– Kuo dabar užsiimi ir kaip atrodo tavo darbo diena?
– Po priverstinių atostogų vėl pradėjau dirbti. Sunku – atpratau. Dirbu statybose: įvairiose gamyklose izoliuoju ir skardinu šiluminius vamzdynus. Sunkiausia atsikelti šeštą ryto, nes iš prigimties esu pelėda ir be pirmos ar antros valandos nakties neužmiegu. Kartais nusnaudžiu autobusiuke, kai veža į darbą. Nors dažniau užsimerkęs mintyse deklamuoju neseniai parašytus ar dar nebaigtus eilėraščius – tai mane ramina ir guodžia, kad diena nenueis visiškai beprasmiškai.
– Daugiausia dirbi užsienyje ar ir Lietuvoje?
– Jau metus niekur nevažiuoju, nors darbdavys ne kartą siūlė. Seku naujienas, matau, kas darosi pasaulyje, ir jeigu, tarkim, būčiau vykęs į laivų statyklą Prancūzijoje, turbūt dirbčiau su italais, o to daryti dabar nenoriu, nes yra žmonių, kuriais privalau rūpintis. Tad kam rizikuoti savo ir kitų sveikata?
– Tavo darbas statybose įkvėpė ir kitus poetus – štai Ernestas Noreika užsiima pramoniniu alpinizmu. Ar tokiam darbui reikia ypatingų savybių?
– Kadaise vienoje komandiruotėje su Ernestu romantiškai sėdėjome gyvenamojo namelio terasoje, jis gėrė lengvą vyną, aš irgi kažin ką gurkšnojau. Aptarėm visus poetus, kuris galėtų dirbti tokį darbą. Bet neradom nė vieno tinkamo. (Juokiasi.) Antra vertus, visiems sakau: jeigu nori išbandyti save, tegul eina padirbėti į statybas. Ką gali žinoti...
– Kodėl ėmeisi statybininko amato? Gal mėgai meistrauti nuo mažumės?
– Kai buvau pradinukas, lankiau pramoginius šokius. Pamenu, viename šokių konkurse laimėjau antrąją vietą, dovanų gavau konstruktoriaus rinkinį. Susikonstravau puikų šautuvą, juo mosuodamas laksčiau po kiemą ir žudžiau tariamą priešą. Mano tėvas buvo nagingas. Viename eilėraštyje rašiau, kad jis iš akmenų labai gražias tvoras statydavo. Elektrėnuose net galėčiau aprodyti jo darbus, pavyzdžiui, klojo dangą ir ledo arenoje, ir Elektrėnų bažnyčią statė. Po darbo turėdavo daug privačių užsakymų: klijuodavo plyteles voniose, virtuvėse... Tad tie gebėjimai atėjo gal iš jo...
– Po darbo laikraščio redakcijoje perėjai dirbti į lentpjūvę, ar ne? Lengvai persiorientavai?
– Pirmą dieną buvo šokas – staklių triukšmas, lentos, visai kitokie žmonės, kitokia bendravimo kultūra. Kai atnešė ir padavė algalapį, piktai leptelėjau, kad geriau tokios apgailėtinos sumos išvis nepervestų. Buhalterė pažiūrėjo kaip į kvailį.
– Man visad atrodydavo, kad atlyginimas lentpjūvėje yra bent kelis kartus didesnis nei, pavyzdžiui, kultūrinėje spaudoje.
– Pirmuosius tris mėnesius, kaip ir visur, – bandomasis laikotarpis, todėl gauni minimumą. Redakcijoje gaudavau penkis kartus daugiau.
– Kodėl metei žurnalistiką?
– Nemečiau, 2009 m. prasidėjo krizė, ir mane atleido. Buvau jaunas tėvas, prieš kelis mėnesius gimė dvynukės, tačiau V.Tomkui nerūpėjo. O ir kodėl turėjo rūpėti? Dabar prisiminus susidaro įspūdis, kad jis apskritai nepažinojo pusės savo darbuotojų.
– Dabar norėtum dirbti žurnalistu?
– Nenorėčiau. Persikraustęs į Elektrėnus vėl mėginau dirbti žurnalistu. Galbūt didmiestyje yra kitaip, bet mano idėjos redaktorei neatrodė priimtinos. Siūliau kalbinti platesnio lauko žmones, o jiems reikėjo vietinių garsenybių. Bet jų čia nedaug – jei įvyko rudens derliaus šventė, kitais metais gali publikuoti panašų tekstą – niekas nesikeičia. Didmiestyje yra atskirų fotografų, o provincijoje dar reikėdavo pačiam fotografuoti. Pamenu, padarau 300 nuotraukų, o išsirenka tik vieną. Pasidarė neįdomu – išėjau.
