A.Šlepikas savo garsiausią knygą „Jos vardas – Marytė“ išleido prieš penkerius metus. Romanas buvo pripažintas skaitomiausia metų knyga, sulaukė teigiamų atsiliepimų ir pozityvių recenzijų iš kritikų. Knyga išversta į lenkų, vokiečių, latvių, estų, olandų ir ukrainiečių kalbas.
Nors pirminis sumanymas – filmas apie vokiečių vaikus, liko neįgyvendintas, rašytojas vis tiek ėmėsi „vilko vaikų“ temos.
A.Šlepikas pripažįsta, kad girdėtos asmeninės žmonių patirtys ir pasakojimai ilgainiui tapo priežastimi ir įsipareigojimu rašyti romaną. Praėjus 5 metams po romano „Mano vardas – Marytė“ pasirodymo, autorius dalijasi savo mintimis ir įžvalgomis.
– Ar turite planų parašyti kitą knygą šia tema? – 15min paklausė A.Šlepiko.
– Aš dabar dirbu prie kitų knygų, tačiau ir „vilko vaikų“ istorija pasipildo. Susipažįstu su naujais žmonėmis, atsiranda naujų idėjų. Norėjau, kad knyga būtų didesnė ir storesnė negu dabar yra.
Knygoje nebeliko dabarties linijos, kurioje pasakojama, kaip žmonės, jau būdami pensininkais, suranda gimines ir kaip jie pritampa arba nepritampa Vokietijoje. Po daugelio metų nežinomybės, žmonės susitinka, pasidaro DNR tyrimus ir paaiškėja, kad yra brolis ir sesuo, tačiau veido bruožai jiems nieko neprimena, jie kalba skirtingomis kalbomis. Iš pradžių buvau sugalvojęs knygoje ir dabarties temą paliesti, tačiau supratau, kad rašant dar ir apie tai, knyga pasidaro lėtai skaitoma, su nemažai apmąstymų.
Aš norėjau parašyti knygą, kad ją būtų galima labai greitai perskaityti ir kad ji neštų tam tikrą žinią, kad žmonės „užsikabintų“ už istorijos ir norėtų domėtis toliau: žiūrėdami dokumentiką, skaitydami istorikų knygas, kurių atsiranda Vokietijoje.
– Jūsų kuriami personažai, įvykių aprašymai yra arti „vilko vaikų“ realybės. Kas jums padėjo pažinti tuometinį gyvenimą?
– Romane daug mano asmeninės patirties. Suvokiau, kad galiu naudoti savo sukauptą patirtį, prisiminimus. Prisiminiau patirtį sovietų kariuomenėje, kai dažnai badaudavome. Padėjo ir tėvo pasakojimai, kai jis būdamas 19 metų slėpėsi miške nuo sovietų kariuomenės. Taip pat močiutė truputį pasakojo apie „vilko vaikus“. Visas išvardintas patirtis naudojau romane. Kiekvienas žmogus turi savo patirtį, neišskiriant ir rašytojo, kuris kurdamas bet kokia tematika, naudoja savo mintis, kvapų, garsų aprašymus, kurie jam pažįstami ne iš knygų.
Ilgai nežinojau, kaip rašyti: įvykių atrodė daug, nežinojau, kaip sujungti skirtingų žmonių likimus. Susitikimai su žmonėmis padėjo, daug domėjausi „vilko vaikų“ tema ir, kas buvo įmanoma, perskaičiau. Gyvų liudininkų potyriai apie šaltį, alkį, baimę ir sapnus man padėjo rašant romaną.
– „Vilko vaikų“ patirtys dažnai trauminės ir jie nelinkę atvirai dalintis savo praeitimi. Kaip jums sekėsi bendrauti su jais?
– Man su „vilko vaikais“ nebuvo sunku bendrauti, nors jie labai greitai įsižeidžia ir dažnai yra neatlaidūs žmonės. Tačiau juos galima suprasti dėl vaikystėje patirtos traumos. Iš „vilko vaikų“ yra pavogta didelė dalis gyvenimo, švelnumo savo artimui, atjautos giminėms ir artimiesiems. Vėliau suvokiau, kad Lietuvoje didelė dalis „vilko vaikų“ pateko į šeimas pas neišsilavinusius, tamsokus žmones.
Dauguma tokių vaikų negavo aukštojo išsilavinimo, jų išsilavinimas buvo labai minimalus, tokios aplinkybės lėmė, kad ne vienas jų užaugo siauro akiračio žmonėmis. Jiems buvo gėda pripažinti, kad jie „vilko vaikai“. O man buvo sunku suprasti, iš kur atsiranda gėda būti vokiečių vaiku.
