Susipažinkite su šių nepamirštamų bei savitu įvaizdžiu apdovanotų moterų istorijomis. Svarbiausia – stilius, nes tai asmenybės dalis, išorinė individualumo išraiška. Šiuose žodžiuose ir slypi visa paslaptis. Daugybė moterų rūpinasi savo įvaizdžiu ir seka mados tendencijas, tačiau dešimt moterų, įtrauktų į šią stilingo dizaino knygą, paliko mums tai, kas nepavaldu laikui ir mados kaprizams.
Šiandien jos yra įkvepiantys grožio ir žavesio etalonai. Tai Audrey Hepburn prigimtinis grakštumas, jos nepaprasta elegancija. Coco Chanel, radikaliai pakeitusi moters įvaizdį ir paskatinusi mados revoliuciją. Tai sprogstantis Marilyn Monroe seksualumas, sumišęs su vaikišku gyvenimo džiaugsmu ir kankinančiu beviltiškumu. Tai įgimta Grace Kelly didybė ir nuostabus Brigitte Bardot prancūziškumas, jos meilė laisvei.
Šios ypatingu grakštumu bei savitu įvaizdžiu apdovanotos ikonos tapo nemarios dėl savo palikimo. Visos jos buvo elegantiškos, maištingos sielos, klestėjusios savo laiku ir nepamirštamos iki šiol.
Knygą iš anglų kalbos vertė Ieva Driukienė.
Siūlome knygos ištrauką.
1973 m. semiotikas Rolandas Barthesas rašė, kad „Chanel saugo madą nuo barbarizmo ir papildo ją klasikinėmis vertybėmis: protu, natūralumu, patvarumu ir džiaugsmu suteikti malonumą, o ne šokiruoti.“
Geriausia visų laikų stilistė pasaulyje būtų pamaloninta tokio komentaro, turint omeny, kad ji buvo įsitikinusi, jog „mada sukurta tam, kad taptų nemadinga“. Deja, šie žodžiai buvo parašyti praėjus dvejiems metams po jos mirties. Kūrėja mirė beveik devyniasdešimties, nugyvenusi tokį ryškų ir nepaprastą gyvenimą, koks yra ir jos palikimas. Be Gabrielle „Coco“ Chanel neturėtume prigludusios juodos suknelės, kvepalų „N°5“, tvido kelnių kostiumėlio, bižuterijos, dvispalvių batų ir daugelio kitų dabar jau klasikinių dalykų, gyvuosiančių tikriausiai dar ne vieną šimtmetį. Tai buvo didelis pasiekimas žmogui, kuris nestudijavo dizaino, siūti išmoko vaikų namuose, o jaunystėje mėgino prasimušti kabarete Provanse, Pietų Prancūzijoje. Iš ten ir jos kultinis slapyvardis „Coco“. Šis vardas jai vis primindavo liūdną ir niūrią praeitį, kurią geriausia būtų buvę pamiršti arba bent jau pagražinti išgalvotais faktais.
Ambicingoji Chanel vadovavosi tokiu moto: „Jei gimei be sparnų, netrukdyk jiems augti.“ Padedama dviejų turtingų ir įtakingų partnerių Étienne’o Balsano ir Arthuro „Boy“ Capelo, iki 1915 m. ji atidarė tris butikus: vieną Dovilyje, kitą Bjarice ir dar vieną Paryžiuje, Kambono gatvėje, kur iki šiol įsikūrusi „Chanel“ mados namų vadovybė. 1919 m., būdama 36-erių, ji valdė visų laikų galingiausią moters sukurtą verslo imperiją. Viskas prasidėjo nuo netyčiomis pagamintos pintos skrybėlės, atrodžiusios taip originaliai, kad tuoj pat patraukė vienos žymios aktorės dėmesį ir tapo sensacija. Tačiau Coco kūrinys nė iš tolo nebuvo panašus į tuo metu madingus galvos apdangalus, puoštus plunksnomis, vualiais ir kaspinais. Dizainerė nuėmė visus nereikalingus priedus ir davė pradžią naujam prabangos supratimui: grynumas ir esmė, nes „nieko nėra kvailiau, kaip paprastumą painioti su skurdu“.
Tą rodė ir Coco Chanel drabužiai. Ją visada įkvėpdavo aplinka. Pavyzdžiui, 1913 m., įkvėpta normando žvejo marškinėlių, ji sukūrė marinière, mėlynai ir baltai dryžuotus marškinėlius, tapusius moterų, atostogaujančių išskirtiniame pajūrio kurorte Dovilyje, vasaros „uniforma“. Madmuazelė, kaip ją vadino darbuotojai, suprato, kaip patenkinti ir kitų klientų poreikius. Ji mokėjo įtikti žmonoms, dukroms ir seserims, ėmusioms valdyti savo šeimos vyrų verslus, kai tiems teko išvykti į Pirmojo pasaulinio karo frontą. Nors moterys dirbo, vis tiek norėjo jaustis gražios ir elegantiškos. Coco yra sakiusi: „Aš moters kūnui grąžinau laisvę. Jis vargo po korsetais, apatiniais ir pasijoniais.“ Dizainerė patrumpino sukneles ir atsisakė korseto tipo liemenėlių. Taip gimė „moderni moteris“. Šiai moteriai nebereikėjo asistuojančio vyro, būtino vaikštant įsisukus į daugybę metrų medžiagos, besivejančios aplink kojas. Jai nebereikėjo tarnaičių šimtams korseto kabliukų susegti.