– Kaip atrodo kultūrinis gyvenimas Elektrėnuose?
– Yra daug įvairių veiklų, orientuotų į jaunimą, į kitas socialines grupes. Tačiau nelabai traukia. Man daug smagiau užsidaryti namuose ar išeiti į miškus pagrybauti. Visada labai džiaugiuosi, kai šeima praneša, kad savaitei išvažiuos į kaimą. Tada mintyse planuoju, ką nuveiksiu, perskaitysiu, parašysiu. Bet jau antrą dieną pamatau, kaip visi mano planai iš lėto bliūkšta – pradedu ilgėtis šeimos...
– Ar skaitai sistemingai, seki naujienas?
– Pastebėjau, kad daugiau skaitau per komandiruotes. Namuose sėdžiu prie kompiuterio, taisau savo tekstus. Daug redaguoju, kartais eilėraštis atrodo neparašytas, jeigu kliūva vienas skyrybos ženklas, pavyzdžiui, brūkšnys.
– Rašai eilėraščius kompiuteriu?
– Kartais pradedu kompiuteriu, tada perkeliu ant lapo ir rašau ranka, vėl į kompiuterį...
– Gali eilėraščius suplanuoti iš anksto? Ir ką darai, jeigu ilgiau nepavyksta nieko parašyti?
– Eilėraščių niekada neplanuoju – nei turinio, nei formos. Kartais įsijungiu kompiuterį, valandą pamedituoju, ir viskas: einu užsiimti daug žemiškesne veikla, o eilėraštis taip ir lieka neparašytas. Kai, pavyzdžiui, praeina pora mėnesių ir vis dar neparašau nė eilutės, išsigąstu. Pasitaiko akimirkų, kai, atrodo, nieko ir nebeparašysiu. Tada nerimauju, svarstau, kas apskritai esu – ar statybose dirbantis poetas, ar poeziją rašantis statybininkas?
– Girdėjau, kad pasirodžius tavo esė apie darbą lentpjūvėje sulaukei tiesioginės reakcijos iš tekste aprašytų žmonių? Vienas netgi puolė kumščiuotis?
– Užpykdžiau vieną meistrą, nes tekste papasakojau jo atleidimo iš darbo priežastį. Pats nusikaltimų nemačiau, tik girdėjau. Pavardžių neminėjau, bet vardų nepakeičiau. Mažame miestelyje žinios labai greitai sklinda, tad sugadinau to žmogaus autoritetą. Pakui kalbėjausi su darbdaviais, jie klausė, ką po tokio teksto žadu daryti toliau. Sakiau, kad pagal esė galbūt statysiu spektaklį. (Juokiasi.) Jie į mane pašnairavo, vis dėlto, manau, išlošiau – gavau didelę išeitinę kompensaciją ir viskas pakrypo tikrai neblogai. Iš Vandžiogalos su šeima persikraustėme į Elektrėnus.
– Tau puikiai sekasi rašyti prozą. Ar nesvarstei tęsti?
– Esu per didelis tinginys, kad sėsčiau ir rašyčiau prozą. Tam reikia daug darbo, nes prozos tekstą kuriu sluoksnis po sluoksnio. Parašau pirmą variantą, tada antrą, nuo antro perrašinėju į trečią. Gali prireikti ir dešimties perrašymų, kol lieku visiškai patenkintas. Kultūrinėje spaudoje esu publikavęs kelias trumpas noveles, sulaukiau gerų komentarų, net pasiūlymo leisti knygą, visiškai tos minties neatsisakau. Nors poezijoje jaučiuosi daug geriau.
– Augai sudėtingomis sąlygomis, ne literatūrinėje aplinkoje. Kaip pradėjai rašyti?
– Na, kambarys, kuriame sėdime, buvo prikabinėtas knygų lentynų, mama vaikystėje man pirkdavo vaikiškų leidinių. Be galo daug skaičiau, taip ir akis susigadinau. Į biblioteką eidavau kaip į šventyklą. Senų knygų kvapas, landžiojimas tarp lentynų buvo kažin kas stebuklinga. Atmintyje iškyla toks vaizdelis: tėvas grįžta iš darbo, motina pripila jam pilną dubenį garuojančios sriubos, jis atsiverčia rusišką detektyvą ir šaukštu srėbdamas palinkęs skaito. Iki šiol nesuvokiu, kaip vienu metu tėvas galėjo ir valgyti, ir skaityti.
– Kodėl nestojai į filologiją?
