Savo religija pasirinkęs dendizmą, o jo supratimu tai pirmiausia buvo Grožio idėjos brandinimas savyje, Ch.Baudelaire'as savaip tęsė XV a. prancūzų poeto Francois Villono išvagotą dykinėjimo ir svaigulio kelią, tačiau su kur kas gilesniu melancholijos ir kančios prieskoniu.
Poezijos iš didžiosios raidės tikslas yra tik ji pati; ji negali turėti kitų tikslų, ir joks eilėraštis nebus toks didingas, toks kilnus, tikrai vertas eilėraščio vardo, išskyrus tą, kuris buvo parašytas tik iš malonumo rašyt.
„Nuopuolio džiaugsmas“ – tai nevilties, begalinio nuovargio ir vienišystės poetika, kur Grožis atrandamas šalia bjaurasties, gyvybė – šalia mirties. Galbūt todėl ir vieninteliame jo eilėraščių rinkinyje „Piktybės gėlės“ ar eilėraščių proza knygoje „Paryžiaus splinas“ pačiuose pavadinimuose yra užkoduota ši keista Grožio samprata, kurią savo kūryboje, o ir gyvenime puoselėjo šis kūrėjas.
Būtent iš čia jo kūryboje ir tokie dažni demoniškumo, griūties, apsėdimo chaoso, nuobodulio, sielvarto, nelaimės bei mirties įvaizdžiai ir tuo pačiu beprotiškas svaigulys „pagražinti gyvenimą“. Nes juk ką reiškia „pasmerkimo amžinybė tam, kuris vienoje sekundėje randa džiaugsmo begalybę?...“
Vaikystės džiaugsmas ir netektis
Būsimasis poetas gimė Paryžiuje – savo meilės ir beprotybės mieste – 1821 metais. Jo tėvas – buvęs dvasininkas, Prancūzijos revoliucijos metu atsisakęs kunigystės ir tapęs laisvamaniu, daug dėmesio skyrė berniuko auklėjimui. Kadangi pats domėjosi tapyba, savo sūnų vesdavosi į muziejus bei galerijas. Būtent šios ankstyvosios meno patirtys padarė neišdildomą įspūdį būsimam poetui, kuris vėliau gyvenimui užsidirbdavo iš straipsnių apie meną rašymo.
Deja, 1827 metais tėvas mirė ir tai stipriai paveikė jaunąjį Ch.Baudelaire'ą. Maža to, vos po metų motina ištekėjo už smarkaus būdo karininko, vėliau tapusio generolu, su kuriuo vaikas nerado bendros kalbos ir tai tapo nuolatinių ir vis labiau įsismarkaujančių konfliktų priežastimi. Jo poezijoje gan dažnai kartosis vaikystės įspūdžiai, patirtys bei prisiminimai, nuspalvinti melancholijos bei liūdesio spalvomis.
Nuo pat vaikystės – vienatvės jausmas. Šeimoje ir ypač tarp draugų – amžinai vienišos lemties jausmas. Tačiau labai stiprus gyvenimo ir malonumų geismas.
1854 metais viename laiške savo motinai jis rašys: „Aš manau, kad mano gyvenimas buvo prakeiktas iš pat pradžių, ir toks bus visada“. O „Intymiuose dienoraščiuose“ pažymėjo: „Nuo pat vaikystės – vienatvės jausmas. Šeimoje ir ypač tarp draugų – amžinai vienišos lemties jausmas. Tačiau labai stiprus gyvenimo ir malonumų geismas“.
1833 metais šeima persikraustė į Lioną ir būsimasis poetas pradėjo mokytis Karališkajame licėjuje, o dar po trejų metų – Louis-le-Grand licėjuje jau Paryžiuje. Nors teisės mokslai jo pernelyg nežavėjo, tačiau būtent čia gimė pirmieji jo poetiniai kūriniai lotynų bei prancūzų kalbomis.
Maišto ir dykinėjimo metai
Po mokslų baigimo sulaukęs aštuoniolikos Ch.Baudelaire'as namiškiams pareiškė, kad ruošiasi tapti rašytoju, o į patėvio pageidavimus tęsti studijas ir siekti diplomato ar prekybininko karjeros numojo ranka.
