Andrius Jakučiūnas: Apie literatūros industrializavimą ir kitas baimes

Toli toli, tarp Čiukotkos ir Aliaskos, yra tokios dvi salos – Rusijai priklausanti Didžioji Diomido sala ir JAV jurisdikcijoje esanti Mažoji Diomido sala. Jos nutolusios viena nuo kitos vos per 4 kilometrus (taigi esant vienoje iš salų, kitos kontūrai tikriausiai puikiai matyti plika akimi), tačiau laiko skirtumas tarp jų – beveik para. Tai lemia tarp jų einanti tarptautinė datos keitimosi linija. Dėl šios priežasties Didžioji Diomido sala kartais vadinama Rytojaus sala, o Mažoji Diomido sala – Vakarykščios sala.
Andrius Jakučiūnas
Andrius Jakučiūnas / Vlado Braziūno nuotr.

Šių salų situacija publicistų ne sykį naudota kaip skirties tarp Vakarų ir Rusijos, arba krikščioniškosios ir islamo civilizacijų metafora. Man rodosi aktualiau pažvelgti į šią skirtį kaip į iliustraciją fakto, kad įvertinti atstumą tarp simbolinio Rytojaus ir simbolinės Vakarykščios yra kur kas kebliau, nei mes norėtume (arba mums sakytų).

Kur baigiasi Vakarykščia ir kur prasideda Rytojus? Mane visada jaudino įsivaizduojamas momentas laike, kuriuo visuotinėje sąmonėje įvyksta lūžis, ir dar vakar tvirta tiesa arba mitas staiga subliūkšta. Buvęs Rytojus tampa šiandiena, sukurdamas erdvę atsirasti naujai Rytojaus chimerai, kad jos akivaizdoje visi galėtų suskirstyti į dvi simbolines Vakarykščią arba Rytojų atstovaujančias „progresyviųjų“ ir „anachronistų“ grupėms.

Visą savo kaip rašytojo gyvenimą su malonumu stebėjau, kaip keitėsi vyraujančios ideologijos, sąmokslų teorijos ir savivokos klišės literatūros bendruomenėje – su vienomis iš jų kovėmės kaip su sovietinėmis arba Vakarų „ištvirkėliškomis“, kitas narsiai skiepijome savo postsovietiniame darželyje it skaistų rytojaus pažadą.

Šiandieną užtektų patyrinėti, kokiuose kontekstuose žodis „kūrėjas“ buvo vartojamas prieš kelias dešimtis metų (ar netgi prieš dešimtmetį) ir kada jo dažniausiai prireikia dabar, ir mes matysime visą mūsų mentalinės kelionės iš Vakarykščios į įsivaizduojamą Rytojų kelią. Vieną akimirką, rodos, buvo aišku, kad rašytojas – tai vienišas minties galiūnas, iš nieko tveriantis pasaulius, o kitą jau reikėjo nemirksint ir neraudonuojant iš pykčio teigti, kad rašytojas yra eilinė profesija – kaip statybininko ar kokio šaltkalvio. Apsukusi ratą, sena idėja dabar grįžta – rašytojo vėl reikia pusdievio (ypač leidėjams ir renginių organizatoriams), tačiau tą dieviškumą dera kurti iš sugebėjimo būti atviram, turėti „drąsos“ apsinuoginti daugiau nei kiti – dievystė pasiekiama tik per totalų unikalumo atsisakymą ir savo silpnumo pripažinimą.

Dabar juokinga prisiminti, o juk dar pirmojo XXI a. dešimtmečio viduryje klausimas, ar gali rašytojas negalvoti apie skaitytoją, tebebuvo atviras. Jį užduodavo literatūros renginiuose, ir į jį (vis dar) gana dažnai būdavo atsakoma teigiamai. Netrukus toks požiūris susisaistė su Vakarykščia ir išnyko – kaip ir tuomet daugeliui akivaizdi skirtis tarp populiariosios literatūros ir „elitinės“ literatūros. Visuotinis kūrybiškumas, poreikis aktualizuoti temas, būtinybė pačiam rūpintis savo knygos sklaidos reikalais – reiškiniai, kitados taip pat pasirodę su ryškiu Rytojaus prieskoniu, ir stipriai pakeitę rašytojų santykį su „šiuolaikiniu pasauliu“.

