Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Akvilė Kavaliauskaitė: kodėl Lietuvoje nėra literatūros roko žvaigždžių?

„Dabartiniai lietuvių rašytojai – jau ne kalvadosu trenkiantys hemingvėjai ir ne demonų pilni bukovskiai, gal labiau – krosus bėgantys murakamiai. Bet ar tikrai? Ką šiais laikais, kai populiaru save įprasminanti per nedarymą (kažkada save atrasdavome ko nors pavartoję, o dabar atrandame nevartodami), reiškia rašytojo biografija ir gyvenimo būdas? Jei kalbame ne apie receptų, sveikatos ir makiažo knygas, bet vien apie kūrybą – ką mes išvis žinome apie šiuolaikinius lietuvių rašytojus?“ – klausia novelių rinkinio „Kūnai“ autorė Akvilė Kavaliauskaitė esė „Literatūros roko žvaigždės“, kurioje svarsto apie rašytojus ir kūrybiškumo paieškas.
Akvilė Kavaliauskaitė
Akvilė Kavaliauskaitė / Tomo Kaunecko nuotr.

Ši esė – lyg įžanga į žurnalistės, scenaristės, tekstų autorės viešą paskaitą „Ar apsimoka rašyti knygą?“, kuri įvyks birželio 12 d., penktadienį, 16.30 val. vasaros skaitykloje „Vilnius skaito“.

Literatūros roko žvaigždės

Buvo lietinga žiema, gal ruduo, o gal ankstyvas pavasaris – žodžiu, metas, kai drebia iš dangaus ir baisu išeiti laukan. Sėdėjau prie pirmojo savo romano rankraščio. Jau savaitę nesugebėjau parašyti nė sakinio. Vadink tai kaip nori – writer’s block, įkvėpimo trūkumu, tinguliu, baime, kad pabaigęs išvysi, koks esi netalentingas, – priežastis gal net nesvarbi, esmė ta, kad, išbandžiusi visus žinomus metodus, negalėjau parašyti nė vieno prakeikto žodžio. Namai išvalyti, darbo vieta – kaip iš baldų salono katalogo, prie židinio murkia katė – dėl savo neveiksnumo nebeturėjau ko apkaltinti. Paskambinau senam bičiuliui.

– Tu juoksiesi, žinau, kad juoksiesi. Bet gal turi atliekamos „žolės“ ir gali man atvežti?

– Nuo kada tu rūkai „žolę“?

– Nerūkau. Bet gal reikėtų?

Pasislėpusi po gobtuvu kaip kokia smulki nusikaltėlė išėjau į lietų, grįžau rankoje gniauždama mažą maišelį. Filmuose tai atrodė romantiškiau.

Marihuanos taip ir nesurūkiau, nes nemokėjau suvynioti bent kiek padoriai atrodančios suktinės. Be to, neįsivaizdavau, koks kiekis būtų optimalus išsklaidyti baimei ir savo nevykėliškumui – o jei padauginusi užsilenksiu? Arba tiek prisirūkysiu, kad visą dieną praleisiu apžiūrinėdama baltus arklius ir vis tiek nieko nesukursiu?

Sėdėjau prie balto lapo ir juokiausi iš savęs, iš beviltiško tikėjimo, kad kokia nors substancija mano darbą nudirbs už mane. Kai romanas pasirodė knygynuose, žurnalistai prašė papasakoti apie kūrybinį procesą – kur sėmiausi įkvėpimo, ką man reiškia rašymas ir panašiai. Ši trumpa istorija apie marihuaną ir kvailas iliuzijas visada pirma šaudavo į galvą, bet niekada apie tai nekalbėjau – nesgi kažką vartoti yra negražu, nemadinga, nemodernu, nelegalu ir visai netinka prie šiuolaikinio autoriaus portreto.

