Ar įmanoma sukurti žmogaus portretą žodžiais? Aprašyti žmogaus viduje išgirstą istoriją? Misteris Gvynas sukūrė dešimtį rašytinių portretų. Romane „Triskart aušroje“ Alessandro Baricco – trys istorijos, kurių veiksmo vieta ta pati – viešbučio vestibiulis. Auštant, keistu laiku, kai naktinis miestas eina miegoti, o rytinis – tik prabunda. Tokiu metu žmogus labiausiai pažeidžiamas ir podraug atviras netikėtiems susitikimams.
Viešbutyje susitinka vienas jo gyventojų ir atsitiktinė moteris, durininkas ir jauna mergina, berniukas ir policininkė, o iš tiesų tai – tie patys žmonės, tik skirtingais savo gyvenimo tarpsniais.
– Jūsų knyga „Triskart aušroje“ pasirodė praėjus keliems mėnesiams po „Misterio Gvyno“. Ar tai „Misterio Gvyno“ tęsinys?
– Ji išleista po keturių mėnesių nuo ankstesnės, ir skaitytojai gali pasakyti: kaip čia dabar, ką tik išėjo viena knyga, o štai jau ir kita. Na, manoma, kad nedera leisti po knygą kasmet, nes akivaizdu, kad autorius rašo norėdamas uždirbti pragyvenimui ir tai yra gėdinga. Kuo ilgesnis laiko tarpas tarp knygų, tuo tarsi tikresnis rašytojas. Laimė, mano knygas skyrė mažiausiai dveji metai. Tačiau dabar viskas pasikeitė, knygos – tarsi nenutrūkstamas pokalbis su skaitytoju, ir jau neliko to knygos pasirodymo iškilmingumo. Manau, gerai, kad knyga pasirodė taip greitai po ankstesniosios, juolab kad tam yra priežastis. „Triskart aušroje“ – tai knyga, kuri buvo dalis mano ankstesnio kūrinio „Misteris Gvynas“, bet joje nenorėjau jos išplėtoti.
„Misteris Gvynas“ – portretų istorija, tačiau joje aprašiau viską, išskyrus portretą, ir galiausiai skaitytojas to portreto nepamato. Tačiau man knietėjo jį aprašyti ir tos knygos pabaigoje paminėjau kitą knygą, parašytą indų autoriaus, kuri tampa svarbi „Misterio Gvyno“ siužete ir paaiškėja, kad pirmoji iš trijų jos dalių – Džaspero Gvyno autoportretas, kurį jis paslėpė toje knygoje, parašytoje pramanytu vardu. O tai rašydamas supratau, jog tą portretą norėčiau aprašyti, gal jis ką nors sudomins.
Ši knyga – ne romanas, nors taip parašyta ant viršelio, bet ir ne apsakymai. Man patinka, kad ją sunku įvardyti
„Triskart aušroje“ – trijų dalių knyga, kiekviena jos dalis prasideda viešbutyje, o aš dievinu viešbučius. Taigi, mintis apie portretą susisiejo su kita mintim – apie tam tikros struktūros knygą, kurią seniai norėjau parašyti. Taip jos susidėjo viena į kitą. Rašydamas paskutinius „Misterio Gvyno“ puslapius supratau, jog labai noriu rašyti toliau, su tuo sumanytu naratyviniu mechanizmu – trys dalys, kurių pirmoji yra misterio Gvyno portretas. Ši knyga – ne romanas, nors taip parašyta ant viršelio, bet ir ne apsakymai. Man patinka, kad ją sunku įvardyti. Ją gali skaityti ir neskaičiusieji „Misterio Gvyno“.
– Ar knygos istorijos radosi instinktyviai?
– Taip, istorijos gimė instinktyviai, nė nežinau, kaip, jums teks suprasti patiems.
– Kodėl Jūsų knygose tokia dažna keista vaiko ir suaugusio žmogaus draugystė?