– Dėl to paties tingėjimo. Nors turėjau tikrai aukštą vidurkį, lietuvių kalbos valstybinio gavau net 92 balus, bet sužinojęs, kad reikia papildomų egzaminų, nusprendžiau: tiek to... Įstojau į nekilnojamojo turto vadybą VGTU, po ketverių metų apgyniau pusę bakalauro darbo ir daugiau ten niekada negrįžau.
– Pamenu tave iš „rašyk.lt“ svetainės. Kokią įtaką ji darė pradedančiajam poetui?
– Prieš 15 metų ten rinkdavosi daug neblogų autorių, tad šiokios tokios įtakos, žinoma, buvo. Bet atėjau į tą svetainę ne dėl kūrybinių priežasčių, o nelaimingos meilės, reikėjo nuo jos gydytis. Panirau ten, kad negalvočiau, koks būtų puikis šuolis iš dešimto bendrabučio aukšto Saulėtekyje...
– Vadinasi, pirmieji literatūriniai žingsniai buvo ne ten? Kada pradėjai kurti eilėraščius?
– Rašyti pradėjau gan vėlai, gal 11-oje klasėje. Turėjau gerą literatūros mokytoją, ji mums užduodavo, pavyzdžiui, parašyti sonetą pagal E. Hemingway’aus apysaką „Senis ir jūra“. Sonetas buvo vykęs, tada vėl parašiau eilėraštį pagal mokytojos pasiūlytą temą. Jų ėmė daugėti. Turiu kolekcionieriaus gyslelę, nuo mažens rinkdavau ženkliukus, mašinų lipdukus, buvau surinkęs apie 300 skirtingų alaus skardinių. Panorau kolekcionuoti ir savo eilėraščius, taigi pradėjau rašyti be paskatinimų.
– Ar kam nors juos skaitydavai?
– Iš pradžių labai drovėjausi, po metų, jau būdamas abiturientas, išdrįsau parodyti mokytojai, ji pakvietė į „Poezijos pavasarį“ Vilniuje. Nors Rašytojų sąjungos salė dabar neatrodo didelė, tuo metu ji buvo milžiniška. Kai pakvietė skaityti, atrodė, mažiausiai valandą visas tirtėdamas ėjau iki scenos.
– Turbūt sutikti rašytojai atrodė lyg roko žvaigždės?
– Studijų metais per LRT žiūrėdavau kultūrines laidas, kuriose kalbindavo menininkus. Gaudydavau kiekvieną jų žodį, ieškodavau panašumų, o atradęs labai nudžiugdavau. Sutikti juos gyvai buvo nerealu. Kai R. Stankevičius pakvietė dirbti į laikraštį, prasidėjo visos pažintys. Pamenu, spaudžiau gatvėje sutiktam A. Marčėnui ranką ir galvojau: „Ohooo...“
– Kaip susipažinai su R. Stankevičiumi?
– 2007 m. Elektrėnuose vyko „Poezijos pavasaris“, mane pakvietė kaip buvusį mokinį, dalyvavo A. Ališauskas, R. Stankevičius ir D. Razauskas. Po skaitymų ėmėme bendrauti; A. Ališauskas padovanojo savo knygą „Rentgeno nuotraukų albumas“ ir užrašė dedikaciją: „Aivarui, su kuriuo susipažinau Elektrėnuose, bet kurio vieta – Vilniuje, Rašytojų sąjungos kavinėje, prie mūsų staliuko.“ Tą vakarą nutiko įvairiausių kuriozų. Pavyzdžiui, už mane pora mėnesių jaunesnis D. Razauskas, manydamas, kad esu nepilnametis, po renginio pasiūlė slapčia įpilti į sultis stipresnio gėrimo. Jis įpylė, aš slapčia išgėriau. (Juokiasi.)
– Ar suspėjai pasėdėti „Suokalbio“ kavinėje?
– Ne, mano erdvė buvo „Balti drambliai“. Sėdėdavau ten po darbo beveik kiekvieną vakarą. Išbūdavau, kol kavinė užsidarydavo, ir dažnai taksistas mane girtutėlį parveždavo namo. Įsisukau ten, nes žmonės, atmosfera, kalbos, juokas atrodė lyg iš kito pasaulio. Nebuvau iš tų, kurie labai reikšdavosi, tiesiog patiko gurkšnoti alų, lošti pokerį, klausyti kitų, juoktis iš pokštų. Bet ilgainiui supratau: jeigu tai tęsis, po kelerių metų atsidursiu tarpuvartėje arba pavirsiu į kavinėje pasakodavusius, kaip kaži ką nuveiks, nors iš tiesų nieko nenuveikdavo. Taigi vieną vakarą vietoj alaus užsisakiau giros ir po kelių valandų išvažiavau namo. Laukdavau savaitgalio, o pirmadienį kartu su Rimvydu (R. Stankevičiumi, – aut. past.) troleibuse vienas kitam skaitydavome, ką parašėme.