Knygos viršelis/Kūnai
Knygos viršelis/Kūnai

Dabartiniai lietuvių rašytojai – jau ne kalvadosu trenkiantys hemingvėjai ir ne demonų pilni bukovskiai, gal labiau – krosus bėgantys murakamiai. Bet ar tikrai? Ką šiais laikais, kai populiaru save įprasminanti per nedarymą (kažkada save atrasdavome ko nors pavartoję, o dabar atrandame nevartodami), reiškia rašytojo biografija ir gyvenimo būdas? Jei kalbame ne apie receptų, sveikatos ir makiažo knygas, bet vien apie kūrybą – ką mes išvis žinome apie šiuolaikinius lietuvių rašytojus? Omenyje turiu ne datas, kas kur kada baigė filologiją, bet gyvenimo būdą ir istorijas, kurios Vakarų šalyse tampa jauku skaitytojams užsukti į knygyną, kelrodžiu jauniems rašytojams, o kartais netgi yra fetišizuojamos, nes gerdamas ir valgydamas pagal žinomo rašytojo discipliną gausi tokį pat rezultatą – bestselerį. Žodžiu, jeigu Zuckerbergas metė Harvardą ir sugalvojo feisbuką, tai metęs VGTU gausi tokį patį efektą. Kvaila iki begalybės, bet daug ką pastūmėja veikti.

Prieš porą metų „Literatūroje ir mene“ pasirodė vertimas labai juokingo Nicko Greene’o teksto, kaip jis bandė kurti vadovaudamasis legendinių autorių dienotvarkėmis, – gėrė po penkiasdešimt puodelių kavos per dieną kaip Balzacas, rašė kavinėje su nepridegta cigarete dantyse kaip Natalie Goldberg, išsinuomojo viešbučio kambarį, nes Maya Angelou tik ten rasdavo įkvėpimo. Kai atėjo eilė išbandyti Hunterio S.Thompsono įpročius (Thompsonas žinomas dėl nežabotos aistros LSD ir kokainui), teksto autorius pasidavė. Jis priėjo prie paprastos išvados – kad ką nors parašytum, užtenka kėdės ir kompiuterio, deja, dar prireiks trupučio proto ir fantazijos. Visi tą žino, tačiau bent pasąmoningai vis tiek norisi sekti tuos, kuriems sekasi. Ir jeigu mano mylimiausias autorius pasakytų, kad jam geriau rašosi į burną įsikišus negyvos katės uodegą, nesu tikra, ar nepabandyčiau.

Stephenas Kingas parašė „On Writing: A Memoir of the Craft“ – Lietuvoje menkai žinomą, bet labai nuoširdžią ir kitokią knygą apie rašymą. Knyga keistokos struktūros: maždaug pusę teksto sudaro patarimai jauniems rašytojams, o visa kita – autobiografija. Kingas atvirai pasakoja apie savo gyvenimą, vietomis primenantį scenas iš paties romanų, – apie klaikų alkoholizmą ir avariją, į kurią pakliuvo 1999-aisiais: išėjusį pasivaikščioti, jį partrenkė automobilis ir mirtis jau buvo bežvelgianti jam per petį. Ligoninėje rašytojas praleido mėnesį. Per tą laiką daug ką spėjo apmąstyti.

Margaret Atwood aiškina turėjusi protėvę vardu Ma­ry Webs­ter, kurią kažkada pakorė kaip raganą. Frédéricas Beigbeder ilgą laiką buvo pristatomas kaip Prancūzijos Egidijus Dragūnas, tik su išsilavinimu. Johnas Irvingas, 2008-aisiais lankydamasis mūsiškėje Knygų mugėje, kalbėjo apie savąją paskutinio sakinio taisyklę – atseit kiekvieną knygą pradeda rašyti nuo paskutinio sakinio ir jo niekada nebekeičia. Prieinu prie lentynos paskaityti jo romanų paskutinių sakinių. Dauguma – ilgi, painūs – neįsivaizduoju, kaip nuo to galima pradėti, bet kalbėti neuždrausi. Neuždrausi autoriui kurti savo legendos, o tiesą palikime jos ieškantiems.

Dabartiniai lietuvių rašytojai – jau ne kalvadosu trenkiantys hemingvėjai ir ne demonų pilni bukovskiai, gal labiau – krosus bėgantys murakamiai.

Bandant prisiminti ryškiausius mūsų šiuolaikinių autorių portretus, į galvą pirmiausia ateina Jurga Ivanauskaitė. Pankė, besilankanti pas Tėvą Stanislovą, viena keliaujanti į Tibetą (tais laikais!), dar apytamsėje Lietuvoje garsiai kalbanti apie vėžį ir po chemoterapijos pozuojanti žurnalo viršeliui. Rašytoja, kurios laidotuvės tapo literatūriniu įvykiu. Aišku, tyrimo niekas neatliko, bet sunkiai išeitų tvirtinti, kad rašytojos portretas neprisidėjo prie jos knygų sėkmės. Jurga Ivanauskaitė buvo net ne balta varna, o raudona ragana. Tokių raganų daugiau norėtų ir leidėjai, ir skaitytojai.

