Miglotai prisiminiau būdus, kaip nuo jų apsisaugoti. Įmesti sudužusį veidrodį į upokšnį, tekantį pietų kryptimi. Naktį šuke paliesti antkapį. Palaidoti veidrodžio šukes giliai žemėje, kur piktosios dvasios negalėtų jų rasti, ir tai padaryti naktį be mėnesienos, kad mano atvaizdas nebūtų palaidotas kartu su šukėmis.
Kodėl pasakoju apie šį atsitiktinumą? Gal dėl to, kad man rašytojos Jurgos Ivanauskaitės kūryba visuomet atrodė judesys siekiant pro sutrūkinėjusį veidrodį išvysti kitą pasaulį. Tas pasaulis prasišviečia jau pirmuose jos kūriniuose, mano skaitytuose dar mokykloje. „Pakalnučių metai“, „Mėnulio vaikai“, „Kaip užsiauginti baimę“, „Pragaro sodai“ buvo tie tekstai, kurie man atvėrė magišką, mistišką, spalvingą Jurgos Ivanauskaitės kūrybos erdvę. Tibeto trilogiją skaičiau jau vėliau, kai pati keliavau, studijavau religijas, kai tie tekstai itin rezonavo. Abi ieškojome Dievo, tik skirtingais būdais, skirtingu laiku, skirtingose šalyse.
Kai galvoju apie Jurgos Ivanauskaitės knygas, apie tą asmenybę, kuri už jų, – o kūryba tam tikra prasme gali būti rašytojo veidrodis, – galvoju apie atvirumą, drąsą, sąžiningumą sau ir kitiems, kovą už laisvę, už tai, kuo tiki. Apie pastangą sulydyti kūrybą ir gyvenimą, vientisumo siekį – tos pačios vertybinės pozicijos demonstravimą tiek gyvenimu, tiek kūryba. Apie iš vidaus, iš pačios giluminės šerdies besiskleidžiančią autentišką kūrybą, kuria nelyg siekta išsiveržti iš šio, regimojo pasaulio ribų, iš erdvės ir laiko uždarumo, ieškoti atsakymų į amžinuosius klausimus.
Vis svarsčiau, kodėl man tokia svarbi Jurgos Ivanauskaitės premija. Ne tik todėl, kad ji buvo viena mano mėgstamų rašytojų, ryškiai nušvietusi mokyklos ir studijų metų skaitymo patirtis. Ne tik todėl, kad šią premiją jau yra pelnę puikūs lietuvių kūrėjai. Ir tik kai šįsyk grįžau į Vilnių – o grįžimas į savo miestą neišvengiamai yra grįžimas į praeitį, – regis, pavyko užčiuopti dar vieną priežastį.
Prieš daug metų Jurgos Ivanauskaitės knygas skaitydavome abi su seserimi. Buvau dar vaikas, sesuo – paauglė, pamišusi dėl Ivanauskaitės kūrybos, nekantriai laukdavusi naujų jos kūrinių. Tos knygos, kurias nusičiupdavau iš sesers, man reiškė kitą, tolimą pasaulį, kur suaugę ir beveik suaugę, kurio kalbos dar nemokėjau, kuriame jau buvo sesuo ir dar nebuvo manęs, kuriam norėjau priklausyti ir į kurį tegalėdavau dirstelti iš tolo, per knygų puslapius, pro blokinio penkiaaukščio langus, pro kuriuos žiūrėdama laukdavau sesės sugrįžtant.
Gauti Jurgos Ivanauskaitės premiją yra tarsi patekti į tą kadaise tokį geidžiamą pasaulį, įveikti paslaptingą kodą.
Gauti Jurgos Ivanauskaitės premiją yra tarsi patekti į tą kadaise tokį geidžiamą pasaulį, įveikti paslaptingą kodą. Kartu ši premija man turi ne tik reikšmingą literatūrinį svorį, bet ir seserystės žymę. Nes tai – ir vienos sesers dovana kitai. Noras išsaugoti prisiminimą. Noras, kad sesuo pamatytų. Kad didžiuotųsi. Kad būtų čia.
Gal vieną dieną žmonės, užuot skraidę į kosmosą ieškoti alternatyvių namų, užuot užtvindę šią planetą plastiko šiukšlynais, užuot kariavę beprasmiškus, protu nesuvokiamus karus, sugebės pažvelgti, kas slypi ten, mums nematomose erdvėse. Galgi vieną dieną gebėsime dirstelėti anapus veidrodžio. Gal galėsime – rankomis, mintimis, akimis neįmatomais pavidalais – vėl apkabinti tuos, kuriuos mylime ir kurie ten, veidrodiniuose pasauliuose, knygų puslapiuose. Yra vienas žodis iš „Anglų kalbos žodyno“, kuris man iškyla mąstant apie Jurgos Ivanauskaitės kūrybą ir jos įrėžtą žymę, ir tas žodis yra eternity, amžinybė. Kūryba kaip kito pasaulio, kaip amžinybės ilgesys.
Nedrįsčiau brėžti savo knygos paralelių su Jurgos Ivanauskaitės tekstais. Bet juose man artimas autentiškas kalbėjimas, jo svarbos suvokimas visuomenėje, kurioje apie tiek dalykų dar nedrįstame kalbėti atvirai. Artimas asmeninės laisvės siekis, nenumaldomas jos troškimas. Ir kito pasaulio ilgesys. To, prasišviečiančio pro veidrodžio įtrūkimus. To, kuriame atsitiktinumai nebūna atsitiktiniai. Kur žiba gintarinės katės akys, kur geltonų drugių sūkuriai, kur liūdesį galima paimti už rankos. Kur gatvėje rasta paukščio plunksna virsta angelo plunksna. Kur viskas bent truputį tampa įmanoma – teisingumas, laisvė, ir gal net nemirtingumas. Kurio ieškoti išsiruošiama į tolimiausius kraštus. Dėl kurio galiausiai sugrįžtama.
Neišmečiau veidrodžio, sudaužyto tądien, kai išgirdau apie nominaciją premijai. Dar nežinau, ką su juo darysiu, bet galbūt išsaugosiu kaip prisiminimą, kas, kad septyneri nelaimių metai. Man didžiulė garbė tapti Jurgos Ivanauskaitės premijos laureate. Šią garbę priimu ir kaip įpareigojimą, atsakomybę – siekti autentiško kalbėjimo, kūryba liudyti gyvenimą, o gyvenimu – kūrybą. Paversti sudužusio veidrodžio šukes menu, tuo, kas išliks tada, kai nebeliks mūsų. Ačiū.
