Iš karto noriu pasakyti, kad neketinu ginčytis su straipsnyje pateiktais faktais apie leidyklos „Alma littera“ dominuojančią padėtį rinkoje. (Čia ir aš tegaliu retoriškai klausti: argi LR įstatymai leidžia tokią situaciją? Ar analogiška situacija įmanoma kurioje nors Vakarų valstybėje?)
Kas suerzino ir inspiravo rašyti „atsakymą“ Marijui – tai niurgzlus tonas ir intencija sudalinti pasaulį į labai aiškias gėrio ir blogio, tiesos ir netiesos, literatūros ir šlamšto teritorijas. Pasaulį, kurio vienoje pusėje stovi ir bejėgiškai rankeles grąžo vertybės, o kitoje bruzda žvitrūs jų niekintojai. Tai – žiauriai, beveik ciniškai naivu, o ciniškas naivumas yra tokia naivumo rūšis, kuri praktiškai nesiskiria nuo sąmoningo melo.
Iš tiesų mažųjų (arba prie mažųjų ideologiškai prisišliejusių) leidyklų ir leidyklų-monstrų konkurencija nėra nei tokia bekompromisė, nei tokia vienareikšmė kaip kova tarp Dovydo ir Galijoto. Apskritai kultūros, o ir verslo pasaulyje nėra nieko vienareikšmiško. Kova su „knygų fabriku“ tuo pat metu yra kova už tai, kad juo, pasitaikius palankiai progai, taptų kitas, galbūt anksčiau „mažojo“ etiketę nešiojęs, rinkos dalyvis. (Lygiai kaip ir skaitymo skatinimas nėra vien misija – tai yra ir pinigai, pirmiausia pinigai.) Pridurčiau, kad Arvydo Andrijausko dividendai taip pat nėra joks argumentas, kalbant apie leidyklos teigiamą ar neigiamą vaidmenį rinkoje. Dividendai yra tik dividendai, ir jų arba pavydi, arba ne.
Bet apie tai – vėliau. O kol kas pabandykime nustatyti, kas gi lemia straipsnio autoriaus žiūrą. Man pavyko išskirti penkias fundamentalias išankstines nuostatas: (a) požiūris į verslą kaip į baubą; (b) požiūris į knygą kaip sacrum; (c) kertinis įsitikinimas, kad kultūra yra nuolatinėje nesaugumo būsenoje ir ją nuolat reikia ginti nuo grėsmės; (d) idėja, kad mažesnysis / silpnesnysis visada teisus; (e) fikcija, neva leidykla yra kultūros institucija. Kaip matome, daugelis šių postulatų yra klišės, atėjusios iš pasakų arba (per modernizmo atrūgas) iš antikos ar renesanso. Požiūris (e) pasiekė mus iš sovietmečio, kada leidyklos pirmiausia rūpinosi kultūra ir propaganda. Požiūris į verslą (a) – gariūnlaikio reliktas.
Tai rodo, kad minėtasis straipsnis labiau ne ką nors demaskuoja, ar atskleidžia problemą, bet tiesiog abstrakčiai (ir gana nekonstruktyviai) spinduliuoja tam tikrą pažiūrų, gerbiamų kultūros bendruomenės paraštėse, visumą. Po juo, įsivaizduoju, mielai pasirašytų daug kontroversiškų svieto lygintojų – nuo Puteikio ir Krivicko iki Gražulio.
Kadangi ši pažiūrų sistema (kaip ir kai kurių kultūrininkų tikėjimas kultūros, kad ir kas ji būtų, ar net paties žodžio „kultūra“ verte) iš esmės remiasi mitologija ir tikėjimu, ir dėl to neįmanoma su ja ginčytis, pabandysiu tik atsakyti į tris, perskaičius Marijaus Gailiaus tekstą „Alma Maxima“, kilusius klausimus, kuriuos supaprastintai galima įvardinti kaip vertybių, atsakomybės ir išlikimo klausimus:
- Ar leisti ir pardavinėti šlamštą – nusikaltimas?
- Kas atsakingas už tai, kad leidyklos „Alma littera“ ir kitų leidyklų dalys rinkoje yra tokios, kokios yra?
- Ar leidyklos „Alma littera“ plėtra ir jos liūto dalis rinkoje nesukūrė nieko pozityvaus?
Į pirmąjį klausimą atsakysiu klausimu: o kodėl iškreiptos rinkos situacija, kurią sukūrė „Alma littera“, yra nusikaltimas? Nes tai mažina įvairovę ir trukdo pasirinkti. Tai varžo mūsų ir kitų leidėjų teises. Tai yra real shit – kaip matote, šičia aš visiškai sutinku su Marijumi. O ką varžo lentynoje įsitaisius šlamštknygė ar „skaitymo aksesuaras“? Kieno teisės pažeidžiamos, kai verslo subjektas visai kultūringai prisipažįsta, kad pagrindinis jo tikslas – oi, atleiskit, ne kultūra, bet pinigai?
Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus leidyklos neprivalo leisti knygų, pateksiančių į penketukus, dvyliktukus, šimtukus ir tūkstantukus. Jos gali leisti ar išvis žiesti ar sukrušti daikčiukus, kurie nepapultų nė į milijonuką. Akcininkas Arvydas Andrijauskas turi teisę išsimokėti netgi ne pusę milijono, bet kokius šimtą du milijonus eurų, supilti iš jų milžinkapį ir paskui ant jo vartytis taip, kad drebėtų visa šventa Lietuvos žemė. Tačiau privalo sumokėti mokesčius, ir paisyti sąžiningos konkurencijos taisyklių.
Bandymas primesti leidyklai etikos ir moralės kategorijas yra susijęs su rudimentiniu mitologiniu, – ir iš esmės klaidingu, – įsitikinimu, matyt, atėjusiu iš sovietmečio, kad leidykla yra kultūros institucija.
Bandymas primesti leidyklai etikos ir moralės kategorijas yra susijęs su rudimentiniu mitologiniu, – ir iš esmės klaidingu, – įsitikinimu, matyt, atėjusiu iš sovietmečio, kad leidykla yra kultūros institucija. T.y. (ne)sąmoningai painiojami du subjektai – kultūros institucija su institucija, kurios prekė yra kultūra. Tai toks pats mąstymo akligatvis kaip ir knygų „šventumas“ (b) arba pasakos šablonas, pagal kurį silpnesnysis visada geras ir teisus (d).
Antras dalykas, – o tai drauge būtų ir atsakymas į antrąjį klausimą, – mes dažniausiai neteisingai paskirstome atsakomybes (dėl ko iš dalies kaltas aukščiau minėtas požiūris į leidyklą kaip kultūros – t.y. su etika ir neva aukštesniais standartais, nepatikslinant, kokie jie, susijusią – organizaciją). Atseit, leidykla kalta dėl to, kad ji gamina ir pardavinėja šlamštą (iš ko, pritaikius etinį kriterijų, kyla įsitikinimas, kad leidykla turėtų „susiprasti“ ir to mėšlo negaminti). Tuo metu skaitytojai ir kiti literatūros industrijos dalyviai vaizduojami pasyviai stebintys situaciją iš šalies, ir galintys ją veikti nebent savo prigimties „taurumu“ (arba savo kaip aukos įvaizdžiu), atsirandančiu iš savaime kilnaus jų veiklos pobūdžio.
Tai – siekis išsiginti asmeninės atsakomybės. Bėgimas nuo fakto, kad mes, skaitytojai, o ne „Alma littera“ ar kokia kita leidykla, esame pagrindinė ir vienintelė priežastis, kodėl knygynų lentynos pilnos šlamšto.
Tai – siekis išsiginti asmeninės atsakomybės. Bėgimas nuo fakto, kad mes, skaitytojai, o ne „Alma littera“ ar kokia kita leidykla, esame pagrindinė ir vienintelė priežastis, kodėl knygynų lentynos pilnos šlamšto. Tai mes savo kasdieniu elgesiu reguliuojame, ką ir kaip (ir už kokią kainą) mums pasiūlys knygų verslas, ir jei tik vieną dieną nustotume lankytis knygų fastfūduose, šie mikliai užsilenktų. Nustokim graibstę pigius meilės romanus ir žvaigždinų išpažintis, ir leidyklos jų nebeleis. Nepirkim, kaip teigiame, menkaverčių bestselerių, ir bestseleriais taps (na, ne per vieną dieną, ne per dvi, bet) kokybiškos mūsų mylimų autorių knygos.
Jei tik būtume išrankūs ir nuolat keltume kartelę, nesunkiai priverstumėm leidyklas sukandus dantis atnašauti kokybei – nes jos patikėtų, kad kokybė yra pinigai (ir kad kultūra yra kokybė). Bet nepriverčiame. Mes bambame, kad kažkas uzurpavo mūsų kultūrą, o patys tuo pat metu išpažįstame skaitymo jaukumą ir ar kažkokį nesamą knygų dvasingumą, kurį per vadinamąją skaitymo skatinimo kultūrą ir tingius knygų apžvalgininkus mums skiepija tos pačios mūsų pinigų norinčios leidyklos – tiek mažos, tiek didelės. Perkame ir skaitome (arba tiesiog suguldome į lentynas) šlamštą. O tada pavydžiai bambame, kad kas nors praturtėja. Nepirkime, atleiskit, šūdo, ir Arvydas Andrijauskas (jei jau jums taip nemalonu matyti svetimus pinigus) uždirbs iš pradžių mažiau, o paskui – bankrutuos. Galime pradėti nuo šiandien.