Madmuazelė, naujo emancipuoto moteriškumo ikona, pirmoji apsikirpo trumpai, o savo banguotus plaukus dažnai slėpė po varpelio formos skrybėle, kuri trečiajame dešimtmetyje buvo naujausias mados klyksmas. Didžiausios Coco sukurtos naujovės – kelnės ir laisvai krintančios suknelės neišryškintu liemeniu. Net ir skirtų dėvėti dieną suknelių rankovės buvo trumpos. Svarbiausia, Coco Chanel ėmė siūti drabužius iš vilnos trikotažo, medžiagos, anksčiau naudotos tik apatiniams. Ši naujovė atsirado iš reikalo (dėl karo trūko šilko, medvilnės ir brangios vilnos), bet ji buvo nuostabi. Iš šios medžiagos Coco siuvo ne tik sukneles, bet ir laisvus puloverius, kardiganus ir pirmuosius įžymiuosius kostiumus su kelnėmis. Dizainerė rinkosi santūrias spalvas: kūno, smėlio ir tamsiai mėlyną, o vyriško kirpimo satino pižamose, kurias labai mėgo, atsirado baltos ir vyšninės spalvų. Ji taip pat pirmoji ėmė siūti juodus moteriškus drabužius. Juodų drabužių anksčiau niekas nemėgo, kalbant net ir apie vakarinius apdarus, nes ji buvo laikoma gedulo spalva. Įkvėpta biure dirbusių moterų uniformų, 1926 m. ji sukūrė šedevrą – petit robe noire, arba mažą juodą suknelę. Tai buvo krepdešino audinio suknelė su siauromis rankovėmis ir laisvai krintanti iki klubų, tinkama bet kokiai progai. Prie suknelės derintas vienintelis vėrinys – ilga perlų, pageidautina netikrų, gija. Bižuterija buvo dar vienas sėkmingas Chanel atradimas.
Ji sugalvojo nešioti daug ilgų vėrinių vienu metu, o prie jų derino auskarus, masyvias apyrankes ir sages, forma primenančias kameliją – jos mėgstamą gėlę, kuri, kaip ir dviguba C, tapo jos mados namų simboliu.
1921 m. ji išleido kvepalus „N°5“. Praėjus beveik šimtmečiui, jie vis dar gausiausiai parduodami kvepalai pasaulyje. Chemiko Ernesto Beaux sukurtas kvapas buvo proveržis bent dėl trijų priežasčių: pirmą kartą buvo sumaišytos natūralios ir sintetinės esencijos, pavadinimas (kilęs iš to, kad tai buvo penktasis Beaux pasiūlytas buteliukas) per šviesmečius buvo nutolęs nuo įvairių tuo metu populiarių „Nuits de Chine“ ir „Désir Princier“, o paprastas stačiakampis buteliukas išsiskyrė Art nouveau stiliumi.
Kvepalai buvo tokie sėkmingi, kad 5 tapo laimingu Coco skaičiumi.
Neatsitiktinai po tamsaus laikotarpio ir studijos uždarymo 1939–1954 m. jos atgimimo simboliu tapo „2.55“ – pirmoji rankinė per petį, pavadinta pagal jos gimimo datą (1955 m. vasario mėn.). „Pavargau nešioti savo rankines, dažnai jas pametu, tad pridėjau dirželį ir užsidėjau ant peties“, – pasakė ji apie šį kultinį daiktą, pagamintą iš dygsniuotos (matelassé) odos. „2.55“ su auksine grandinėle tapo Chanel „naujosios moters“ fetišu, moters, kuri rengėsi tvido kelnių kostiumais su švarkais be apykaklės, puoštais blizgiomis sagomis ir kontrastingos spalvos apvadais, šilkinėmis palaidinėmis su pamušalu ir avėjo kreminės spalvos bateliais juoda nosele, kad pėdos atrodytų mažesnės. Būdama daugiau nei septyniasdešimties, Coco padarė dar vieną „revoliuciją“, kaip tai pavadino žurnalas „Life“. Ji „išrado“ paprastą, bet nepriekaištingą figūrą, priešpriešindama ją „Dior“ mados namų „Naujajam įvaizdžiui“, kuris korsetais, diržais ir išpūstais sijonais grąžino moterišką seksualumą, bet taip pat ir nuolankumo pamėklę, su kuria visada kovojo Chanel. Jos pergalę liudija daugybė mėgdžiotojų („Man didžiausias atlygis, kad mane nuolat mėgdžioja keturiasdešimt tūkstančių mados dizainerių“), bet dievaite ji tapo septintajame dešimtmetyje, kai jos drabužiais masiškai ėmė rengtis pasiturinčios naujosios kartos moterys – jaunos, patrauklios, madingos, besirodančios joms pataikaujančioje spaudoje ir televizijoje. Ar mintyse iškyla koks konkretus žmogus? Žinoma, Jackie Kennedy.