Nekalti vaikai ilgainiui persiėmė gėdos jausmu.
Vieną kartą man paskambino žinoma moteris ir papasakojo, kad prie jos tėvo namų gyveno vokiečių mergaitės ir apkrėtė kaimo vyrus sifiliu. Ir taip vaikas, kuris iš tiesų buvo auka, paverčiamas nusikaltėliu. Šiuo atveju moteris nepagalvojo, ko tie vyrai ėjo pas mergaites, o jos juk negimė sirgdamos sifiliu. Toks požiūris tik parodo, kokia nuomonė vyravo apie vokiečių vaikus. Nekalti vaikai ilgainiui persiėmė gėdos jausmu.
Aš apvažiavau didžiąją dalį miestų, miestelių pristatydamas romaną ir beveik visur susitikimuose atsirasdavo žmonių, kurie dalindavosi prisiminimais apie vokiečių vaikus. Kartais žmonės atsinešdavo nuotraukų ir tai liudija, kad vyresnioji žmonių karta labai gerai žinojo apie „vilko vaikus“, tokių vaikų buvo daug visoje Lietuvoje.
Iš pradžių, kai pradėjau rašyti, maniau, kad „vilko vaikų“ reikia ieškoti vietovėse prie Nemuno, bet klydau, jų yra visoje Lietuvoje. Tik Ignalinoje ir Nidoje nieko negirdėjau apie vokiečių vaikus.
Kai romanas pasirodė, paaiškėjo, kad ir mano pusbrolio žmonos tėvas buvo „vilko vaikas“. Aš žinojau, kad pusseserė turi vokiško kraujo, bet nieko neklausiau, nes net nepagalvojau, kad „vilko vaikų“ Kupiškyje gali būti. Pasirodo, jos tėvą, tuo metu vienuolikmetį, surado Kupiškio rajone, šieno kupetoje, žiemą, sergantį. Pusbrolio žmona nieko nežinojo apie tėvą, apie tai, ką jis patyrė būdamas vaikas. Didelė dalis artimųjų nežino apie savo tėvų patyrimą.
Padarytos skriaudos nebeatitaisysi. Jie prarado savo šeimą, didelę dalį vaikystės, šansą tapti vienos ar kitos profesijos profesionalais. Gyvenimo, praleisto miške, vaikų namuose, nesugrąžinsi ir nekompensuosi.
Man didžiulė garbė, kad vaikai duoda mano knygą perskaityti savo tėvams, „vilko vaikams“, taip šie žmonės atsiveria savo šeimai, kartu išsilaisvindami patys.
Kai aš rašiau knygą, labai stengiausi atmesti tokius pasakojimus, kurių negalima patvirtinti. Visi įvykiai, apie kuriuos aš rašiau, yra realūs. Buvo ir tokių „vilko vaikų“ pasakojimų, kuriais aš netikėjau. Teko tikrinti jų pasakojimus klausiant antrą kartą. Suprantu, kad praėjus daugeliui metų nuo vaikystės įvykių, sunku prisiminti, ar tau kažkas pasakojo, ar pats prisimeni. Negali tiksliai rekonstruoti įvykių ir datų net pasakodamas savo asmeninę istoriją.
– Kaip manote kodėl „vilko vaikųׅׅ“ vaizdinys vis dar sunkiai įsitvirtina visuomenėje?
– „Vilko vaikai“ pamažu randa vietą mūsų atmintyje. Reikia suprasti, kad jie praradę labai daug. Padarytos skriaudos nebeatitaisysi. Jie prarado savo šeimą, didelę dalį vaikystės, šansą tapti vienos ar kitos profesijos profesionalais. Gyvenimo, praleisto miške, vaikų namuose, nesugrąžinsi ir nekompensuosi.
Man, kalbantis su „vilko vaikais“ apie romaną, dažnas jų teigė, kad nė vienas ruso kareivis jiems nepadėjo. Tačiau aš nemanau, kad žmonės yra geri ar blogi priklausomai nuo tautybės. Skaičiau Nikolojaus Nikulino prisiminimus apie Antrąjį pasaulį karą ir Leonido Rabičevo atsiminimus „Karas viską nurašys“. Knygose pateikiami kareivių pasakojimai apie karą Rytų Prūsijoje, Raudonosios armijos sadistiškus veiksmus: prievartavimus, žudymus ir kaip to pragaro negali sustabdyti joks kareivis. Tokios knygos tik liudija, kad visada buvo gerų žmonių.
