Anglų kalba 2001 m. pasirodžiusią V.Pliuros poezijos rinktinę „Švelnumas pragare“ šiemet išleido leidykla „Kitos knygos“, išvertė Marius Burokas ir Gediminas Pulokas.
V. Pliuros eilėraščiai siejasi su amerikiečių klasiko Walto Whitmano sukurta, paskui bytnikų – Alleno Ginsbergo ir kitų bytnikų – plėtota tradicija, jo pajautos turi bendrumo su prancūzų rašytoju Jeanu Genet.
Išpažintinė kūryba
Poetas, kaip ir kiti išpažintinės poezijos atstovai Robertas Lowellis, Johnas Berrymannas, Sylvia Plath ar Anne Sexton, – rašo nepagražintai, rupiai ir veriančiai atvirai.
Parodydamas nemažos visuomenės dalies veidmainystę ir jausdamas deginančią neapykantą sau, V.Pliura pasakoja apie nesibaigiančias artumo, meilės ir supratimo paieškas
V.Pliura kalba apie savo gyvenimą: apie tėvą, kuris tyčiodavosi iš homoseksualų, apie vedusius vyrus, ateidavusius pas jį naktimis, ir apie aplinką, kur būti homoseksualiam – vadinasi, būti už gero tono ribų. Parodydamas nemažos visuomenės dalies veidmainystę ir jausdamas deginančią neapykantą sau, V.Pliura pasakoja – o kartais tiesiog šaukia – apie nesibaigiančias artumo, meilės ir supratimo paieškas ir kaip sunku priimti save tokį, koks esi, pasaulyje, kuriame reikia būti kažkuo kitu.
„Iki šiol yra likusi spraga ir lietuvių kalba mes dar neturime šio autoriaus, visai nežinomo Lietuvoje, tekstų, nors stiprumu, įžvalgumu, atvirumu jie nenusileidžia Ginsbergui ar Genet. Lietuviškai rašomoje poezijoje ir dabar būtų sunku rasti intensyvumu ir aštrumu į V.Pliurą panašių balsų. Galima būtų lyginti nebent su neseniai išėjusia Ramūno Liutkevičiaus knyga „Šokis įsuka šviesą“, – sako leidyklos atstovė Aira Niauronytė.
Laisvųjų eilių forma parašytuose autobiografiškuose kūriniuose veriasi konfliktas tarp asmens ir pasaulio. Asmuo nuolat neįtinka, nes yra kitoks, todėl susiduria su nemeile (prasideda nuo tėvo), agresija ir turi tai atlaikyti tiek fiziškai, tiek psichologiškai – rasti vidinių jėgų išlikti. Ekspresyviuose tekstuose justi nuolatinė arši kova ir su savimi, ir su pasauliu. Pasakotojui labai sunku save priimti, jis nekenčia savęs, nes yra gėjus – vadinasi, kažkoks, koks „neturėtų būti“.
Lietuviškai rašomoje poezijoje ir dabar būtų sunku rasti intensyvumu ir aštrumu į V.Pliurą panašių balsų.
„Knygoje skleidžiasi vidinės dramos, apie kurias mes, lietuviai, savo kultūroje beveik nekalbame. Apskritai gali atrodyti, kad LGBT temos į Lietuvą tik importuojamos iš Vakarų, kad lietuviams jos neegzistuoja savaime. Tačiau čia prabylama lietuvių išeivio sūnaus, o ne Vakarų poetų lūpomis. Ir jis kalba apie savo traumas, o ne imituoja ką nors dėl mados. Ypač stiprus knygos tekstas yra „Tomas“, kuriame rašoma apie itin dramatišką pasakotojo santykį su jaunesniu broliu. Taigi per šį autorių įvyksta kultūriniai mainai – amerikietiškoji kultūra ir tenykštis pasaulis lietuvio lūpomis įeina į Lietuvos kontekstą ir visa ta pajauta ir matymas tampa savas, o dabar jau ir prieinamas lietuvių kalba“, – sako A.Niauronytė.
Literatūros tyrėja ir kritikė Virginija Kulvinskaitė-Cibarauskė pritaria: „V. Pliuros poezijos rinkinio „Švelnumas pragare“ vertimas į lietuvių kalbą atlieka dvigubą misiją: leidžia pažinti kitą, t. y. atskleidžia homoseksualumo neslepiančio vyro ir kartu daugiaveidės Amerikos kasdienybę (nuo Ilinojaus ūkio iki Santa Monikos bulvaro, nuo vaikystės traumų iki susitaikymo su savimi), ir praturtina lietuvių poetinę kalbą naujais (iš)raiškos būdais. Šiurkščiu plepumu. Ironišku sentimentalumu. Demaskuoja normatyvumo diktatūrą ir atvirai, drąsiai kalba, ką jaučia, kaip gyvena.“
„Švelnumas pragare“ vertimas atlieka dvigubą misiją: atskleidžia homoseksualumo neslepiančio vyro ir kartu daugiaveidės Amerikos kasdienybę.
