„Namie galėjau klausytis įvairios muzikos, galbūt tik „AC/DC“ nepatiko tėvui. Jeigu jis būdavo virtuvėje, o aš leisdavau šią grupę, jis atidarydavo duris ir prašydavo išjungti tą „velnio muziką“, – juokaudamas prisimena A.Šlepikas.
Apie ilgesį ir poeziją
– Knyga vadinasi „Mano tėvas žūsta“. Kaip pavadinimas apibūdina konceptą?
– Neteisinga ją būtų vadinti nostalgijos knyga, nes nostalgija suprantama kaip tėvynės ilgesys. „Mano tėvas žūsta“ išreiškiama vaikystės laikas ir erdvė, šeimos ir draugų ilgesys.
Todėl tai – ilgesio knyga. Mano tėvas žūsta reiškia, kad mano tėvas žvejoja. Vadinasi, poilsiauja, o, kiek pamenu, jis visada dirbo. Matyti tėvą valtyje su meškere – laimės formulė. Knygoje norėjau išreikšti tylą, kurią suformulavau knygos viršelio aprašyme. Tai yra tikra, nes vakare nuvažiuodavome prie upės su dviračiu, kur tėvas šienaudavo. Paskui mes plaukdavome upe, aš laikydavausi už pečių ant nugaros. Juodas vanduo kėlė baimę nuslysti, tėvo oda vandeny darėsi šalta, atrodė, kad jis virsta žuvimi.
Tai realūs prisiminimai, bet dabar jie tarsi sapnai. Konceptą bandžiau suformuluoti knygos nugarėlėje esančiu eilėraščiu „Flamingai sniege“. Esmė, kad į flamingus sniege žiūri laimingi, bet mirę žmonės. Iš vienos pusės, negali gyventi vien atmintimi, nes išprotėsi. Tačiau neturėti jos – baisu. Apie tai ir knyga.
– Ar jūsų tėvai domėjosi menu?
– Mano tėvai buvo valstiečiai. Tėvas – statybininkas, o mama – valytoja. Tačiau mokytis jie tikrai skatino. Pavyzdžiui, kartais reikėdavo nuversti šieną gyvuliams. Jeigu skaitydavau, tėvas manęs nejudindavo. Dabar man gėda pripažinti, bet dėl tingėjimo tuo pasinaudodavau.
Iš vienos pusės, negali gyventi vien atmintimi, nes išprotėsi. Tačiau neturėti jos – baisu. Apie tai ir knyga.
Tėvai visada palaikė, norėjo, kad mokyčiausi ir niekada neliepė studijuoti jokios „praktiškos“ specialybės. Jie elgėsi supratingai ir suteikė erdvės vienatvei. Žinoma, man padėjo ir rašyti skatinę mokytojai.
– Kuo jūsų poezijos knyga „Mano tėvas žūsta“ yra inovatyvi?
– Niekuo neinovatyvi (juokiasi). Ji yra ir tiek. Tiesiog man reikėjo išleisti knygą, nes jau seniai buvo išėjusi. Ne tik žmonės buvo užmiršę, kad rašau eilėraščius, bet ir aš pats.
Tam, kad imčiausi naujos knygos, norėjau išvalyti savo smegenis ir stalčius. Žinoma, ne visus tekstus į ją sudėjau.
– Kai kurių eilėraščių forma pasirodė laisva. Daugiau laiko praleidote redaguodamas, ar fiksuojate impresionistinius momentus?
– Redaguoju labai ilgai, tačiau reikėtų kalbėti apie konkrečius eilėraščius ir konkrečias vietas. Juk eilėraščiai atsiranda įvairiai. Būna ir impresionistinis momentas, kada tekstas parašomas vienu ypu ir ten nelabai yra ką taisyti. Tačiau būna, kai eilėraštis vėl rašomas ir vėl taisomas.
Šioje knygoje ir redaktorius Aidas Marčėnas davė visokių pasiūlymų. Iš tikrųjų, priėmiau absoliučiai viską, nors dabar galbūt gailiuosi.
– Ko gailitės?
– Kai kurių momentų, kuriuos siūlė A.Marčėnas. Žinoma, kaip redaktorius jis turi savo perspektyvą ir už jo vertingas pastabas esu dėkingas. Jis yra poezijos juvelyras ir į tekstus žiūri sąžiningai.
– Ar daug teko paaukoti rašant knygą?
– Norėdamas parašyti gerą kūrinį, rašytojas turi tą daryti. Meninė tiesa reikalauja savęs žudymo ir tai neišvengiama naudojant savo patirtį.
Apie literatūrinę sėkmę ir darbą televizijoje
– Esate pasaulyje įvertintas prozininkas – „Mano vardas Marytė“ atsidūrė „The Times“ mėnesio knygos sąrašuose.
– Matote, daug kas priklauso nuo įvairių aspektų. Pavyzdžiui, „Mano vardas Marytė“ išėjo geroje leidykloje, Romas Kinka ją gerai išvertė ir „The Times“ knygą pastebėjo. Juk būtų galėję to ir neatsitikti, nes knygų yra begalė. Tai atsitiktinumas ir tai nebūtinai reiškia ypatingą knygos išskirtinumą.
Šiaip nenoriu pasakyti, kad „Mano vardas Marytė“ bloga knyga. Ji yra gera, tačiau faktas, kad apie ją parašė „The Times“, neatrodo svarbus.
Meninė tiesa reikalauja savęs žudymo ir tai neišvengiama naudojant savo patirtį.
