Pasidalinti mintimis apie J.Erlicko kūrybą ir jį pasveikinti šiandien sutiko lietuvių istorikas Alfredas Bumblauskas, rašytojas Donaldas Kajokas ir Lietuvos literatūros tyrinėtojas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto profesorius Algis Kalėda.
– Tradicinis klausimas. J.Erlickas yra neabejotinai išskirtinė asmenybė, galima drąsiai vadinti fenomenu, kaip apibūdintumėte jo kūrybą? Kokių emocijų ir asociacijų jums sukelia jo kūriniai?
A.B. Lietuvių kultūros humorologas. Pirmas ir vienintelis, kuriam galėčiau priskirti sąvokas absurdo poetika ir juodasis humoras. Lyginti galima su tokiais absurdo literatūros klasikais kaip Danijilas Charmsas rusų literatūroje ar Konstanty Ildefonsas Gałczyńskis – lenkų.
D.K. J.Erlicko kūrybos diapazonas iš tiesų platesnis, nei daugelis įpratę manyti – tai ir politinės aktualijos, kalambūrai, mąstymo paradoksai, ir tikri lyrikos perliukai. Asociacijos? Nuo šoko terapijos iki šoko terapijos.
A.K. Kokios kyla asociacijos, kaip apibūdinti tą fenomeną... Kažkada plito jo sukurtas vaizdas: „Sėdžiu ant Vilnios upės kranto ir žiūriu, kaip mūsų gyvenimas tarsi tuščias butelis ritasi į pakriaušę“... Ir juokinga, ir graudu, ir mąslu. Anuomet, o ir šiandien.
Vis prisimenu aną gražią ankstyvąją jaunystę, su keistomis ir ne itin gražiomis stagnuojančio brežnevizmo grimasomis, kurios vis labiau tada buvo suvokiamos ne kaip reali rimta grėsmė, o kaip vien pigutis juokingas farsas. Prisimenu ordinus ant išpūstos (it implantais išpūstos) vado krūtinės, papjė mašė veidą, laukiantį vis dar gajaus dainių balso, šlovinančio „plėšinius“, ir „mažąją žemę“. Jau tada mūsų karta Juozą laikė neabejotinai išskirtine asmenybe, kalbėjo apie tai ne tik per Rašytojų sąjungos posėdžius ir pasisėdėjimus, bet ir patvirtindami tą jo statusą savo straipsniuose, recenzijose, knygose. Tai gali puikiai paliudyti mano kurso draugai, pavyzdžiui, Jūratė Sprindytė, Saulius Žukas, Vilius Gužauskas, nes buvome su juo vienmečiai (na, gal tik kokiais metais vyresni). Tas Juozo ypatingumas ar išskirtinumas tęsiasi lig šiolei. Net ir dabar, kai mums visiems, o net ir trims „bogatyriams“, – Erlickui, Antanui A. Jonynui, Vladui Braziūnui (jų atvaizdai įamžinti vienoje iš jo knygų iliustracijų), – jau, jau skambtelėja it tas varpas, brandusis 60-etis...
Trumpiau tariant, jis nėra fenomenalus, o tiesiog gebantis įtaigiau artikuliuoti, surikiuoti į šmaikščių klausimų smaigalį tai, kas susikaupė visoje kartoje. Pavyzdys: „Kodėl?“ – 1979 metais su savo pirmąja knyga atėjo ir paklausė Erlickas. Nors dabar jis rašo kitaip, dainuoja liūdniau, tačiau kūrinių – humoreskų, parabolių, dramų, eilėraščių, dainų – potekstėse nuolat skamba šis jaunystėje susiformulavęs klausimas. Tiesiog išskirtina ir fenomenalu taip klausinėti visą, visą gyvenimą – nelyginant kokiam nedideliam „kodėlčiukui“..
– Ar sutiktumėte su nuomone, kad lietuvių rašytojai retai bando ir, tiesa, retai moka juokauti, o J.Erlickas šiuo atveju būtų lyg išimtis patvirtinanti taisyklę?