Toks pasirinkimas šokiravo ir kėlė nerimą jo šeimai. Tačiau pradedantis poetas mieliau savo laiką leido bibliotekose, menininkų bei laisvo elgesio moterų draugijoje Lotynų kvartale. Čia, tikėtina, jis užsikrėtė venerine liga, kuri, ilgainiui, tapo jo mirties priežastimi, o dėl pomėgio madingai puoštis – prisikaupė skolų. To meto eilėraščiuose vis labiau įsigali melancholijos, ilgesio ir vienatvės motyvai.
Mėgindami kaip nors suvaldyti ir į protą atvesti jaunuolį, šeima jį išsiuntė į kelionę laivu toli nuo Paryžiaus. Poeto biografai teigia, kad šios priverstinės „ekskursijos“ metu Ch.Baudelaire'as aplankė Indiją, Mauricijaus bei kitas tolimas salas. Būtent iš čia jo eilėraščių knygoje „Piktybės gėlės“ vėliau atsiras „egzotiško kvapo“, tų kraštų motyvų bei spalvų.
Grįžęs į Paryžių ir sulaukęs dvidešimt vienerių – pilnametystės amžiaus – jis gavo teisę į tėvo paveldėtą turtą, kuris tuo metu siekė 75 tūkst. frankų. Išsinuomojęs erdvų kambarį jis atsitraukė nuo šeimos ir pradėjo švaistūno ir dendžio gyvenimą kupiną lėbavimų, naujų ir trumpalaikių pažinčių bei neblėstančių literatūrinių ambicijų. Tiesa, kūrybinius sumanymus jis keičia taip pat dažnai kaip ir gyvenamą vietą. O bent kelių romanų bei dramų idėjos miršta net nepradėtos įgyvendinti.
Poezija, trumpi eilėraščiai proza bei fragmentiški dienoraščiai – bus jos kūrybos formos, puikiai derančios prie nenuspėjamo ir nerimastingo gyvenimo.
Pasak rašytojo biografo Pascalio Pia, poeto „genijus neturi nieko bendra su kūrėju, gebančiu įkvėpti gyvybę daugybei personažų. Sunku įsivaizduoti autorių, subjektyvesnį už jį“. Todėl poezija, trumpi eilėraščiai proza bei fragmentiški dienoraščiai – bus jos kūrybos formos, puikiai derančios prie nenuspėjamo ir nerimastingo gyvenimo.
Šiuo metu Ch.Baudelaire'as susipažino su savo Juodąja Venera, Jeanne Diuval, ilgainiui tapusia jo mūza ir meiluže. Dėl jos Ch.Baudelaire'o ryšiai su šeima tapo dar labiau įtempti ir fragmentiški. Tuo tarp santykių su J.Diuval peripetijos, išsiskyrimų ir susitaikymų, išdavysčių ir skandalingų konfliktų, net bandymo žudytis dramos galėtų prilygti įtempto siužeto filmui. Nepaisant to, poeto eilėraščiai tiesiog persunkti jos personos – „veidmainės, melagės, ištvirkėlės, švaistūnės, alkoholikės, be to, neišmanėlės ir kvaišos“. Tačiau ji puikiai tiko Ch.Baudelaire‘ui, savo „Intymiuose dienoraščiuose“ užrašiusiam: „Meilė – tai geismas ištvirkauti“.
Pirmosios publikacijos ir skandalingosios „Piktybės gėlės“
Grįžęs iš kelionės po Indiją, Ch.Baudelaire'as netrukus parašė ir pirmuosius į jo gyvenimo poezijos rinkinį patekusius eilėraščius. 1845 metais laikraštyje „L‘Artiste“ išspausdintas pirmasis jo sonetas „Kreolei“, kuris vėliau taip pats atsidurs „Piktybės gėlėse“. Beje, šiam rinkiniui poetas iš pradžių buvo sugalvojęs kitus pavadinimus – pirminis „Lesbietės“, vėliau – „Limbai“, tačiau 1857 m. jis pasirodys jau kaip „Piktybės gėlės“.