Trečiasis klausimas yra keblesnis – pirmiausia dėl to, kad jis kvestionuoja pačią kultūros lauko santykio su realybe esmę: jis neatmeta prielaidos, kad apokalipsės nebus (ir dėl to aš tikriausiai taip pat būsiu apkaltintas naivumu ar netgi bekraščiu „liberalumu“). Vis dėlto drįsčiau teigti, kad aiškus suvokimas, kas yra blogis, ir kokios jo ribos, padarė Lietuvos leidybos sistemą lankstesnę; nūn ji labiau diversifikuota ir atsparesnė krizinėms situacijoms nei būtų tokiu atveju, jei „Almos litteros“ dominavimas knygų prekybos ir leidybos lauke nebūtų sukėlęs didelių įtampų.
Norėdamos išlikti rinkoje, mažosios leidyklos buvo priverstos mobilizuotis ir bendradarbiauti. Bendri renginiai (kaip, pavyzdžiui, Pavilijono knygų savaitgalis) atvėrė daug idėjų ir sukūrė terpę atsirasti strategijoms, kurios neegzistuotų, jei leidykloms būtų pavykę pasidalinti rinką lygiai ir taikiai.
Ieškodamos didžiųjų neužgrobtų nišų, mažosios leidyklos išmoko reaguoti ne į minios, o į hipsterių trendus, ėmėsi ieškoti flagmanų ir jais rūpintis, sugebėjo pritraukti jaunų, ambicingų ir populiarių autorių, įgijo patirties, kaip pristatyti nišinę prekę rinkos ekonomikos sąlygomis. Kai reikia, jos sugeba peržengti asmenines ambicijas ir veikti kartu. Kas šioje situacijoje labiausiai iliustratyvu: mažesnės leidyklos laimėjo lietuvių autorių, taip pat ir žymių bei populiarių, palankumą – turbūt 90 ar daugiau procentų jų nesirenka „Almos literos“.
Reikia pridurt, kad išsikerojusios „Almos litteros“ šešėlyje atsirado ir kuo puikiausiai Lietuvos leidybos rinkoje veikia tokios nedidelės leidyklos kaip „Lapas“ ar „Odilė“. Gyvuoja ir nė nemano pražūti elitaristinę literatūrą leidžianti „Apostrofa“. Leidykla „Kitos knygos“ tapo puikiu pavyzdžiu, kaip užsiauginti savo skaitytoją.
Visa tai rodo, kad šnekėti apie apokalipsę – ne laikas. (Laikas nebent pamąstyti, kaip kelti ne tik literatūros, bet ir komercijos, verslo standartus.) Ne laikas ir ne vieta vaizduoti mūsų leidybinių projektų ideologus ir vykdytojus kaip vegetuojančius ar nuskriaustus – jie šauniai susitvarkė ir iki šiol tvarkosi su iššūkiais. Verčiau derėtų paantrinti filosofui Friedrichui Nietzsche, kitados teigusiam, jog tai, kas mūsų nenužudo, padaro tvirtesniais. Ačiū tau, „Alma littera“!
Reziumuojant norisi pasakyti, kad nepaisant to, kas ir kokią dalį knygynų valdys, mes, skaitytojai, visada turėsime galimybę rinktis ir lemti, kokia tendencija ateityje bus vyraujanti. Leidyklos gamins tai, ką mes skaitysime, arba tai, ką rems valstybė – ir ničnieko daugiau.
Taip kad nepirkime ir nerekomenduokime pirkti šlamšto, nekartokime kaip papūgos reklaminių tekstų nuo ketvirto knygos viršelio, nepirkime išpūstų, pergražintų knygų, netarnaukime knygų jaukumo industrijai – ir viskas bus gerai.
Nepaisant to, matyt, reikia susitaikyti, kad knygynai (kad ir kam jie priklausytų) ir vėl kaip gariūnmečiu užsipildys raštinės reikmenų, gėlyčių, suvenyrų ir kitokio su rašymo-skaitymo jaukumu susijusių prekių – tai kaina už tai, kad vis dar norime popierinės knygos, kuri tvirtai (daug tvirčiau nei „Alma littera“) laiko mus pririšusi prie to, kas nesusiję su skaitymu.
Norėdami ramiai įsigyti knygų ateityje vis dažniau turėsime dairytis į internetą. Bet tai – jau net ne konkurencijos, o prekybos simboline knygos verte grimasos. Padėkokime už tai leidėjams, dideliems ir mažiems, padariusiems viską, kad būtų diskredituotas geriausias būdas apsaugoti knygą ir nuo nereikalingos simbolikos, ir nuo interesų – elektroninė knyga.
