neužaugo: galbūt nedailiai sudaigstyti teksto audinio lygmenys, pasitaiko vadinamųjų baltų siūlių, neintencionalių teksto trūkių. Tačiau autorius to nepastebi – jis tarsi pats jau tapęs tekstu, susitapatinęs su kūriniu, jam sunku atsiriboti. (Sąmoningą perteklinių žodžių vartojimą, chaoso įspūdžio kūrimą gali lemti konceptualūs sprendimai konkrečiame tekste. Tokius dalykus reikia meistriškai pasitelkti, dažniausiai jau įvaldžius paprastesnes rašymo technikas.)
Leidykla galėtų atmesti abu rankraščius, nes tekstą dar reikia auginti iki knygos, dirbti prie turinio, jis dar negali būti atiduotas kalbos redaktoriui ir keliauti per kitus knygos rengimo etapus. Autorius nebegali savarankiškai pagerinti teksto ‒ išnaudojo visus gebėjimus pagal šios dienos supratimą. Ir ką? Knygos nebus?
Tada turinio redaktorius, perskaitęs kūrinį, išdėsto pastabas apie struktūrą, įvairius teksto lygmenis, personažus. Plačiąja prasme – turinį. Užduoda klausimų. Redaktorius yra klausinėtojas ir abejotojas. Jo darbas skaitant tekstą įsivaizduoti viską, kas ten parašyta. Jeigu sudėtinga įsivaizduoti ar skamba nelogiškai (pagal teksto logiką, kuri gali skirtis nuo kasdienės logikos), jis kelia klausimus: kodėl, ar tikrai taip turi būti? Dar po kelių redagavimo ratų – t. y. autoriui taisant, o redaktoriui vis peržiūrint ir komentuojant, siūlant ir stebint, kaip tekstas įgauna galutinį pavidalą, – sėkmingo bendradarbiavimo atveju gimsta kūrinys, kurį leidykla galų gale išleidžia.
Ir štai – patirtis įkūnyta knygoje. Ir štai – sukurtas fikcinis pasaulis, praplečiantis kitų realybės supratimą. Ir štai knyga, kurią skaito ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio skaitytojai, štai kūrinys, kuris galbūt pelnys „Bookerį“. Oi, taip, čia nekuklios svajonės. Bet kuklios svajonės nereikalingos. Kas nors pasakytų, kad teksto autorė pernelyg sureikšmina redaktorių darbą. Galbūt. Bet kalbu apie bendrą tikslą. Tikiu, kad redaktorius gali padėti geram kūriniui tapti dar geresniam, neleisti gerai idėjai atsidurti šiukšlių kibire. Labai geram kūriniui turinio redaktorius gali pagelbėti išaugti dar aukščiau. Redaktorius kūrinio neparašys, jį parašys talentingas ir beprotiškai reiklus sau autorius – išsilavinęs ir ambicingas. Beje, sakoma, kad Williamas Gibsonas „Neuromantą“ perrašė 12 kartų.
Įspėjimas
Visos turinio redaktoriaus pastabos yra rekomendacinio pobūdžio. Autorius gali nesutikti su redaktoriumi. Redaktorius gali būti neteisus. Autorius gali būti neteisus, bet jis turi teisę priimti sprendimus dėl savo kūrinio. Autorius gali pripažinti, kad redaktorius teisus, bet jo patarimų nepaisyti. Už kūrinį atsakingas autorius ir leidykla, nusprendusi jį leisti. Leidykla gali atmesti net suredaguotą tekstą, jeigu jis atrodo netinkamas leisti. Leidykla irgi gali būti neteisi.
Turinio redaktorius kaip kritikas
Redaktorių yra įvairiose meno srityse. Juk ir kino režisierius turi redaktorių. O dainos atlikėjas – prodiuserį, jis – savotiškas redaktorius. Jie abu ‒ autoriaus išorinė akis ar ausis, prieš kūriniui pasirodant viešai. Jie pagiria ir kritikuoja, parodo kūrinio stipriąsias ir silpnąsias vietas, – bet tik tam, kad padėtų autoriui pagerinti kūrinį, – pasiūlo sprendimų. Ši kritika rūpestinga, draugiška, konstruktyvi – jiems rūpi ir kūrinys, ir autorius.