Šiuo metu jis gan aktyviai rašė kritinius bei drąsius straipsnius apie meną, literatūrą, teatrą, esė įvairiomis temomis, tarp jų ir „Hašišas ir vynas“, „Poema apie hašišą“, kurios bus publikuotas rinkinyje „Dirbtinis rojus“. Taip pat publikuoja E.A.Poe vertimus, pirmuosius eilėraščius proza, kurie po poeto mirties pasirodys rinkinyje „Paryžiaus splinas“.
Vis dėlto, nepaisant to, kad gyveno nuolatos keisdamas vietą, su nereguliariomis pajamomis, nuolatinio svaigulio, bohemišką, meilės intrigų kupiną, progresuojančios ligos kamuojamą dendžio gyvenimą, Ch.Baudelaire'as rašė labai intensyviai, o jo kūrybos raštai sudaro net devyniolika tomų.
Praėjus vos mėnesiui nuo knygos pasirodymo, prokuratūra nurodė konfiskuoti visą tiražą, o autorius ir leidėjai patraukiami baudžiamojon atsakomybėn.
1857 metais 1300 egzempliorių tiražu pasirodė pirmasis „Piktybių gėlių“ leidimas. Vienos knygos kaina – 3 frankai. Tačiau pirmosios recenzijos – negailestingos: poetas kaltinamas nusižengimu viešajai bei religinei moralei. Praėjus vos mėnesiui nuo knygos pasirodymo, prokuratūra nurodė konfiskuoti visą tiražą, o autorius ir leidėjai patraukiami baudžiamojon atsakomybėn. Galiausiai poetui priteisiama 300 frankų bauda, o leidėjams – po 100. Taip pat iš rinkinio nurodoma pašalinti šešis nederamus eilėraščius. Tiesa, poeto biografo P.Pia teigimu, Ch.Baudelaire'as baudos taip ir nesumokėjo, mat tuo metu buvo ir taip prasiskolinęs vargeta: dar tais pačiais metais teisingumo ministras baudą poetui sumažino iki 50 frankų, švietimo ministras ją panaikino, o kitų metų pradžioje paskyrė 100 frankų pašalpą.
Vėliau, rašydamas pratarmę antrajame knygos leidimui, Ch.Baudelaire'as šitaip akiplėšiškai kreipsis į skaitytojus:
„Ši knyga visam gyvenimui išliks tarsi dėmė“ – iš pat pradžių išpranašavo vienas iš mano draugų, didis poetas. Iš tikrųjų mane užgriuvo nelaimė. Bet aš esu vienas iš laimingųjų, kurie iš neapykantos išpeša naudą ir didžiuojasi niekinami. Velniškai aistringas kvailystės troškimas verčia mane atrasti ypatingą malonumą susidūrus su šmeižtu. Švarus kaip popierius, gaivus kaip vanduo, linkęs į pamaldumą lyg komunijos einanti mergaitė, bejėgis kaip auka – man visai patiktų, kad būčiau laikomas ištvirkėliu, girtuokliu, bedieviu ir žmogžudžiu.“
Nors Ch.Baudelaire'o stilistika, temos, įvaizdžiai mūsų laikais jau nebestebina, tačiau prieš 150 metų, kai pasirodė „Piktybių gėlės“, šitokia poetika šokiravo tuometę visuomenę. Neabejotinai jis propagavo keistą, savitą Grožį, kuriame derėjo prieštaringumai ir užribio normos. Vis dėlto, anot paties poeto, nėra temų tabu, kurių negalėtų imtis menininkas ir būtent tai tapo knygos pasmerkimo ir moralės sergėtojų pasipiktinimo priežastimi.
„Piktybės gėlėse“ Ch.Baudelaire'as nusigręžė nuo romantiško, idealaus Grožio sampratos ir metėsi į sielos tamsumą, nebūties bedugnę, kur slypi bjaurumas, nešvankybė bei ydos
„Tas, kuris nesugeba nutapyti rūmų ar lūšnų, švelnumo ar žiaurumo, prisirišimo prie šeimos ar visuotinio gailestingumo, augalo grakštumo ar architektūros stebuklų, viso to, kas švelniausia, ir viso to, kas siaubingiausia, intymaus jausmo ar išorinio kiekvienos religijos grožio, bet kokios tautos moralinio ir fizinio veido, visko, nuo matomo iki nematomo, nuo dangaus iki pragaro, sakau, kad tas nėra tikrasis poetas plačiausia šio žodžio prasme iš Dievo malonės“ – rašė Ch.Baudelaire'as studijoje skirtoje Victoro Hugo kūrybai.