V. Pliura (1951–2011) – angliškai rašęs poetas ir dramaturgas iš JAV, lietuvių dipuko gydytojo ir airiškų-vokiškų šaknų amerikietės sūnus, Vietnamo karo veteranas. Užaugo Ilinojuje, vėliau apsigyveno Los Andžele, Kalifornijos universitete (UCLA) baigė kino gamybos studijas. Dirbo scenaristu, tačiau vėliau didesnės sėkmės sulaukė Los Andželo teatro pasaulyje – režisavo ir prodiusavo ne vieną pjesę.
Pirmoji jo pjesė, nagrinėjanti rasizmo ir homofobijos apraiškas Los Andžele, statyta net kelis kartus, pelnė V.Pliurai ne vieną apdovanojimą ir gana anksti jį išgarsino.
Poeziją pradėjo rašyti 1993 m., anot jo paties, „kone per klaidą“, tačiau šis užsiėmimas jį „užkabino“ – ėmė spausdintis įvairiuose periodiniuose leidiniuose, jo eilėraščiai pateko į keletą JAV poezijos antologijų.
Lietuviška LGBTQ+ literatūra
„LGBTQ+ tematika įvairių šalių literatūroje didesnio ar mažesnio dėmesio objektu buvo visais laikais. Priklausomai nuo žanro, literatūros srovės ar krypties homoseksualumas fetišizuojamas, egzotizuojamas arba kaip tik demonizuojamas. Šių temų neišvengė net griežtai cenzūruota šalių, kuriose veikė totalitarinis režimas, literatūra.
Pavyzdžiui, lietuvių literatūrai skirtame „Routledge tarptautinės queer kultūros enciklopedijos“ straipsnyje pirmąja kreiva poete mūsų šalyje vadinama Janina Degutytė. Poetės eilėraštyje „Vakariniai maratonai“, dedikuotame Vandai <...> , vaizduojamas naktį vykstantis dviejų draugių pasimatymas ties skaisčia bedugne.
Vėliau atvirų homoerotinių motyvų prisodrintais kūriniais dalintasi 1995 m. įkurtoje svetainėje GayLine.lt. Buvo ir pavienių publikacijų kultūrinėje spaudoje.
Poezijos knygos, kuriose homoseksualumas suvokiamas kaip autentiška savasties dalis, Lietuvoje pasirodė tik XXI a. pradžioje.
Vis dėlto poezijos knygos, kuriose homoseksualumas suvokiamas kaip autentiška savasties dalis, Lietuvoje pasirodė tik XXI a. pradžioje – Laimos Kreivytės „Sapfo skai(s)tykla“ (2013), Giedrės Kazlauskaitės „Meninos“ (2014) ir Karolio Baublio „Geležinė vėjarodė“ (2018) tapo simbolinėmis durimis į pasaulį ir į patirtis, kurios ilgą laiką net kūryboje slopintos arba bent jau meistriškai maskuotos“ – knygos įvade rašo V.Kulvinskaitė-Cibarauskė.
Tačiau V.Pliuros poezija labai skiriasi nuo minėtų lietuvių autorių. Jis ne toks nuosaikus, ne toks švelnus, o kaip tik kovojantis, matantis, skaudžiai išgyvenantis neteisybę ir ją demaskuojantis. V.Pliura gali būti labai aštrus, linkęs hiperbolizuoti ir taip perteikti destruktyvią neapykantą, kurią pats tikriausiai jautė savo aplinkoje, ją išreiškia jo pasakotojas:
V.Pliura gali būti labai aštrus, linkęs hiperbolizuoti ir taip perteikti destruktyvią neapykantą, kurią pats tikriausiai jautė savo aplinkoje.
„Žudykit heteroseksualus / Vykit juos iš namų / Nieko neturi likti / Net jų žiurkių ir pelių // Neleiskit jų mokytojauti / Ar mišių laikyti / Neleiskit straipsnių į laikraščius rašyti / Jie jus sugundys daugintis ir veistis“.
„Tereikia žodį „heteroseksualas“ pakeisti žodžiu „gėjus“ (arba – „migrantas“, „čigonas“ etc.) ir V.Pliuros hiperbolės bei groteskas primins plakatus, kuriuos dalis lietuvių ir šiandien vis dar kelia per normaliųjų maršus bei eisenas. Kitaip tariant, į šiandienines Lietuvos aktualijas nė iš tolo netaikantis V.Pliuros eilėraštis sugeba tapti veidrodžiu, kuriame pamatome savo pačių iškreiptą veidą. Taip, poezija tai gali“, – teigia V.Kulvinskaitė-Cibarauskė.