Kiekvienas viešai pasirodantis tekstas būna – ar bent turėtų būti – peržiūrėtas redaktoriaus. Vadinasi, kiekvienas autorius, prieš publikuodamas tekstą – straipsnį ar knygą, – turi tam tikrą saugią erdvę, prieglobstį, kai rūpestinga akis iš šalies prižiūri kūrinį, prieš jį sutinkant daugeliui kitų akių (dažnai nedraugiškų). Redaktoriaus instancija – didžiojo „kito“ metonimija, visas išorinis pasaulis, susitraukęs iki vieno žmogaus akių. Darbas su redaktoriumi – kūrinio akistatos su baugiu ir dažnai priešišku arba abejingu pasauliu generalinė repeticija. Premjera įvyks vėliau.
Po knygos pasirodymo autorius, perskaitęs kritinę recenziją, galbūt patobulės kurdamas naują kūrinį, padarys išvadas, kas pavyko ar nepavyko pasirinkus tam tikrą retoriką. O turinio redaktorius yra tas pirmasis kritikas, kol dar galima patobulinti šį tekstą, kol šis tekstas vis dar randasi, kol dar nėra pasiekęs spaustuvės. Davus patvirtinimą spausdinti, kūrinys tampa nejudrus, nustoja vystytis, sustingsta.
Kai kuriais atvejais redaktorius gali apsaugoti autorių nuo galimos nesėkmės. (Jau įsivaizduoju, kaip kažkas sako arba rašo komentare: „Šitai redaktorei mesijo kompleksas! Autoriaus krytis į bedugnę – jo paties reikalas; viso pasaulio neišgelbėsi!“) Štai pavyzdys apie verstinę knygą. Viename trumpame tekste apie knygos autorę buvo maždaug toks sakinys: „Rašytoja gyvena Paryžiuje su vyru ir dviem šunimis.“ Maketą skaitęs redaktorius pasiūlė jį išbraukti, mat autorė prieš kelerius metus mirė. (Kai buvo išleista knyga, iš kurios verčiama, rašytoja dar buvo gyva.) Taip redaktorius išgelbėjo vertėjo ir leidyklos garbę. Ačiū.
Redaktoriaus, dirbančio su tekstais originalo kalba, tikslas – padėti išdistiliuoti geriausią įmanomą kūrinio versiją. Bet jį pabaigti turi pats autorius – redaktoriui nesuteikta galia rašyti (jis nėra šešėlinis autorius – ghost writer), jis gali tik siūlyti, patarti. Redaktorius siūlymus išsako, nes serga už kūrinį, nes tiki, jog jis gali būti dar geresnis, nes siekia, kad autoriui pavyktų.
Dirbdamas prie tekstų, redaktorius daug sužino apie personažus, apie tai, ką autorius yra sumanęs, bet kas galbūt tiesiogiai neparašyta tekste. Jis sužino apie autoriaus motyvacijas ir asmenines patirtis, lėmusias vienus ar kitus kūrybinius sprendimus. Galima sakyti, tarp autoriaus ir redaktoriaus gimsta tam tikras intelektinis, emocinis intymumas. Norėdamas užmegzti tokį ryšį, redaktorius turėtų būti empatiškas ir jautrus, o autorius – nebijoti atsiverti, gebėti pažiūrėti į savo tekstą iš šalies. Autorius yra kūrėjas, o redaktorius – padėjėjas, ir kiekvienas atlieka savo misiją.
Norėdamas pateikti kritinių pastabų, redaktorius įsigilina į tekstą, stengiasi perprasti jį, neretai užmezga artimą santykį su autoriumi, išsiaiškina jo intencijas. Geriausias rezultatas būna tuomet, kai tarp autoriaus ir redaktoriaus vyrauja tarpusavio pagarba ir pasitikėjimas, kai juodu gali tiesiai ir atvirai kalbėtis apie teksto stiprumus ir silpnumus. Manau, svarbu, kad autorius ramiai priimtų pastabas, žinoma, ne su viskuo sutikdamas, ir matydamas, kad naudinga dar kūrinį pašlifuoti, o redaktorius negludintų teksto pagal save, nepaistydamas autoriaus nuomonės (tai pati didžiausia redaktoriaus klaida – jei taip darai, mesk šią profesiją).