„Piktybės gėlėse“ Ch.Baudelaire'as nusigręžė nuo romantiško, idealaus Grožio sampratos ir metėsi į sielos tamsumą, nebūties bedugnę, kur slypi bjaurumas, nešvankybė bei ydos ir kur, anot literatūrologo Donato Saukos, susitinka „žmogiška šiluma ir demoniškas šaltis“.
Kaip taikliai yra pažymėjęs Ch. Baudelaire'o „Piktybės gėlių“ vertėjas, poetas Sigitas Geda, „poezija neatspindi pasaulio, nevaizduoja žmogaus gyvenimo, nereiškia jausmų, jinai – tobulomis formomis kuria, atskleidžia mums nepasiekiamą, paslaptingą realybės dalį. Kurdamas, skęsdamas savo svaigulyje Baudelaire'as išlieka savotiškai tyras. Jo dievas – Grožis, bet šiuo atveju mes jau įpratome pridėti sinonimą „bodleriškas“.
Tuo tarpu pasak paties Ch.Baudeliare, „ši knyga išliks kaip mano pasišlykštėjimo ir mano neapykantos visam kam įrodymas“.
Paskutinieji gyvenimo metai
Nors priklausomas nuo opiumo, vis labiau kankinamas ligos, gyvenantis daugiausia iš pašalpų, poetas užsispyrėliškai laikėsi savojo dendžio gyvenimo sampratos, kurios vienintelis tikslas – „brandinti savyje grožio idėją, tenkinti aistras, jausti ir mąstyti“. Maža to, jis turėjo įžūlumo iškelti savąją kandidatūrą į Akademiją ir net svajoti apie garbės Legiono ordiną, nors tai iš esmės prieštaravo jo paniekai skirtai valdžiai, kuri, tiesa, pašalpomis iki gyvenimo pabaigos reguliariai rėmė poetą.
1860 m. 1200 egz. tiražu pasirodė Ch.Baudelaire'o studija „Dirbtinis rojus“, o 1861 m. pradžioje – antrasis, papildytas ir pakoreguotas „Piktybės gėlių“ leidimas. Šiuo metu jis taip pat intensyviai dirbo prie straipsnių, skirtų literatūrai, dailei bei muzikai.
Kurdamas, skęsdamas savo svaigulyje Baudelaire'as išlieka savotiškai tyras. Jo dievas – Grožis, bet šiuo atveju mes jau įpratome pridėti sinonimą „bodleriškas“.
1864 metais poetas išvyko į Briuselį, kur skaitė kelias paskaitas ir vylėsi tęsti kūrybinį darbą, tačiau nė vieno literatūrinio sumanymo taip ir neįgyvendino. 1866 metų pavasarį dėl užsitęsusios ligos komplikacijų jis apkurto, netrukus buvo paralyžiuotas, o vienintelis žodis, kurį dar sugebėjo ištarti, buvo „velniop“. 1867 metais motinos rūpesčiu poetas pervežtas į Paryžių, kur toliau gydomas, nors jo sąmonė pamažu gęsta.
1867 metų rugpjūčio 31 d., sulaukęs keturiasdešimt šešerių metų, poetas mirė. Palaidotas Paryžiaus Monparnaso kapinėse šalia savo patėvio.
Kadangi mirė neparašęs testamento, visų jo kūrinių nuosavybės teisės parduotos iš varžytinių. Pradinė kainą – 1000 frankų. Už 1750 frankų jas įsigijo Michaelis Levi, kuriam jau priklauso E.A.Poe vertimų teisės.
Ant jo antkapio iškalti žodžiai: „Generolo Jacques'o Aupicko posūnis ir Caroline Dufaÿs sūnus. Mirė Paryžiuje 31 rugpjūčio 1867 metais būdamas 46-erių“.