– Oho, kiekvieną savaitgalį sėdėdavai ir rašydavai?
– Laukdavau savaitgalio, kad galėčiau rašyti. Gyvenau Vilniuje, užteko pinigų, turėjau draugų, dalyvavau poezijos vakaruose. Ir vis atsidusdavau, kad nenoriu namo, nes ten niekas nelaukia, langai tamsūs. O dabar languose dega šviesos, grįžus namo šėlsta vaikai, loja šuo... Myliu savo šeimą, tačiau kartais užplūsta ankstesnių laikų, ankstesnės ramybės ilgesys.
– Bohemos injekcijų gali gauti įvairiuose festivaliuose.
– Ten ir gaunu, leidžiu sau atsipalaiduoti, pabendrauti su netuščiais žmonėmis. Bet to nedarau komandiruotėse, kur darbininkai nuolat atsipalaiduoja. Kadaise dirbau Estijoje, gyvenau bendrabutyje. Kiekvieną savaitgalį kolegos būdavo girtutėliai. Išėjau į lauką parūkyti, o ten prie manęs pristotojo šiltutėlis statybininkas, kodėl negeriu, gal žolytę rūkau. Atsakiau, kad ne. Prostitutės? Irgi ne. Jis nustebęs klausė, kaip atsipalaiduoju. Nieko neatsakiau, negi prisipažinsiu, kad skaitau F. Kafkos dienoraščius ir tai mane atpalaiduoja. Man baisiai apmaudu, kad tiek daug lietuvių, važiuojančių į užsienį ieškoti geresnio gyvenimo, neturi jokių tikslų, idėjų. Niekada neskaitę knygų, nesilankę teatre, vidinę tuštumą bandantys užpildyti naujais telefonais ir automobiliais. Todėl džiaugiuosi galimybe dalyvauti literatūriniuose festivaliuose, iš jų grįžtu pasipildęs gera energija.
– Ar susidūręs su pernelyg atsipalaidavusiais rašytojais mėgini juos gelbėti, nekyla noras jiems pamokslauti?
– Ne, niekada. Vaikystėje bandžiau gelbėti tėvus: radęs po pagalvę paslėptą butelį išpildavau į kriauklę, bet būdavo tik blogiau. Maždaug dešimties esu vožęs girtai motinai. Paauglystėje, neapsikentęs kelias savaites trunkančio girtavimo, tėvui sulaužiau kelis šonkaulius. Alkoholizmo tema man skaudi – nors sėdėjau „Baltuose drambliuose“, bijojau užsikabinti, nes tokie genai. Dabar džiaugiuosi: kuo toliau, tuo mažiau man reikia alkoholio.
– Kaip žmona reaguoja į vyrą poetą, ar skaitai jai savo poeziją?
– Kai rašau eilėraštį, skaitau jį garsiai tikrindamas, ar skamba. Taigi žmona mano poezijos prisiklausiusi iki gyvo kaulo, beje, kaip ir dukros. Beje, jos irgi rašo eilėraščius. Atneša, parodo, laukia nuomonės. Aš joms labai griežtas: jeigu blogai, taip ir pasakau, kartais net apsiverkia.
– Kiek joms dabar?
– Lapkritį bus 11.
– Koks tavo santykis su buitimi?
– Žmona pasakytų, kad visiškai nesirūpinu namų buitimi ir tikriausiai ji būtų teisi. Kartais pavedžioju šunį, kartais šį tą pagaminu, kartais išdžiaustau skalbinius, kartais ant visų niekšiškai pabambu, kad trukdo man gyventi. Kita vertus, labai daug dėmesio skiriu mamai – po trečio insulto ji nei kalba, nei vaikšto.
– Neseniai atidavei leidyklai poezijos rankraštį „Mamuto medžioklė“. Papasakok apie šį rinkinį.
– Gal tegul knygos kalba pačios už save. Tik nekukliai užsiminsiu, kad laikau save visai neblogu poetu, o kai visai neblogas poetas parašytą knygą laiko geriausiu savo kūriniu, tai jau įvykis. Bet palaukime ir pamatysime.
– Ar norėtum būti tik rašytojas, nedirbti kitų, pašalinių darbų?
– Nenorėčiau. Per karantiną 3 mėnesius buvau tik rašytojas. Pradėjo atsibosti. O ir šeimą reikia finansiškai išlaikyti. Būdamas tik rašytojas labai greitai numarinsi ir save, ir artimuosius. Ypač Lietuvoje.
Šaltinis: www.rasytojai.lt
Lietuvos rašytojų sąjungos projektą „Viršukalnės ir buitis“ remia Lietuvos kultūros taryba.