Turinio redaktorius – interpretatorius
Nekuklus klausimas: ar muzikantas, atliekantis kompozitoriaus sukurtą kūrinį – jį interpretuojantis, patiriantis, – yra menininkas? Be jokios abejonės, taip. Vadinasi, ir redaktorius yra menininkas, nes interpretuoja, perpranta kito žmogaus kūrinį, ir skaitytoją tekstas neretai pasiekia būtent tokia galutine forma dėl redaktoriaus pasiūlymų. Ir muzikantas, ir redaktorius yra lyg tarpininkai tarp kūrinio ir auditorijos – ir vienas, ir kitas apgalvoja smulkiausius niuansus, stengiasi rasti konkrečių atlikimo / stilistinių priemonių, kad kūrinys „suveiktų“ kitiems.
Redaktoriaus darbo skaitytojas nemato, nes nežino, koks buvo rankraštis. O klausytojas dažniausiai nežino, kokie dinamikos ženklai nurodyti partitūroje šalia natų. Redaktorius yra interpretatorius, o teksto interpretacijos, teksto suvokimo būdas neatsiejami nuo asmenybės, nuo individualaus supratimo ir patirties. Jeigu ką nors pasiūlai ir autorius tai priima, tekste lieka tam tikras pėdsakas. Tačiau autorius tekstą taiso pats ir atsirenka, kurie siūlymai svarbūs.
O redaktorių įsivaizduoju kaip jautrią, pagarbią asmenybę, turinčią savąją kūrinio viziją , bet, žinoma, neprimetančią tos vizijos autoriui. Redaktorius klausia ir išgirsta, ką mano autorius, mėgina suvokti, kiek jųdviejų vizijos sutampa (dažnai sutampa), kiek savo vizija gali praplėsti ar papildyti autoriaus matymą. Manau, redaktorius turi užmegzti savo santykį su tekstu, „įeiti“ į tekstą, pats įsileisti tekstą.
Turinio redaktorius – ne cenzorius
Redaktorius, dirbantis prie knygų, o ypač prie grožinių, neturėtų būti cenzoriumi, sakančiu: „Tokio žodžio nėra; tokia formuluotė VLKK rekomendacijoje pažymėta kaip nevartotina;
ia negražu; čia per daug paprasta, neliteratūriška, primityvu, pernelyg kasdieniška. Trūksta vaizdingų žodžių.“ Tokios pastabos gali prieštarauti autoriaus sumanymui ir reikšti, kad redaktorius neįsigilino, mechaniškai, inertiškai perskaitė tekstą. Literatūra gali būti ir „neliteratūriška“, paprasta, kasdieniška.
Redaktorius interpretuoja ir tekstą, ir autoriaus mintis, ir VLKK rekomendacijas. Negalima visko taikyti aklai, nudrenuoti visas rekomendacijas visiems be išimties autoriams ir nepaisyti jų stiliaus, intencijų. Jeigu viena reikšme žodis bendrinėje kalboje laikomas nevartotinu, nereiškia, kad jį reikia visada braukti (tarkim, žodis „abuojas“ ar „rastis“). Mano galva, formuluotė „nevartotinas žodis“ ar „neteiktinas žodis“ yra atgyvenusi, liudijanti visuomenės nebrandumą, kai kažkas nurodo, kaip traktuoti kokį nors žodį. Žodžius renkamės pagal poreikį, priklausomai nuo to, ką norime pasakyti. Jeigu žodis egzistuoja, vadinasi, jis kažkam reikalingas, kažkieno vartojamas. Jis gali atrodyti netinkamas kai kurių stilių tekstuose, bet ne apskritai „nevartotinas“. Interpretuoti žodyną ir VLKK rekomendacijas redaktoriui, manyčiau, reikėtų laisvai ir drąsiai, turint omenyje, kad grožiniuose kūriniuose galima viskas, net ir riebiai keiktis. (Žinoma, kitaip dirba redaktoriai, tvarkantys teisinius, mokslinius, medicininius, techninius ir kitus tekstus, kuriuose be galo svarbus tikslumas, terminija, ten vietos interpretacijai nedaug.)