– Visada apie tai susimąstydavau skaitydamas J. Salingerį. Nežinau ir nenoriu žinoti, ar tam yra kokia psichoanalitinė priežastis, bet taip jau yra.
– Kodėl veiksmas vyksta aušroje? Šis pasirinkimas buvo nesąmoningas, ar tas paros metas Jums patinka?
– Ne, nesu aušros žmogus. Tai labiau nesąmoningas pasirinkimas, kur svarbesnė pasąmonė, reikia ja pasitikėti – ir viskas. Tačiau kai dabar pagalvoju, aušra yra metas, kai tarp kūno ir sielos nusistovi pusiausvyra, ir daugeliui mano knygų veiksmų būdinga pusiausvyra.
– Knygų veikėjai paveikslai remiasi Jus supančių žmonių bruožais, ar jie visi – vaizduotės vaisius?
– Retai kada rašydamas remiuosi tikrais žmonėmis, nebent kai kuriais jų veiksmais. Mano knygų veikėjai – mano patirtos pasaulio visumos produktas.
Retai kada rašydamas remiuosi tikrais žmonėmis, nebent kai kuriais jų veiksmais. Mano knygų veikėjai – mano patirtos pasaulio visumos produktas
– Ar misteryje Gvyne yra bent truputis Baricco?
– Mus sieja amatas, bet iš esmės esame skirtingi, jis – vienišius, maniakiškai tvarkingas, aš – nei viena, nei kita. Sakyčiau, abu dirbame tą patį darbą su nerimu, kartais kančia.
– Atrodo, labiau pasakojate apie jausmus, o ne istorijas, ar tai tiesa?
– Ir viena, ir kita. Be istorijos nepradedu rašyti knygos, tačiau istorija mane perkelia į nematomas vietas, ji išsirutulioja į jausmus, kuriuos sunku įvardinti.
– Kuri iš trijų knygos dalių labiausiai Jus įtraukė emociškai? Kodėl?
– Trečioji. Gal todėl, kad ji gimė berašant, be to, man patinka jos veikėja – jau sena, bet su kitu, nauju, gyvenimu.
– Šioje, kaip ir kitose Jūsų knygose, kalbate apie gyvenimo posūkius. Ar bėgant metams „posūkio“ sąvoka pasikeitė?
– Ne. Neseniai perskaičiau „Jūrą vandenyną“ ir pagalvojau: kaip anuomet galėjau žinoti tai, apie ką nė negalvojau? Nes tai dalykai būdingi tam tikro amžiaus veikėjui, o aš rašydamas buvau daug jaunesnis už jį. Bet į jo lūpas įdėjau mintis, kurias šiandien suprantu kaip teisingas. Taigi, nelabai pasikeičiau.
– Kas Jums yra paprastumas?
– Mūsų darbe tai – ilgo darbo rezultatas. Tai – ne išeities, o pabaigos taškas, laiko verpetas.
– „Triskart aušroje“ – bauginantis laiko verpetas. Ar toks buvo Jūsų tikslas?
– Taip, jis baugina ir taip turi būti. Jis – nuostabus, bet tikrai bauginantis. Kai dabar pagalvoju, rašydamas bijojau.
– Skaitydamas knygą jaučiau, kad mėgavotės ją rašydamas. Ar taip buvo iš tikrųjų, ar taip atsitiko nesąmoningai?
– Visada rašau mėgaudamasis. 80 procentų šios knygos – dialogai, o jie visada labiau kūniškas dalykas. Pirmoji mano knyga buvo ištisinis dialogas, grynas balsas, kuris teikia labiau jausminį, o ne intelektinį malonumą.
– Kodėl skaičius trys? Ar tai sąsaja su biblija, ar atsitiktinumas?
– Atsitiktinumas, tačiau mes juk esame mitų vaikai, o trys visada yra trys. Trys, trikampis, kuriame gera. Tai tam tikra formali elegancija.
Parengė Inga Tuliševskaitė
