Su knygos autoriumi „susipažinau“ dar anksčiau negu jis parašė šią knygą ir ne asmeniškai, o per jo tėvų knygas apie „itališkąjį fenomeną“ – turiu jas visas, tik kelios dar laukia neskaitytos. Įsiminiau, kaip jų sūnus Romos licėjuje mokėsi perkąsti, kaip pats sakė, „šitos isterikų šalies“ emocijas – kada verkti, kada juoktis… O patį Simoną užkalbinau tik kai vykau į Romą – kreipiausi dėl ekskursijos.
Tad gal nekeista, kad laikydama naują Jurkevičių šeimos knygą rankose pagavau save galvojant: „Prašau, būk gera. Nenuvilk.“ Nes norėjosi dar vienos kokybiškos, gyvybingos istorijos. Ir dar savitos, būdingos tik Simonui.
Beje, kaip dera knygai apie gidus ir turistus, ji nuolatos keliavo – kartu su manimi motociklo daiktadėžėje. Skaičiau ją parkuose, prie dvarų ir ežerų. Saulėtą rugsėjį medžių šešėliuose.
Ji nėra iš tų, kurią perskaitytum vienu prisėdimu, nes duoda peno mąstymui, o ir informacijos nemažai, apstu miestų ir jų lankytinų vietų.
Taigi pradėsiu atvirkščiai, nes kažkaip „velniškoji“ knyga apverčia ne vieną dalyką galvoje. Pradedu nuo trūkumų. Knygoje yra nemažai klaidų – ypač skyrybos. Bet turbūt galima tai „pateisinti“ – prie metrikos nerandu kalbos korektoriaus, tad gali būti, kad trūkumas atskleidžia kitą tiesą, kuri tampa privalumu – knyga išleista be leidyklų „pagalbos“, savo iniciatyva ir pastangomis. Tai kalba apie autoriaus užsispyrimą, charakterį. Tik visgi klaidas su kitu tiražu siūlyčiau ištaisyti.
Taip pat perskaičiusi argumentus, kodėl knyga turi tokį pavadinimą, daugiau prie to negrįžau – nes radau kitokius istorijos akcentus. Galbūt dėl to ją kitaip ir pavadinčiau. Pamenu, kai pirmą kartą pamačiau knygą, net pasimečiau: į ką žiūrėti, per daug „maksimalių“ detalių („velniškoji“ ir „super“, įterpta žmogaus kūno dalis, ir tie pirštai net raudoni), per daug informacijos ir gido pažymėjimo nuotraukoje. O kai per sudėtinga – tampa nejauku. Beje, tekste naudojamas ne vienas šriftas – o tai irgi prideda sunkumo. Tad vizuali visuma kiek dvelkia kiču. Bet, laimei, turinys tam prieštarauja!
Na, ir kritika, deja, tuo baigiasi. Man labai patiko „Velniškoji super profesija“. Ji nėra iš tų, kurią perskaitytum vienu prisėdimu, nes duoda peno mąstymui, o ir informacijos nemažai, apstu miestų ir jų lankytinų vietų. Aptariamas ne vienas Baltijos šalių, Skandinavijos ir Italijos miestas su įdomiais faktais. Tačiau įdomiausia čia yra Simono nuomonė, dėl kurios knyga ir įgauna vertę.
Knygoje apstu elegantiškų detalių, absurdiškų akimirkų ar tiesiog smagių nuotykių.
Turbūt ryškiausiai jo pasaulėžiūra atsiskleidžia Osle – šį miestą jis apibūdina „šaltu, nepasitikinčiu, dirbtiniu“. Puikūs ir Oslo maisto „epitetai“: prėskas acetono, kempinės, plastmasės ir kartono skonių derinys. Bet būtent šiame mieste jis patiria (ir aprašo) ir katarsį – aplankydamas juodojo metalo šerdį. Metalo kaip savivokos, pasaulėžiūros (ir, žinoma, muzikos), subkultūros. Nuo čia galvon stukteli, kad knyga yra ne tik apie „gidavimą“. Bet apie tai kiek vėliau.