Vulgaru, bet sykiu poetiška
Gera kalba, geras stilius nepriklauso nuo formalių taisyklių ir kalbos institucijų nutarimų. Nutarimai ir griežti apibrėžimai yra reikalingi bendrinei kalbai, valstybinėms įstaigoms (Prezidentūrai, ministerijoms ir pan.) ir tam tikrose situacijose, kai norisi labai švarios, norminės kalbos. Tokia bendrinė kalba reikalinga kaip pamatas, nuo kurio atsispyrus imamasi kūrybinių eksperimentų, todėl ją reikia išmanyti. Žinoma, neverta gėdytis, jeigu nemoki visų taisyklių (redaktoriai irgi ne viską gali paaiškinti), bet siekti minties aiškumo ir tikslumo iš tiesų įdomu. Bendrinė kalba reikalinga susikalbėti ir susižinoti – be papildomų emocijų ir asmeniškumų. Jeigu knygų anotacijos ar pranešimai spaudai būtų rašomi kaip dienoraščiai ar socialinių tinklų žinutės – skambėtų keistai, netgi atrodytų, kad rašantysis neišmano, kam rašo, kas jo adresatas ir kokių žanro konvencijų dera laikytis. Prisipažinsiu, nors mėgstu vilnietišką žargoną (ir žargoną apskritai), man gražu, kai žmonės geba rišliai kalbėti bendrine kalba, ir pati siekiu gebėti mikliai perjunginėti kalbos registrus.
Geras kūrinys, be abejonės, gali būti parašytas įvairiais stiliais (kaip Virginijos Kulvinskaitės „kai aš buvau malalietka“, Rimanto Kmitos „Pietinia kronikos“, Kęstučio Šapokos „Sakmė apie Juozą“ etc.). Žinoma, šie autoriai žaidžia su kalba sąmoningai, vis dėlto laikosi aukščiausio kalbos standarto, tik pakreipia jį savaip. Knygoje gali nebūti nė vieno „vaizdingo“ žodžio, tarkim, tokio kaip „sliūkinti“ arba „slimpinti“, bet svarbu, kad ji vežtų, kad pasakytum: „Nu, čia tai kietai sukalta, veikia!“ Kūrinys gali kai kam atrodyti vulgarus ir kartu būti stilingas – tokie yra Henry Millerio ar Charleso Bukowski tekstai.
Turinio redaktorius – hedonistas
Redaktorius – kaip jį suprantu – idealiuoju atveju visų pirma mėgaujasi tekstu (siekiamybė – redaguoti tokius tekstus, kurių verte tikėtum). Būtinoji mėgavimosi tekstu sąlyga – gebėjimas mėgautis gyvenimu. Ir tai daryti geriausia kasdien: nuo lėtų pietų ir bendravimo su mielais žmonėmis iki subtiliausių estetinių patyrimų.
Turinio redaktorių – tokia ir siekiu būti – įsivaizduoju kaip siekiantį daug patirti, užčiuopiantį estetines subtilybes (besimėgaujantį kitų sukurtais tekstais, meno kūriniais ar Vilniaus namų sienų asimetrija). Jeigu redaktorius atsisakys mėgautis estetine pasaulio įvairove, jo požiūris bus kur kas ribotesnis ir jam bus daug sudėtingiau perprasti, priimti skirtingų autorių mintis. Neperpratęs primes savo, o tai jau kenktų ne tik tekstui, bet ir redaktoriaus profesijai. Redaktorius ne primeta, o klausia, išgirsta, siūlo. Redaktoriui rūpi autoriaus intencija. Jeigu autoriaus ir redaktoriaus kūrinio vizijos sutampa – tai puikus tandemas. Jeigu ne – geriau nedirbti kartu. Reikia stebėti save, kad nepasiduotum inercijai ir kaskart į tekstus gebėtum žiūrėti šviežiomis akimis.
Taigi, norint būti hedonistu, redaktoriui reikia turėti laisvalaikio ir mokėti išmaniai jį vadybinti. To visiems ir linkiu.
Aira Niauronytė yra leidybos projektų vadovė leidykloje „Kitos knygos“, turinio ir kalbos redaktorė, viena iš redagavimui skirtos konferencijos REDA kuratorių
