„Ratas“ – tai operacinė sistema, jungianti visus vartotojų duomenis: žmonių socialinių tinklų profilius, mokėjimo sistemas, elektroninio pašto paskyras, slaptažodžius, internetinę bankininkystę, vardus, pomėgius. Pagrindinė romano veikėja Mėja džiūgauja gavusi darbą geidžiamiausioje pasaulio interneto kompanijoje.
„Ratas“ – visas miestelis Kalifornijoje, kur daugiau nei 10 tūkstančių „ratuotųjų“ kasdien pluša kompanijos labui. Modernu, skaidru, bendruomeniška. Mėja iš visų jėgų stengiasi tapti bendruomenės dalimi, ima greitai kopti karjeros laiptais ir tampa „Rato“ veidu ir balsu. Tačiau ar tikrai viskas taip puiku? Ar tikrai viskas daroma dėl gėrio? Ar tikrai mums reikia viską pasakoti apie save ir žinoti apie kitus?
„Ratas“ – tai vidinės įtampos kupina istorija apie vis stiprėjančią visuotinę kontrolę, kurią pasirenkame patys. Apie mirtiną tinklą, į kurį džiaugsmingai ir laisva valia įsiraizgome.
Romano autorių kalbina „The New York Times“ kultūros apžvalgininkė, tinklaraštininkė Claire Gutierrez.
Pamanęs, kad išradau naują baimę keliantį dalyką ar priemonę, aptikdavau, kad vienu ar kitu pavidalu jie jau egzistuoja.
– Kas jus įkvėpė parašyti „Ratą“? Ar tai buvo koks ypatingas įvykis, ar tą mintį jau kurį laiką svarstėt?
– Mintis šiai knygai ėmiau užsirašinėti prieš trejetą metų, joks įvykis jos atsiradimo nepaskatino. Aš tiesiog lėtai kaupiau medžiagą, kurią galiausiai sujungė išryškėjusi pagrindinė veikėja – Mėja Holand. Kai ėmiau matyti „Rato“ pasaulį jos akimis, viskas susidėliojo į savo vietas.
– Ar rašydamas knygą turėjot omenyje kokią nors konkrečią kompaniją – „Google“, „Facebook“ ar kitą?
– Tikrai ne. Niekuomet nesilankiau jokiame technologijų parke ar kompanijos miestelyje ir tikrai nežinau, kaip šios išvardytos kompanijos yra valdomos. Norėjau, kad „Ratas“ būtų visiškai atskiras, norėjau, kad tai būtų kompanija, kuri, suvienijusi visas dabar siūlomas atskiras paslaugas, būtų prarijusi visas kitas didžiąsias kompanijas. Tikrai manau, kad taip gali nutikti.
– Kaip manote, kokias diskusijas ši knyga gali sukelti?
– Man patiktų bet kokia diskusija. Mes jau užsiimame nuolatiniais ir prasmingais esamų technologijų poveikio tyrimais – galbūt prozos kūrinys galėtų nušviesti visa tai truputį kitokiu kampu.
– Ar rimtai ruošėtės šio romano rašymui? Ir kaip rinkote medžiagą?
– Keletą kartų kažką pasitikrinau ar paklausiau labiau už mane technologijas išmanančio asmens, bet iš esmės rašiau gryną išgalvotą prozą.
– Knygoje aprašomoje bendrovėje vyrauja ir ją valdo jauni žmonės, beveik visi jie tiesiog pakerėti „Rato“. Ar jus stebina, kaip lengvai jaunesnės kartos priėmė socialinius tinklus ir socialinę žiniasklaidą ir džiugiai paaukojo savo privatumą?
– Kiekviena karta plaukioja skirtinguose vandenyse. Aš užaugau ruošdamas namų darbus priešais televizorių, tai glumino tėvus ir kėlė siaubą mano senelei. Dabar jauni žmonės sugeba persijungti tarp daugybės žiniasklaidos terpių ir įrenginių, aš taip niekados nesugebėsiu, ir manau, kad jie kažkaip sugeba su visu tuo susitvarkyti. O štai asmeninio gyvenimo ir privatumo dalykai, regis, vis dar sprendžiami.
– Romane Mėją nuolat užplūsta liūdesio ir tuštumos jausmas, „juoda prorėža“, ir jai palengvėja tik grįžus prie darbo stalo ir atsakinėjant į klientų paklausimus – nors net ir tai nesuteikia norimo nusiraminimo. Ar gali truputį papasakoti apie jos jauseną?
– Dirbdama Klientų patirties skyriuje Mėja randa lengvai nuspėjamą nusiraminimą. Ji atsakinėja į klientų paklausimus, kurie nėra tokie jau ir sudėtingi, ir tučtuojau iš kliento gauna įvertinimą – nuo 1 iki 100. Jei ji neįvertinama 100, ji tučtuojau gali parašyti klientui ir paklausti, ką galėtų padaryti geriau. Kad ir kaip būtų, ji gauna 99 ar 100.
Taip šimtus kartų per dieną ji greitai pelno pasitenkinimą ir tai tampa įprasta ir normalu, ji prie to įpranta. Jos santykiai su tikrais žmonėmis yra chaotiškesni, nėra jokios paprastos įvertinimo sistemos – todėl jai sunku rinktis tarp sudėtingo tikrojo pasaulio visuomeninio gyvenimo ir nuspėjamo, reitingų ir įvertinimų valdomo gyvenimo prisijungus prie tinklo. Ji pasirenka pastarąjį gyvenimą, bet nuolat viduje jaučia tą juodą prorėžą, viską ryjančią tuštumą. Išsiaiškinti, kas ta tuštuma yra ir kaip ją užpildyti – toks Mėjai skirtas išbandymas.
– Bene didžiausią siaubą skaitant knygą kelia tai, kad dauguma „Rato“ pristatomų dalykų gali labai lengvai tapti tikrais. Pavyzdžiui, TuMatai, mažytės kameros, leidžiančios vartotojams dalintis srautiniais duomenimis. Labai lengva įsivaizduoti, kaip vienaip ar kitaip jos naudojamos ir mūsų tikrovėje. Ar rašydamas knygą apie tai nors kiek mąstėte?
– Norėjau, kad „Rato“ technologijos atrodytų logiškai ir nebūtų tolimos ateities produktas. Nors daugiau nei keletą kartų turėjau šį bei tą pataisyti, kai pamanęs, kad išradau naują baimę keliantį dalyką ar priemonę, aptikdavau, kad vienu ar kitu pavidalu jie jau egzistuoja.
– Jūsų romane įsivaizduojama, kad dalijimasis socialiniuose tinkluose augs dar labiau, o žmonių, kurie tam priešinsis (na, nenoriu išduoti per daug) laukia ne itin džiugi ateitis. Ar manote, kad mes jau peržengėme ribą, už kurios kultūros nebegalima pakeisti, o jeigu dar ne – kokių, jūsų manymu, žingsnių dabar imasi žmonės?
– Turiu pripažinti, kad nė nenutuokiu. Aš tikrai nežinau, kas nutiks toliau. Žinoma, aš turiu savų baimių ir šiuo romanu suteikiau toms baimėms pasakojimo pavidalą ir įteikiau jas skaitytojams. Iš anksto visų atsiprašau.
Pagal 6thfloor.blogs.nytimes.com parengė Marius Burokas