A.B. Yra pašmaikštaujančių, bet tikro, absurdo humoro klausimu, jis unikalus. Kitos tokios personos jau tūkstantmetis nėra.
D.K. Ne tiek daug, bet yra ir kitų rašytojų mokančių ir subtiliai pajuokauti, ir aštriai smigtelti, ir kerinčiai nusišypsoti. Vis dėlto J. Erlicko humoro upė iš tiesų ir plati, ir srauni. Iš jos išbridęs, į balą sausas jau neįpulsi.
A.K. Nemanyčiau, kad lietuvių rašytojai „retai moka juokauti“... Prisiminkime kad ir tokius autorius: Liūnė Janušytė ir Augustinas Gricius, Kazys Boruta ir Pranas Treinys, Kazys Saja ir Kostas Ostrauskas, Gintaras Beresnevičius, Jurgis Gimberis, Rimantas Klusas ir, ir... Na, ir net Erlicko nepralenktoji Vytautė Žilinskaitė. Visi jie naudojo(ja) platų komiškumo (satyros, karikatūros, pastišo, grotesko, ironijos, absurdo ir pan.) formų spektrą. Tačiau tik „Prisimynimų“ (prašom, įsiklausykit į pavadinimą!) autoriui pavyko tiksliausiai, kone adekvačiai rezonuoti Lietuvos žmonių dvasines būsenas, kalbos ir veiksmų susidvejinimą, apskritai dabartinio gyvenimo paradoksus. Tad jis yra kaip savotiškas daugelio žmonių, jų minčių ir jausmų reiškėjas. Ypač tos skaitančios ir mąstančios bendruomenės, kuri moka analizuoti, dekoduoti, iššifruoti ir vertinti kuo įvairiausias priešpriešas bei jų sukeltus padarinius.
– Kaip manote koks yra jo skaitytojas? Ar J.Erlicko kūriniai suprantami daug kam? Turiu minty, yra daugiasluoksniai, ar vis tik tai konkreti auditorija?
A.B. Paties J.Erlicko žodžiais tariant, „Esu neaukšto stoto, silpno proto / Iš padilbų į Lietuvą žiūriu. / Aš neturiu gyvenamojo ploto / Ir pažiūrų taipogi neturiu“. Atrodo, kad toks ir yra jo skaitytojas – taip atrodo humoro stokojantiems vadinamiesiems intelektualams. Tačiau pažįstu ir jaunimo, kuris deklamuoja J.Erlicką, ir garbių rimtų žmonių, kurie žavisi rašytojo sentencijomis. Pažįstu matematikos daktarą ir teologą, kuris moka mintinai: „O Dieve, pasakyk, kas bus brigadininke Kostai? Ir jis atsakė man pro lietų, kad niekas neįveiks žmogaus. Ir tapo vėl šviesu planetoj, suklupo vėjas nugalėtas, ir krito šakės iš dangaus…“ Jei kas nors šitoj ironijoj mato sovietinę nostalgiją – apgailėtina.
D.K. Jeigu iš tiesų daugiasluoksniai, tai vargu ar labai jau daug kam suprantami... Tad į šį klausimą atsakysiu paties J. Erlicko žodžiais: klausimas geras: gaila tik, kad į jį nėra tokio pat gero atsakymo.
A.K. Erlicko skaitytojai, klausytojai (ir suvokėjai) visų pirma yra tokie asmenys, kurie geba stebėti ir diagnozuoti bendruomenės būvį, suvokti jos sanklodą bei kitimo galimybes. Neskirstyčiau jų į kokias nors socialines ar profesines grupes, – jie gali būti mechanizatoriai, dailininkai, dailidės, melžėjos, mokslininkai ar politikai. Svarbu ne tik jų pačių humoro jausmas, bet taip pat mokėjimas įsijausti į pasakotojo ir jo personažų mąstymą, elgseną, gebėjimas atpažinti vadinamąsias intertekstines sąsajas. Juk rašytojas itin mėgsta stilizuoti, parodijuoti kuo įvairiausius kultūrinius ir visuomeninius reiškinius, įtraukti į humoro srautą kone visas mūsų gyvenimo apraiškas. Tad ir jo adresatas turbūt yra visa bendruomenė.
Kita vertus, norint pilniau įvertinti jo savitumą dabartiniame šoumenų ir juokintųjų chore, būtina turėti nemažą kriticizmo dozę; manyčiau, kad geriausiai jį supranta vis dėlto tie, kurie gali... kritikuoti ir patį Erlicką (ypač kuriuos ne kuriuos jo savitikslius juokinimo tekstus).
– Jūsų nuomone, jo kūriniai skirti bet kokiai nuotaikai, bet kokiai dienai, ar reikalauja „pribręsti“? Skaityti vakare su arbata rankoje ir prieblandoje ar riedant į darbą autobusu?
A.B. Nežinau. Bent jau aš pradedu Lietuvos istorijos apmąstymus nuo Juozo Erlicko pirmo teksto iš jo Lietuvos istorijos („History of Lithuania“): Prieš milijonus metų iš jūros išlipo kažkokie gyviai ir ilgai vystėsi, kol tapo lietuviais. Vasarą jie brenda į jūrą. Ogi visai čia smagu. Gal ir nevertėjo išlipti…
D.K. Galima turbūt skaityti visur ir visaip. Bet aš, tarkim, skaitydamas J. Erlicką, vargu ar galėčiau pagret skaityti ir J.Aputį. Bet ne atvirkščiai.
A.K. Aišku, geriausiai jį skaityti atsipalaidavus nuo kasdienių rūpesčių (gink Dieve, ne vonioje, nes galima paspringti vandeniu!), tačiau tinka ir susibarus su viršininku, nusivylus gyvenimu, pasiklydus biurokratų labirinte, pavyzdžiui, ieškant, kaip duoti pakišą. Pastaruoju atveju pravers Erlicko patarimai, kad reikia legalizuoti kyšių davimą, įsteigti tam skirtą atskirą instituciją. Na, o daugelį jo kūrinių galima tiesiog perpasakoti. Kaip antai: „Du politikai spoksojo į atominės elektrinės projektą. Vienas regėjo laimingą, nupenėtą Lietuvą, kitas gi – nupešiotą, ruso jodomą… Po kurio laiko abu susitiko beprotnamyje. – Nerodykim aniems tokių dalykų! Težiūri gyvenimo būdus su savo veidų projekcijom ir dvarų išklotinėm.“
– Kokia mintis ateina į galvą išgirdus „Juozas Erlickas“?
A.B. Vaistai nuo kvailumo. Humoras. Patys šėtoniškiausi darbai padaryti žmonių, kurie nesupranta humoro. Todėl J.Erlickas tikrai yra vaistai. Frankas Zappa (tas pats, kuris, pastačius paminklą Vilniuje, yra tapęs svarbiausiu Lietuvos įvaizdžio elementu) yra sakęs, kad visatoje yra du labiausiai paplitę elementai – vandenilis ir kvailumas. Paprastai priduriu klausimą: kodėl šiandien Lietuvoje mažėja vandenilio…? Visi dažniausiai juokiasi, ausdami mintį, kad daugėja antrojo elemento. Todėl, J.Erlickas – vaistas.
D.K. Labai rimtas žmogus. Kaip ir visi Erlickai.
A.K. Na, mintys kyla labai gausios ir susipynusios... Nacionalinės premijos laureatas, humoristas (o, kaip šaunu, kad ir humoristai gauna valstybinius apdovanojimus!), išleidęs arti dvidešimt knygų, laukiamas visuose Lietuvos (bei Europos Sąjungos) kampeliuose, kol kas neturintis sau lygių, nemėgstantis pasipūtėlių ir besipuikuojančių tik savimi, taip pat, taip pat... Liūdnokas, sentimentalokas (ypač kai dainuoja savo romansus), bandąs ir žūtbūt siekiąs pavaizduoti gyvenimo absurdiškumus. Juos reflektuojantis ir aiškinantis per savo individualius, asmeniškus potyrius ir jausmus. Toks, kaip didžiuma iš mąstančių jautrių žmonių.
– Klausimas juokas: Norint gauti šiokios tokios informacijos apie Juozą Erlicką internete, tikrai ne viename šaltinyje teks perskaityti tai, kad lietuvių laisvės šauklys gimė tądien, kai mirė Josifas Stalinas (nors Stalino mirties data, ne visur pateikiama ta pati). Kaip manote, ar gali būti tai simboliška?
A.B. Kažkada J. Erlickui nusiunčiau SMS žinutę: „gimus Juozui kovo 3-iąją, kovo 5-ąją iš siaubo numirė Stalinas“. Juozas man atsakė klausimu: „O koks žymus žmogus mirė, gimus Alfredui Bumblauskui?“ Kadangi Stalinui lygių nežinojau, jaučiausi pažemintas (juokiasi). Šiandien telefonu net paklausiau, ar iš manęs jis sužinojo apie Stalino siaubą – atsakė „taip“. Esu girdėjęs kaip kažkas juokavo, kad Brežnevas buvo nežymus politinis veikėjas Raikino epochoje. Tada savo Lietuvos istorijoje perfrazavau, kad Augustas III Saksas buvo nežymus politinis veikėjas Vilniaus baroko genijaus Jono Kristupo Glaubico epochoje. Todėl, žinant, kad dabar neturim talentingų politikų (lai man atleidžia tie, kuriuos kartais gerbiu), manau, kad po kurio laiko istorikai sakys, jog Juozo Erlicko epochoje gyveno kai kurie nelabai žymūs politiniai veikėjai.
D.K. Dabar, kai šitai sužinojau, ir man jau bus „simboliška“. Kita vertus, pradėtas jis vis dėlto buvo prie Stalino (juokiasi).
A.K. Atsakant irgi galima turbūt šiek tiek papokštauti... Pavyzdžiui, paklausiant: „Kam dabar reikalingas šis laisvės šauklys, jei laisvę jau turime?“. Atsakymų gali būti visokių, kaip antai: kad turėtume daugiau laisvės...; kad numirtų dar koks nors diktatorius...; kad simboliška ir tai, jog jis gimė pavasarėjant... Tik šiukštu – niekuo gyvu nemanykime, kad dabar, kai esame laisvi ir Juozo Erlicko kūriniai jau nelabai reikalingi. Palinkėkime jam tvermės, vingrios plunksnos, gerų honorarų ir sveiko gyvenimo būdo.
Ta pačia proga šiek tiek Juozo Erlicko išminties:
Mano indėlis:
Išgirdau, kad esąs toks drugio efektas.
Atseit viskas pasauly susiję, todėl net nuo menko vabzdžio sparnų plastelėjimo gali prasidėt didžiulės permainos.
Pagavęs drugelį, atsinešiau prie Seimo, pririšau ant siūlo ir paleidau plasnot...
Artėjimai:
Prieš šventes traukia gera daryti. Todėl kiekvienam sutiktam dovanoju šypseną.
– Kas yr? – traukiasi apdovanotasis.
Stoviu išsiviepęs. Nieko negaliu paaiškinti – žodžiai tik šypseną pagadintų.
Jis – bėgt. Aš – vytis. Teko ir nukentėt.
Mūsiškiai dar nepratę prie gerumo.
Apie moteris:
Kažkas kvailai sulygino moterį ir jūrą. Atvažiavau, įkišau ranką į jūrą – moteris šiltesnė. Be to, jūra šniokščia kasdien, o moteris, jeigu jos neerzinsi, gali ir nešniokšti.
Sekėjai:
Prisimenu, Kudirka tik žvake ir liktarna sau kelią pasišvietė. O kokia teisinga kryptim ėjo!
Nūnai dažnas tą pamiršęs.
Gerai, kad nors valdžia prisimena. Užtat ir neskiria švietimui lėšų.
Yra tipų, kurie giriasi: širdį atidaviau žmonėms! Mulki! Tu pinigus atiduok. Beširdžių pas mus ir taip per akis.
Ar žinote, kad garsusis kompozitorius Mendelsonas, parašęs vestuvių maršą, paskui rašė tik laidotuvių muziką?