Antroje knygos pusėje išgirstame apie atsvarą, tarsi kontrapostą Oslui – Venecijos svaiginančią beprotybę. Nes šis miestas apsėda, Venecija autoriui – gražiausias miestas pasaulyje. Čia S.Jurkevičius vėlgi pasidalina asmenine patirtimi apie jaunystės brandą ir svajas. Dėl tokių atvirų vietų knyga tampa artima, nes tokiose akimirkose skaitytojas gali atpažinti save, susitapatinti. Galbūt tai nutiko ne Venecijoje ir Osle, bet man (ar Tau) irgi nutiko.
Tad grįžtant prie metalo. Mano nuomone, būtent ši knygos sudedamoji dalis ir daro ją išskirtinę. Simonas yra metalistas, pats groja ir rašo dainas savo muzikos grupei. Metalo „požiūris“ justi jo sakiniuose, mintyse – o perskaičius skyrių apie šios subkultūros esmę, norisi dar. Tą akimirką knyga apie tiesiog gido profesiją tampa knyga apie metalistą ir, kaip pats Simonas minėjo, romietišką lietuvį ar lietuvišką romietį gidą.
Žinoma, knygoje apstu elegantiškų detalių, absurdiškų akimirkų ar tiesiog smagių nuotykių. Man ypač įsiminė „itališka“ seno žmogaus samprata, taip pat Simono triukas, kaip elgtis, jeigu kelionės autobusu metu turistai praranda nuotaiką, autoriaus (o gal visų gidų?) drąsa, ką atsakyti į nuolatinius klientų klausimus „o kas čia?“, nuotykiai su „sociopatais“ ir kosmonautais (kurie vaikščioja „pametę žvilgsnį asfalte“) bei cinikais, kurie gyvenimą mato tik kaip „visai nieko“, t.y. beskonį, beveidį, bevertį. O „uoga ant viso šito torto“, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, yra tas prarajos jausmas, pulsuojanti juoda tiršta dėmė, „rūstus gelmės žvilgsnis“ – juodas metalas. Knygoje apstu nuorodų į muzikos kūrinius (ir filmus) – tad nerti galima dar giliau.
„Uoga ant viso šito torto“, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, yra tas prarajos jausmas, pulsuojanti juoda tiršta dėmė, „rūstus gelmės žvilgsnis“ – juodas metalas.
Reziumuojant – aš tikiu Simonu. Nes jo įžvalgos apie muzikos kaip „vaisto ir svaigalų“ samplaiką rezonuoja su mano požiūriu. Nes miestus, kuriuose veda turistus, jis „patikrina“ savo, autentišku žvilgsniu, nebijodamas akistatos, kurią tie miestai atskleidžia. Jis juos prakalbina: „Tikrąją miesto dvasią pajunti, kai išeini į jo gatves vienui vienas, paskendęs savo mintyse, sušlapusiais nuo lietaus marškiniais, 2 eurais kišenėje ir išsikrovusiu telefonu“. Neretai – ir su muzika, kurią nešiesi savo kišenėje.
Ir aš turbūt niekada nepamiršiu savo pirmosios ryškios miesto pažinties – tai buvo „The Chemical Brothers“ albumas „Surrender“. Dar kasetėje, grotuve su mygtukais (kokį aprašo ir autorius), didelėmis ausinėmis su lankeliu. Keliavome autobusu su mokyklos klase į svečios šalies miestą. Niekada nepamiršiu, kaip kūrinys „Asleep From Day“ skambėjo ankstų rytą vos numigus kelionėje. Saulei sprūstant pro šešėlius žvelgiau į nepažįstamas gatves. Jis vis dar skamba mano ausyse, atsiminimuose ir miesto sampratoje.
Po teisybei, aš juodai pavydžiu Simonui. Kai tau (tada buvo man) šešiolika, o pasaulio bendraamžiai pakvaišę dėl Britney Spears, klausyti „Kemikalų“ buvo neformatas. Kai tau dvidešimt penkeri ir pasaulis šoka pagal progresyvą, o tu vakarėliuose didžėjauji su italo disco ar synthpop plokštelėmis – esi neformatas. Tik aš neturėjau su kuo tapatintis, neturėjau savo subkultūros. Dėl to labai pavydžiu autoriui, kad jis turėjo metalą. Kad jis turi metalą.