Kol esantys vakariau verčiasi per galvas bandydami prie naujųjų bestselerių prikergti ir įspūdingas autorių istorijas, mūsų rašytojai dažnai vis dar tylūs, susikaupę, mąslūs ir inteligentiški. Kristinos Sabaliauskaitės interviu skamba kaip Nausėdos rinkiminė kalba – nė vienos nuodėmės, jokio nukrypimo nuo normos, nulis bohemos, nieko, apie ką galėtum pasakyti „tai intriguoja“. Arba ką žmonės žino apie Alvydą Šlepiką, kurio romanas „Mano vardas – Marytė“ anglišku pavadinimu „In the Shadow of Wolves“ 2019 metais pateko tarp geriausių „The Times“ knygų? Arba apie pernai Jurgos Ivanauskaitės premiją gavusį Mindaugą Nastaravičių? Iš esmės nelabai ką. Ir peržvelgusi visą Metų knygos rinkimų sąrašą supranti, kad autoriai eina ne priekyje teksto, o labiau už jo.

Apie dienotvarkes, rašymo rutinas ir įkvėpimus žinome labai mažai ir neaišku kodėl – ar jie bijo pasakoti tiesą, ar tiesiog niekas neklausia, o gal tiesa neįdomi. Nors uždaresniuose ratuose galima išgirsti spalvotų dalykų. Kai kurių lietuvių rašytojų asmeninis gyvenimas vertas gal net ne knygos, o policijos suvestinės – kadaise plačiai meskalino poveikį aprašęs Aldous Huxley liktų maloniai nustebintas.

Aišku, ne viskas pilka. Marius Povilas Elijas Martynenko po penkiolikos komų jau galėtų ne vaidinti ir rašyti knygas, o užsiimti egzorcizmu. Gabijos Grušaitės portretas – šiuolaikinio žmogaus, kurio patiriama romantika jau kitokia: programėlių kūrimas, socialiniai tinklai, pabėgimai į kitas kultūras ir prasmės paieškos bandant suprasti, kas aš esu, jeigu viską turiu. Rimantas Kmita – paprastas, draugiškas šiaulietis. Autoriaus, kaip ir jo knygos „Pietinia kronikas“ herojaus, nuodėmės jau praeity.

Kai kurie autoriai socialiniuose tinkluose išpasakoja viską – nuo savo meniu iki šiukšlių atsikratymo būdų, ir jeigu Nickas Greene’as būtų pabandęs atkartoti jų įpročius, nežinia, kuo viskas būtų pasibaigę. Bet mums tikrai jų reikia. Reikia autorių, kurie rašymą suromantintų iki padebesių, suteiktų procesui išgalvotų mistinių savybių, o sau – magiškų galių. Kad turėtume daugiau literatūros roko žvaigždžių, o ne tik roko žvaigždžių, parašiusių knygas. Aišku, tai nereiškia, kad pastarosios neįdomios.

Kai leidėjai išsiunčiau paskutinį savo novelių rinkinio „Kūnai“ tekstą, ir pati susimąsčiau: o ką apie save papasakosiu? Kam esu įdomi? Kas mano gyvenime intriguoja? Nemečiau vyno ir mėsos, negulėjau psichiatrinėje, nepatyriau komos, nebuvau įsitraukusi į sektą ir nevykau į Indiją pabučiuoti Dalai Lamai kaktos. Bet vieną atšiaurų viduržiemį, per pačią poliarinę naktį, nuskridau į Šiaurę už speigračio ir nuo kruizinio laivo denio įšokau į Norvegijos jūrą. Po mirtinai lediniu vandeniu pajutau, kaip mano siela atsiskiria nuo kūno. Žmonių iššoko gal penkiasdešimt, o kopėčios – vienos. Kad greičiau išlįsčiau iš stingdančio vandens, nuo pirmojo laiptelio nustūmiau suaugusį vyrą. Paskui tas vyras piktai į mane žiūrėjo.

– Čia ne aš, čia mano kūnas, – taip jam atsakiau, o jis pasiuntė mane velniop.

Turbūt tai ir yra žmogiškumas, kurio ieškome skaitydami ir rašydami knygas. Žmogiškumas mieliausiomis ir atšiauriausiomis savo formomis.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais