Naujienas apie knygas, konkursus ir knygų recenzijas sekite tinkle „Facebook“. Spauskite čia.
Apie ką ši knyga? Tolimame mūsų planetos kampelyje yra šalis, kurios vidaus sistema veikia nepriekaištingai. Yra tiksliai nustatoma, koks bus kiekvieno visuomenės nario gyvenimas – ką jis dirbs, su kuo tuoksis, kuo rengsis, kaip maitinsis ir kada mirs. Sistema remdamasi algoritmais nustato teisingiausius sprendimus tam, kad žmonės gyventų labiausiai subalansuotą gyvenimą.
Būdami septyniolikos jaunuoliai dalyvauja poravimo puotoje – savo Parinkimo pokylyje – ir sužino, kas taps antrąja puse sulaukus pilnametystės – dvidešimt vienerių. Kasija nekantraudama laukia svarbiausios savo gyvenime dienos – šiandien ji sužinos, kas tampa jos pora. Gauta žinia pribloškia ne tik merginą, bet ir aplinkinius: sistema parenka Ksanderį, geriausią draugą. Kasija nenustygsta iš džiaugsmo – būsimąjį partnerį ji pažįsta nuo vaikystės. Vis dėlto netikėtą laimę aptemdo smulkmena – techninė klaida: per poravimo šventę Kasija gauna mikrokortelę ir, ekranėlyje išvydusi kito vaikino, Kajaus, veidą, baisiai nustemba. Kajus priklauso prie bendruomenės atstumtųjų ir neturi teisės kurti šeimos. Kasijai neduoda ramybės klausimas: ar iš tiesų jai gali parinkti tą, kurį privalo mylėti visą gyvenimą? Pamažu į savo pasaulį ji įsileidžia ir įsimyli „sistemos klaidą“...
Siūlome portalo skaitytojams ištrauką iš knygos.
Trečias skyrius
Man visuomet buvo įdomu, kaip sapnai atrodo popieriuje išdėstyti skaičiais. Kažkas žino, bet aš – ne. Nusitraukiu nuo odos duomenų rinkimo elektrodus, stengiuosi per stipriai netrūktelėti to, kuris priklijuotas už ausies. Oda ten itin jautri ir nuimant elektrodą visuomet skauda, ypač jei prie jo prilimpa viena kita plaukų sruoga. Džiaugdamasi, kad mano eilė baigėsi, sudedu įrangą atgal į dėžutę. Šiąnakt bus Bramo eilė.
Ksanderio nesapnavau. Nenumanau kodėl.
Tačiau pramiegojau ir, jei nepaskubėsiu, pavėluosiu į darbą. Nešina vakarykšte suknele įeinu į virtuvę ir pamatau, kad mama jau išdėliojo pusryčiams pristatytą maistą. Pilkšvai ruda avižinė košė, – kaip ir reikėjo tikėtis. Valgome ne dėl skonio, o tam, kad būtume sveiki ir gerai atliktume pareigas. Išimtis – poilsio dienos ir šventės. Kadangi mūsų suvartojamą kalorijų kiekį iš anksto numato visai savaitei, vakar per Pokylį galėjome valgyti viską, ir tai nebūtų sukėlę pastebimo pokyčio.
Vis dar vilkintis pižamą Bramas šelmiškai man šypteli.
– Taigi, – sako jis kišdamas į burną paskutinį avižinės košės šaukštą, – ar pramiegojai todėl, kad sapnavai Ksanderį?
Nenoriu, kad jis žinotų, kokie artimi tiesai jo žodžiai: nors Ksanderio nesapnavau, norėjau jį sapnuoti.
– Ne, – atsiliepiu aš, – ar tu neturėtum rūpintis, kad nepavėluotum į mokyklą?
Bramas dar gana mažas, kad šeštadieniais eitų į mokyklą, o ne į darbą, ir jei jis nepasijudins, pavėluos. Vėl. Tikiuosi, kad jo nenubaus.
– Bramai, – sako mama, – prašau eiti apsirengti.
Jam perėjus į Antrąją mokyklą ji giliai atsidus iš palengvėjimo – ten pamokos prasideda pusvalandžiu vėliau.
Bramui nenorom gūrinant iš kambario mama paima mano suknelę ir iškelia.
– Vakar taip gražiai atrodei. Labai nenoriu jos grąžinti.
Abi trumpam sužiūrame į suknelę. Pasigrožiu tuo, kaip audinys tarsi pagauna ir vėl atspindi šviesą, lyg medžiaga ir šviesa būtų gyvos būtybės.
Kartu atsidūstame, mama nusijuokia.
– Jie atsiųs tau mažą medžiagos skiautelę, prisimeni? – pasako ji, ir aš linkteliu galvą.
Visos suknelės siuvamos su vidine dalimi, kurią galima sukarpyti į daleles, po vieną kiekvienai suknelę vilkėjusiai mergaitei. Ši skiautelė kartu su sidabrine dėžute pavirs mano atsiminimais apie Parinkimą.
Vis viena. Šios suknelės – mano žaliosios suknelės – daugiau niekuomet nepamatysiu.
Tik ją išvydusi supratau, kad noriu kaip tik šitos. Kai išsirinkau, drabužių skirstymo centro darbuotoja suvedė suknelės numerį į kompiuterį ir nusišypsojo.
– Buvo didžiausia tikimybė, kad pasirinksi kaip tik šitą, – tvirtai pasakė ji. – Taip rodė tavo asmeniniai duomenys ir bendroji psichologija. Praeityje esi pasirinkusi daugumos neatitinkančių dalykų, be to, mergaitėms patinka, kai suknelės pabrėžia jų akis.
Nusišypsojau ir stebėjau, kai ji nusiuntė padėjėją atnešti suk-nelės. Pasimatavusi supratau: ji teisi. Ši suknelė skirta man. Kaip tik reikiamo ilgio, kaip tik tiek, kiek reikia, įimtas juosmuo. Grožėdamasi pasisukiojau prieš veidrodį.
– Iki šiol esi vienintelė mergina, šį mėnesį vilkėsianti šitą suknelę per Parinkimo pokylį. Visų populiariausia yra viena iš rausvųjų suknelių, jos numeris dvidešimt antras.
– Puiku, – atsakiau jai. Aš visai neprieštarauju truputį išsiskirti.
Tarpduryje vėl išdygsta Bramas, jo drabužiai sulamdyti, o plaukai netvarkingai stirkso. Beveik matau, kaip mamos galvoje sukasi klausimas: geriau jį sušukuoti ir tuomet jis pavėluos ar verčiau išsiųsti jį kaip stovi?
Bramas nusprendžia greičiau.
– Pasimatysim vakare, – šūkteli jis lėkdamas pro duris.
– Jis nespės, – sako mama ir pažvelgia pro langą.
Oro traukinio stotelėje kaip tik užsižiebia šviesoforas, rodantis, kad atvažiuoja traukinys.
– Galbūt spės, – atsiliepiu stebėdama, kaip Bramas sulaužo dar vieną taisyklę – nebėgioti viešose vietose.
Beveik girdžiu, kaip jo pėdos tapsi į šaligatvį – nuleidęs galvą jis bėga gatve, o į jo liesą nugarą trinksi mokyklinė kuprinė.
Tarpduryje vėl išdygsta Bramas, jo drabužiai sulamdyti, o plaukai netvarkingai stirkso. Beveik matau, kaip mamos galvoje sukasi klausimas: geriau jį sušukuoti ir tuomet jis pavėluos ar verčiau išsiųsti jį kaip stovi?
Pasiekęs stotelę sulėtina žingsnį, susiglosto plaukus ir atsainiai užlipa laiptais traukinio link. Laimė, daugiau niekas nematė, kaip jis bėgo. Po akimirkos traukinys pajuda iš vietos, nusiveždamas saugiai viduje sėdintį Bramą.
– Tas vaikis nuvarys mane į kapus, – atsidūsta mama. – Turėjau anksčiau jį pažadinti. Visi pramiegojome. Vakarykštis vakaras buvo svarbus.
– Taip, – sutinku.
– Turiu spėti į kitą Miesto traukinį, – mama užsimeta ant peties krepšį. – Ką šįvakar veiksi?
– Esu tikra, kad Ksanderis ir visi kiti norės pažaisti jaunimo centre, – atsakau jai. – Matėme visus filmus, o muzika... – nebaigiu ir gūžteliu.
Mama nusijuokia ir pabaigia mano sakinį:
– Skirta tokiems seniems žmonėms kaip aš.
– Per paskutinę valandą aplankysiu senelį.
Tarnautojai retai leidžia nukrypti nuo įprastinio laisvalaikio, bet kieno nors lankymas Paskutinio pokylio išvakarėse leidžiamas ir skatinamas.
Mamos akys sušvelnėja.
– Jis labai apsidžiaugs.
– Ar tėtis papasakojo seneliui apie mano Parinkimą?
Mama nusišypso.
– Jis ketino stabtelti pakeliui į darbą.
– Gerai, – atsiliepiu, nes noriu, kad senelis sužinotų apie tai kuo greičiau. Žinau, kad apie mane ir mano Pokylį jis galvojo tiek pat daug, kaip aš apie jį ir jo Pokylį.
Paskubomis suvalgiusi pusryčius į savo traukinį spėju likus kelioms sekundėms iki išvykimo ir atsisėdu. Galbūt miegodama Ksanderio nesapnavau, bet galiu dabar apie jį pasvajoti. Žiūrėdama pro langą ir galvodama, kaip jis atrodė praėjusį vakarą su kostiumu, stebiu, kaip važiuojant į Miestą pro šalį lekia Priemiesčio šviesos. Žalumos spalvai dar nespėjus pakeisti vietos akmens ir betono, danguje pastebiu sūkuriuojančias baltas snaiges.
Visi kiti irgi jas pastebi.
– Sniegas? Birželį? – klausia šalia sėdinti moteris.
– Negali būti, – murmteli vyras kitoje eilės pusėje.
– Tik pažiūrėkite, – atsako ji.
– Negali būti, – pakartoja vyras.
Susijaudinę žmonės sukiojasi, gręžiasi į langus. Ar kas nors klaidingo gali būti tiesa?
Ir tikrai, maži balti pūkeliai lekia pro mus ir kabinasi į žemę. Šis sniegas kažkuo keistas, bet tikrai nesuvokiu kuo. Žvelgdama į susirūpinusius veidus aplinkui pajuntu, kaip stengiuosi nuslėpti šypseną. Ar ir aš turėčiau nerimauti? Galbūt. Bet tai taip gražu, taip netikėta ir šią akimirką – taip nepaaiškinama.
Traukinys sustoja. Durys atsiveria, į vidų įlekia kelios snaigės. Vieną pagaunu, bet ji netirpsta. Vis dėlto paslaptis paaiškėja, kai jos viduryje pamatau mažą rudą sėklą.
– Tai tuopų sėklos, – pasakau visiems tvirtu balsu. – Tai ne sniegas.
– Žinoma, – ištaria vyras.
Iš balso justi, jog apsidžiaugęs, kad sulaukė paaiškinimo. Sniegas birželį būtų nenormalu. Sėklos – ne.
– Bet kodėl jų tiek daug? – vis dar nerimauja kita moteris.
Atsakymo sulaukiame po akimirkos. Vienas iš naujų keleivių sėsdamasis nusibraukia baltus pūkelius nuo plaukų ir drabužių.
– Kertame palei upę augančią tuopų giraitę, – paaiškina jis. – Bendruomenė ten nori pasodinti tinkamesnių medžių.
Visi juo patiki; apie medžius jie nieko neišmano. Murma, kad džiaugiasi, jog tai ne dar vieno Atšilimo ženklas; kaip puiku, kad Bendruomenė viską kontroliuoja kaip visuomet. Tačiau iš mamos, kuri negali nekalbėti apie savo darbą Medelyne, žinau, kad šis paaiškinimas prasmingas. Iš tuopų neįmanoma gauti vaisių ar degalų. O jų sėklos tik šiukšlina. Toli nuskrenda, prie visko prikimba ir bando dygti bet kur. „Medžiai – piktžolės“, – sako mama. Vis dėlto tuopoms ji jaučia ypatingą trauką, nes mažas rudas jų sėklas gaubia grožis, įsikūnijęs plonyčiuose baltuose ūseliuose. Mažuose debesų parašiutuose, lėtinančiuose jų kritimą, padedančiuose skrieti, pasižaboti vėją ir nusklęsti ten, kur galėtų išaugti.
Žvelgiu į delne gulinčią sėklą. Tame mažame rudame branduolyje vis viena slypi paslaptis. Nesu tikra, ką su ja daryti, taigi įsikišu sėklą į kišenę prie piliulių dėžutės.
Šis „beveik sniegas“ primena eilutę iš eilėraščio, kurį šiemet mokėmės per kalbos ir literatūros pamoką: „Sustojau pamiškėj snieguotą vakarą.“ Tai vienas mano mėgstamiausių iš viso Šimto eilėraščių, tų, kuriuos Bendruomenė nutarė išsaugoti tais laikais, kai mūsų kultūra buvo pernelyg užgriozdinta ir sujaukta. Jie sukūrė komisijas, kurios atrinko visus geriausiųjų šimtukus: Šimtą dainų, Šimtą paveikslų, Šimtą pasakojimų, Šimtą eilėraščių. Visa kita sunaikino. Dingo amžiams. Tik į gera, pasakė Bendruomenė, ir visi patikėjo, nes tai atrodė protinga. Kaip galime kažką visiškai įvertinti, kai esame pernelyg užversti?
Mano pačios prosenelė buvo viena iš kultūros istorikių, beveik prieš septyniasdešimt metų padėjusių atrinkti Šimtą eilėraščių. Senelis tūkstantį kartų man tai pasakojo – kaip jo mama turėjo padėti nuspręsti, kuriuos eilėraščius išsaugoti, o kuriuos prarasti amžiams. Kai kuriuos eilėraščius ji dainuodavo jam vietoj lopšinių.
Ji šnabždėdavo, dainuodavo, sakė jis, o kai jos nebeliko, aš stengdavausi juos prisiminti.
Kai jos nebeliko. Rytoj senelis taip pat išeis.
Paskutinėms tuopų sėkloms likus už nugaros galvoju apie tą eilėraštį ir tai, kaip labai jis man patinka. Mėgstu žodžius giliai ir miega, jų ritmą ir pasikartojimą. Pagalvoju: jei klausytume ne žodžių, o rimo, šis eilėraštis būtų puiki lopšinė. Jei klausytume žodžių, ramybės nepajustume: Turiu dar daug nukeliauti, kol galėsiu užmigti.
– Šiandien skaičių diena, – sako mano vadovė Nora.
Atsidūstu, bet Nora nereaguoja. Ji nuskaito ir grąžina mano kortelę. Apie Parinkimo pokylį neklausia, nors iš mano duomenų atnaujinimo turi žinoti, kad jis įvyko vakar. Tačiau nieko naujo. Nora su manimi beveik nebendrauja, nes aš – viena iš geriausių rūšiuotojų. Tiesą sakant, nuo tada, kai paskutinį kartą suklydau, praėjo beveik trys mėnesiai, buvo paskutinis kartas, kai mudvi iš tikrųjų kalbėjomės.
– Palauk, – paliepia Nora man pasukus savo darbo vietos link. – Pagal tavo kortelę beveik laikas oficialiam rūšiavimo egzaminui.
Linkteliu galvą. Apie tai galvojau mėnesių mėnesius; ne taip daug, kaip apie savo Parinkimo pokylį, bet išties dažnai. Nors kai kurie šių skaičių rūšiavimai varo nuobodulį, pats rūšiavimas gali atverti kelius į daug įdomesnes darbo vietas. Galbūt galėčiau tapti Restauravimo prižiūrėtoja, kaip mano tėtis. Kai buvo mano amžiaus, jis irgi dirbo duomenų rūšiuotoju. Taip pat senelis ir, žinoma, prosenelė, ta, kuri būdama Šimto komisijos narė, dalyvavo viename iš svarbiausių rūšiavimų. Žmonės, prižiūrintys Parinkimus, taip pat pradeda dirbdami rūšiuotojais, bet manęs tai nedomina. Man patinka, kai mano istorijos ir duomenys gerokai nutolę; nenoriu atrinkinėti gyvų žmonių.
– Pasirūpink, kad būtum pasiruošusi, – sako Nora.
Abi žinome, kad aš jau pasiruošusi.
Pro langus netoli mūsų darbo vietų rūšiavimo centre krinta geltona šviesa. Praeidama metu šešėlį ant kitų darbuotojų. Niekas nepakelia akių.
Įsmunku į mažytę savo darbo vietą, kurios pločio vos pakanka darbo stalui ir rūšiavimo ekranui. Iš abiejų pusių mane skiria žemos pilkos sienelės ir nematau nė vieno darbuotojo. Mes lyg mikrokortelės, saugomos Antrosios mokyklos mokslinėje bibliotekoje – kiekvienas iš mūsų įkištas į tam tikrą angą. Suprantama, vyriausybė turi kompiuterių, galinčių rūšiuoti daug greičiau nei mes, bet mes vis viena svarbūs. Niekada nežinai, kada technika gali apvilti.
Taip nutiko bendruomenei, gyvenusiai prieš mus. Visi turėjo technikos, turėjo jos net per daug, ir padariniai buvo pragaištingi. Dabar turime pagrindines reikalingas technikos priemones – terminalus, skaitytuvus, rašytuvus, ir visa informacija, kurią privalome įsisavinti, daug konkretesnė. Pavyzdžiui, mitybos specialistams nereikia žinoti, kaip programuoti oro traukinius, o programuotojams savo ruožtu – kaip paruošti maistą. Tokia specializacija leidžia neperkrauti žmonių informacija. Mums nereikia suprasti visko. Kaip primena Bendruomenė, tarp žinių ir technologijų egzistuoja skirtumas. Žinios mūsų neapvilia.
Įkišu savo kortelę, ir rūšiavimas prasideda. Nors man labiausiai patinka rūšiuoti pagal žodines asociacijas, paveikslėlius ar sakinius, skaičiuoti man irgi sekasi. Ekranas pasako, kokias sekas turiu rasti, ir ima slinkti skaičiai. Tarsi maži balti kareivėliai juodame fone laukia, kol juos nušluosiu. Kiekvieną paliečiu ir pradedu rūšiuoti traukdama į skirtingus langelius. Pirštai stuksi į ekraną skleisdami tylų, švelnų garsą, beveik tokį pat tylų, kaip krintantis sniegas.
Ir aš sukuriu audrą. Skaičiai skrieja į savo vietas kaip vėjo nešamos snaigės.
Darbui įpusėjus sekos, kurių ieškome, pasikeičia. Sistema fiksuoja, kaip greitai pastebime pokyčius ir kaip greitai prie jų prisitaikome. Niekuomet negali žinoti, kada kas nors pasikeis. Po dviejų minučių sekos vėl mainosi, ir pokytį iškart pastebiu pasirodžius pirmajai skaičių eilutei. Nežinau, kaip tai padarau, bet pokytį visuomet nujaučiu dar jam neįvykus.
Rūšiuodama turiu laiko galvoti tik apie tai, ką matau priešais. Taigi savo mažoje pilkoje erdvėje apie Ksanderį nemąstau. Netrokštu pajusti, kaip žalioji suknelė priglunda prie odos ar koks ant liežuvio būna šokoladinio torto skonis. Negalvoju, kaip rytoj senelis per savo Paskutinį pokylį valgys paskutinį kartą. Negalvoju apie birželį iškritusį sniegą ar kitus dalykus, kurie negali nutikti, bet kurie kažkodėl nutinka. Neįsivaizduoju, kaip mane akina saulė, vėsina mėnulis ar kaip kinta kieme augančio klevo lapų spalva – į auksinę, žalią, raudoną. Apie visa tai ir daug kitų dalykų mąstysiu vėliau. Bet ne rūšiuodama.
Rūšiuoju ir rūšiuoju, kol nebelieka man skirtų duomenų. Mano ekranas ištuštėja. Esu ta, kuri jį ištuština.
Kai oro traukiniu skrieju į Klevų priemiestį, tuopų sėklos ore nebesklando. Apie jas noriu papasakoti mamai, bet grįžusi namo išvystu, kad ji, tėtis ir Bramas jau išėjo leisti savo laisvalaikio. Terminale blyksi man skirta žinutė: Mums labai gaila, kad su tavimi prasilenkėme, Kasija, – mirkčioja ji. – Gerai praleisk vakarą.
Virtuvėje pasigirsta pyptelėjimas; atkeliavo mano maistas. Pro maisto pristatymo angą išslysta folijos indelis. Greitai jį pakeliu ir spėju išgirsti, kaip už Priemiesčio namų bėgiais nurieda maisto pristatymo vagonėlis.
Pradarius indelį nuo maisto ima kilti garai. Turbūt turime naują mitybos skyriaus personalo direktorių. Seniau maistas visuomet būdavo atvežamas vos šiltas. Dabar svilinamai karštas. Valgau paskubomis ir truputį nusideginu burną, nes žinau, ką noriu veikti gavusi retą progą pabūti kone tuščiuose namuose. Niekuomet iš tiesų viena nebūnu: už nugaros terminalas nuolat ūžia, seka, stebi. Viskas gerai. Man reikia jo tam, ką ketinu daryti. Noriu peržiūrėti mikrokortelę, kol man per petį nežvilgčioja nei tėvai, nei Bramas. Prieš šįvakar susitikdama su Ksanderiu noriu daugiau apie jį paskaityti.
Įdėjus mikrokortelę, ūžimas pasidaro tikslingesnis. Ekranas nušvinta ir laukimas priverčia mano širdį sparčiau plakti, nors Ksanderį ir taip labai gerai pažįstu. Ką Bendruomenės sprendimu turėčiau žinoti apie jį, apie žmogų, su kuriuo praleisiu didžiąją savo gyvenimo dalį?
Ar, kaip manau, žinau viską, o gal kažką pražiūrėjau?
– Kasija Rejes, Bendruomenė džiaugiasi galėdama pristatyti tavo Porą.
Ekrane pasirodo Ksanderio veidas, tuomet pasigirsta įrašyta žinutė, ir aš nusišypsau. Gera nuotrauka. Kaip ir visada, jo šypsena atrodo giedra ir tikra, žydros akys – švelnios. Atidžiai tyrinėju jo veidą apsimesdama, kad tokios nuotraukos dar niekada nesu mačiusi, kad jo veidą probėgšmais mačiau vos vieną kartą praėjusį vakarą, per Pokylį. Tyrinėju jo veido bruožus, lūpas. Ksanderis tikrai gražus. Žinoma, niekuomet nedrįsdavau manyti, kad jis taps mano Pora, bet dabar, kai šitai nutiko, man įdomu. Esu suintriguota. Truputį bijau, kaip šitai paveiks mūsų draugystę, bet labiausiai jaučiuosi tiesiog laiminga.
Ištiesiu ranką norėdama paliesti ekrane degančią eilutę „Susipažinimo rekomendacijos“, bet man nespėjus to padaryti Ksanderio veidas aptemsta ir dingsta. Ekranas supypsi, ir balsas vėl ištaria:
– Kasija Rejes, Bendruomenė džiaugiasi galėdama pristatyti tavo Porą.
Mano širdis sustoja, aš negaliu patikėti tuo, ką matau. Ekrane vėl pasirodo veidas.
Jis ne Ksanderio.