Ir nė žodžio apie Poetą.
Tik praėjus trisdešimt penkeriems metams, čia pastatytas paminklas, skirtas šiam nemirtingam Genijui, savo kūryboje išaukštinusiam Niekšybę kartu su Gėriu, Grožį apdainavusiu išvien su Šlykštybe, o žmogaus gyvenimą – kaip Nykumą ir Spliną. Ir tai – tik vienas jo kūrybos motyvų, gaivalas persunkęs jo poetinę laikyseną ir estetiką, padėjęs likti ištikimu savo paties susikurtam nepatogiam, akis draskančiam ir įžūliam Idealui: „Aš visada maniau, kad literatūra ir menas siekia vieno tikslo, neturinčio nieko bendro su morale, ir kad man pakanka minties bei stiliaus grožio. Tačiau ši knyga, „Piktybės gėlės“, pasako viską, ją gaubia, kaip pamatysit, pražūtingas ir šaltas grožis; ji buvo rašoma su įniršiu ir kantriai. Beje, įrodymas, kad ji reikšminga, yra visas tas blogis, kuris apie ją sakomas. Knyga siutina žmones.“
Aš visada maniau, kad literatūra ir menas siekia vieno tikslo, neturinčio nieko bendro su morale, ir kad man pakanka minties bei stiliaus grožio
„Žaidimas“ iš „Piktybės gėlių“ (vertė Sigitas Geda)
Išblukusiuos krėsluos ten kekšės išsitiesę,
Išblyškusios, dažytos, fatalių akių
Senolės, klausos, kaip pro ausį liesą
Nukris skambėdamas metalas bei akmuo;
Žaliuos kortuotojų staluos – veidai be lūpų,
O lūpos be spalvos, o burnos be dantų,
Jų pirštai sutraukti, lyg juos liepsna sučiupo,
Kas graibo kišenes, kas virpesius krūtų;
Ant purvinų lubų siūbuoja blyškios lempos
Ir vešlūs kandeliabrai, metantys šviesos
Poetams ant kaktų, kurie paniurę, stambūs
Ateina čia išleisti kruvinus grašius;
Štai tas tamsus paveikslas, kur drįsau išvysti
Vidur nakties sapne, man plėtės akyse,
Pačiam kampe stovėjau, urvo nebylystėj
Save mačiau atšlijęs, pavydžia dvasia,
Aš pavydėjau jiems aistros, tos patvariosios,
Tų kekšių – su lavonų linksmumu nuožmiu,
Visiems, kurie smagiai prekiavo man prieš nosį,
Vieni – sena garbe, kiti – savo grožiu!
Ir man širdis pašiurpo, žiūrint į tuos žmones,
Kaip uoliai lėkė jie į kiauras bedugnes,
Girti nuo savo kraujo, paimtų kaip malonę,
Užuot sau mirę, skausmą ir pragaro gelmes!
„Svaiginkitės“ iš „Paryžiaus splinas“ (vertė Alfonsas Nyka-Niliūnas)
Reikia visada būti girtam. Girtume yra viskas: tai vienintelis klausimas. Kad nejustumėte šiurpulingos Laiko naštos, kuri laužo jums pečius ir lenkia prie žemės, reikia be perstojo svaigintis.
Bet kuo? Vynu, poezija, dorybe, – kiekvienam savaip. Tik svaiginkitės.
Ir jeigu kartais rūmų laiptuose, žalioje griovio žolėje ar niūrioje savo kambario vienatvėje nubudę pajustumėte, kad girtumas mąžta arba visai praėjo, klauskite vėjo, bangos, žvaigždės, paukščio, laikrodžio, visko, kas bėga, kas dejuoja, kas ritasi, kas dainuoja, kas kalba, koks dabar laikas, ir vėjas, banga, žvaigždė, paukštis ir laikrodis jums atsakys: „Laikas svaigintis! Kad nebūtumėte Laiko vergai ir kankiniai, svaiginkitės; svaiginkitės be paliovos! Vynu, poezija, dorybe, – kiekvienas savaip."