– Knyga buvo pristatyta ir kitose Europos valstybėse. Kaip į „vilko vaikų“ fenomeną reaguojama užsienyje?
– Kitose šalyse irgi būta panašių patirčių, bet apie vaikus iš Rytų Prūsijos žinoma menkai. Galbūt Lenkijoje daugiau žinoma, nes buvo išleista pora knygų, tačiau ir mano knygą priėmė labai gerai. Knyga pasirodė ir Estijoje, ten jie turi panašią patirtį, tik su rusų vaikais. Romaną įvairiose šalyse priėmė labai gerai.
– Ko kiekvienas iš mūsų gali pasimokyti iš „vilko vaikų“?
– Iš „vilko vaikų“ galime išmokti, kad žmogus gali išgyventi ir beviltiškiausiomis sąlygomis. Viena moteris pasakojo, kaip ją, mažą mergaitę, paėmė į šeimą, nuprausė, nukirpo plaukus, aprengė švariais drabužiais ir paguldė į švarius patalus ir kaip ji tada suvokė, kad turi sugraudinti ją priėmusią moterį ir paprašyti, kad ji būtų jos mama. Tokiu būdu mergaitė tikėjosi išmelsti, kad ją priėmusi šeima leis jai pasilikti. Vaikai kaip žvėriukai turi išgyvenimo instinktą, žino, kaip elgtis, kad liktų gyvi.
„Vilko vaikų“ – tūkstančiai
Po Antrojo pasaulinio karo Rytprūsiai atiteko sovietams. Kraštą užėmusi Raudonoji armija negailestingai elgėsi su priešo šalies gyventojais. Įvykių liudininkai prisimena apie rusų kareivius, kurie prievartavo jų mamas, močiutes, seseris.
Miestai ir kaimai buvo plėšiami, armija siautėjo visame Rytprūsių krašte. 1946 metų pabaigoje kraštą ištiko didžiulis badas, trūko paprasčiausių maisto produktų. Motinos matydamos, kad neišgyvens jų vaikai, liepdavo atžaloms keliauti ieškoti geresnio gyvenimo arba patys vaikai, likę našlaičiais, išgirsdavo gandus, kad Lietuvoje yra maisto, duonos. Priverstinai iš savo namų, Rytprūsių krašto, į Lietuvą pasitraukusius vaikus ilgainiui imta vadinti „vilko vaikais“.
Atklydę alkani, išsigandę vokiečių vaikai su viltimi tikėjosi kitame Nemuno krante surasti pagalbą ir išsigelbėjimą nuo bado, smurto ir nežinomybės. Ilgą laiką klaidžiojo po miškus, prašydami lietuvių duonos, vokiečių vaikai apsigyveno lietuvių šeimose. Dažnai lietuvių šeimos įsivaikindavo vaikus, juos perkrištydavo, suteikdavo naują lietuvišką vardą. Vaikai, patekę į kaimą, tapdavo pigia darbo jėga, padėdavo darbuotis ūkyje.
Užaugę lietuvių šeimose, vokiečių vaikai visą sovietmetį gyveno baimės šešėlyje. Apie savo prarastą šeimą Rytprūsiuose, elgetavimą Lietuvoje ir kitas skaudžias patirtis jie bijojo kalbėti net su artimiausiais žmonėmis. Tuo metu bijota KGB represinių struktūrų, prarasti darbą ir gauti vokiečio fašisto etiketę. Juolab kad vaikai buvo pervadinti lietuviškais vardais, o savo tikrosios pavardės, gimimo datos dažnas vaikas neatsimindavo ar bijodavo prisipažinti esąs vokietis Sovietų Sąjungoje.
1990-aisiais atkurta Lietuvos nepriklausomybė „vilko vaikams“ reiškė galimybę pradėti kalbėti laisvai, nebijoti pripažinti savo vokiškos tapatybės. Iškart po nepriklausomybės paskelbimo susikūrė „vilko vaikus“ jungianti bendrija „Edelweiss – Wolfskinder“. Bendrijos pirmininkės Luizės Kažukauskienės teigimu, po daugelio metų žmonės gavo progą pirmą kartą atvirai pasikalbėti, papasakoti savo rūpesčius ir pasidalinti skausmu su tais, kurie išgyveno panašias patirtis. Atkurta Lietuvos nepriklausomybė „vilko vaikams“ suteikė progą ieškoti giminių ir artimųjų Vokietijoje.