– O nemanote, kad tai kaip tik svarbu? Ar kada nors mąstėte, kad esate pavyzdys, kuris parodo, jog darbas kultūros srityje gali būti sėkmingas ir finansiškai?
– Negali sakyti, kad nesu sėkmingas. Kažkokiu būdu man viskas klojasi puikiai. Net apie naujai išėjusią poezijos knygą „Mano tėvas žūsta“ bičiuliai atsiliepia palankiai. Man svarbu, kai artimiesiems patinka mano poezija.
– Kokias galimybes jums ir lietuvių literatūrai atvėrė „Mano vardas Marytė“?
– Man atrodo, kad Lietuvos kultūros institutas (LKI) daug dirba, kad lietuvių autorių tekstai būtų verčiami į užsienio kalbas. „Mano vardas Marytė“ nebūtų pasirodžiusi angliškai, jeigu prieš tai nebūtų išversta į vokiečių kalbą. LKI padeda ne tik man, bet ir visiems lietuvių autoriams.
Birželio 6 knyga pasirodė Anglijoje, liepos 9 – Amerikoje. Angliškai knygą gali perskaityti didelė žmonių auditorija. Anglijoje pasirašiau sutartį su literatūriniu agentu, kurie paduoda leidybos teisę kitoms šalims. Taigi, knyga leidyklos „Flammarion“ bus verčiama ir į prancūzų kalbą. Taip pat sutartys sudarytos ir vertimams į ispanų, italų, čekų kalbas.
– Kalbant apie sėkmę. Ar jūs esate rašytojas, kuris gali užsiimti tik literatūra?
– Kol kas negaliu, bet tikiuosi, kad galėsiu. Šiuo metu užsiimu televiziniais projektais.
– O jais užsiimate ir dėl kūrybinių ambicijų ar vien dėl finansinių priežasčių?
– Be abejo, tie dalykai yra susiję. Jeigu būčiau galėjęs išgyventi vien iš rašymo – nebūčiau ieškojęs kitų kelių save realizuoti.
Viskas prasidėjo nuo to, kad dirbau su serialų scenarijais. Nors jų nerašau apie 10 metų, šiuo metu dalyvauju režisavime. Juk scenarijaus kūrimas nėra griovio kasimas, reikia mokėti rašyti, rasti įdomų požiūrio tašką.
Visgi, užsakytos užduotys ne visada skatina kūrybiškumą. Labiausiai norėčiau užsiimti ne masinio vartojimo produkcija, bet individą praturtinančia veikla, nes daryti tą patį pabosta. Galiausiai darau, ką darau, nesu kažkoks kišenvagis (juokiasi).
Beje, rašymas ir režisūra skiriasi. Į pastarąją įeina ir darbas su skirtingais žmonėmis. Dėl šios priežasties atsiranda įvairesni kūrybiniai sprendimai. Na, o rašymas yra geras, nes gali tuo užsiimti vienas. Pavyzdžiui, atsidūrę sudėtingoje gyvenimiškoje situacijoje žmonės gali sėsti ir išrašyti savo skausmus, problemas, baimes, bet taip darydami jie privalo būti negailestingi ir sau, ir personažams. Tai ne tik savipagalba, šiose situacijose gimsta visai normalūs tekstai.
– Kaip būdamas populiarių TV serialų, pavyzdžiui, „Nekviestos meilės“ bendraautoriu suderinate skirtingus žanrus ir išlaikote meninę kokybę?
– Kalbant apie kokybę, jeigu galėčiau, nieko daugiau nedaryčiau, tik rašyčiau. Deja, reikia gyventi. Kūryba yra toks dalykas, kuriam nelabai rūpi išraiškos tipas. Ji man nesiskirsto į atskirus žanrus.
Manau, kad poezijos turi būti ir geroje prozoje, ir dramoje. Šis žanras taip pat skamba įvairiai – kartais tiksi kaip laikrodis, kartais rūstauja kaip epas arba betonas. Poezija – niekam nereikalingas daiktas, esantis kasdienybėje ir už jos. Platindami mūsų pasaulėžiūrą šie tekstai bando praplėšti kasdienybės maršką.
Poezija – niekam nereikalingas daiktas, esantis kasdienybėje ir už jos. Platindami mūsų pasaulėžiūrą šie tekstai bando praplėšti kasdienybės maršką.
– O kokią įtaką poezija padarė kitiems jūsų darbams – prodiusavimui, dramaturgijai, teatrui?
– Manau, kad tai buvo didelė įtaka. Poezija yra pagrindas, tačiau tiksliau detalizuoti negalėčiau. Tiesiog jauti, kad už paprasto fakto gali slypėti kažkas daugiau. Poezijai reikalinga paslaptis, būdinga ir kitoms meno sritims.
Aišku, čia yra banalybė, nes įvardinus tiesą, ji pasidaro lėkšta ir ne visai tiesa. Galbūt dėl to Sokratas ir sakė „aš žinau, kad aš nieko nežinau“. Skaitytojas visu savo vidumi jaučia, kad už gero teksto slypi daugiau nei viena tiesa. O bandant ją įvardinti, ji tampa primityvi. Taigi, eilėraštis yra įvykęs, bet jo poveikis nėra baigtinis.
– Kaip jūs save vertinate? Esate geresnis dramaturgas, prozininkas, prodiuseris ar poetas?
– Esu rašytojas. Save vertinti sudėtinga. Pavyzdžiui, anksčiau, kai pristatydavo poetu, būdavo keista. Visada įsivaizdavau, kad poetas tai – Maironis.