Šiandieną literatūros bendruomenė jaukinasi naują pusiau mitologinę, pusiau futuristinę idėjinę struktūrą, lietuvių literatūros kontekste dar net neturinčią aiškaus turinio – literatūros industrializavimą. Užuominų apie jį kaip neišvengiamą ir (tam tikra prasme) pozityvų Rytojaus reiškinį, darysiantį įtaką literatūros laukui, nuolat pasitaiko leidėjų, kritikų, kultūros vadybininkų, kultūros apžvalgininkų kalbose ir tekstuose. Tiesa, kol kas tai tik leidėjų lūkesčius išreiškianti abstraktybė, wishful thinking, tačiau jos kvestionuoti literatūros bendruomenė jau nebedrįsta. Priešingai, daugelis literatūros lauke klajojančių nuostatų visiškai neprieštarauja tikslams, kurių galėtų (pa)siekti literatūros industrija – tarkim, padidintų skaitomumą, kuris (drauge su pačiu skaitymo skatinimu) nūnai yra savaiminės vertybės.

Šičia minėtinas neseniai dvisavaitraštyje „Literatūra ir menas“ publikuotas V.Cibarauskės interviu su LKI Vertimų skatinimo programos vadove Vakare Smaleckaite, kuriame vadybininkė aptaria šiuolaikinės literatūros situaciją iš savo pozicijos, apibendrindama išvadas itin skambia fraze: literatūra yra prekė, turinti savus kriterijus.

Jokiu būdu nenoriu prieštarauti V.Smaleckaitei – daugelis reiškinių, kuriuos ji įvardino, iš tikrųjų egzistuoja ir jų dera paisyti. Mano tikslas labiau antropologinis – prisipažinsiu, apsidžiaugiau interviu pavadinimu, nujausdamas malonumą stebėti įvairių kartų rašytojų reakcijas į jį. Prieš kokius dešimt, ką ten dešimt – prieš penkerius metus, pareiškimas, kad literatūra yra prekė (tegul ir ištrauktas iš konteksto), būtų sukėlęs audringą rašytojų pasipiktinimo šurmulį. Būtų buvę daug seilių ir tūžmingų citatų. Dabar gi – nieko panašaus. Jokių komentarų, jokių piktų pabambėjimų, netgi komentarų socialiniame tinkle „Facebook“.

Šiandieną literatūros bendruomenė jaukinasi naują pusiau mitologinę, pusiau futuristinę idėjinę struktūrą, lietuvių literatūros kontekste dar net neturinčią aiškaus turinio – literatūros industrializavimą.

Šis nereikšmingas įvykis dar sykį patvirtino įtarimus, kad egzistuoja kažkokia paradigma, kone eschatologinė idėja, kad literatūros industrializavimas, kurį interviu mini V.Smaleckaitė, yra literatūros ateitis – hipotetinė Rytdiena, ir kad tai idėjai nevalia (ir neracionalu) priešintis. Kitaip kalbant, lūžis sąmonėje, susijęs su literatūros industrializavimo idėja, jau vyksta – t.y. Rytojus pamažu skverbiasi į rutininę dabarties sritį, ignoruodamas faktą, kad su daugeliu nūdienos autorių literatūros industrializavimo idėja neturi jokio apčiuopiamo ryšio.

Juk visiškai tiksliai žinau, kad 99,99999 proc. lietuvių rašytojų, iš kurių kokių 70 proc. jaučiasi atvykę vykdyti misijos, o likę 30 proc. – mokęsi iš pirmųjų (nebūtinai nuosaikiųjų), literatūra nėra ir nebus prekė – bent jau ta prasme, kuria ją mato vadybininkai ir knygų pardavėjai. Visi jie žino arba jaučia, kad kokia nors Veronika Piss ar Herta Kiss, kurią išleis „Cloaca Maxima“, „Curvus Piscis“ ar kokia „Pumpotaukšlių kolonijos leidykla“, yra vienadienis reiškinys, jos su literatūra neturi nieko bendra. Lietuvių rašytojų ryšys su literatūra ir užmojis ją kurti yra tvirtas tiek, kiek yra naivus – nutrūkus metafiziniam saitui, didesnioji dalis, – net jei labai garsiai šneka apie tai, kad literatūra yra tik verslas ir rašyti gali kiekvienas, – išvis liautųsi kūrę. Tai galioja ir itin šiuolaikiškiems autoriams, kurie rūpinasi savo karjera racionaliai, atsižvelgdami ir į rinkos tendencijas, ir temų perspektyvas.

Beje, manau, kad literatūros industrializavimo ir knygos kaip prekės idėja širdyje nepasitiki nė leidėjų iš užmaršties dulkių sukurtos ir vėl į jas atvirsiančios Veronika Piss ir Herta Kiss – nes jos irgi jaučiasi vykdančios kokią nors misiją. Nepasitiki bestseleristai ir non fiction autoriai. Nepasitiki kritikai, kurie dažnai norom nenorom tarnauja leidybos industrijai, įvardindami tuščias nišas ir kurdami dirbtinai palankius diskursus, ar padirbėjantys ghost writeriais, bet negali egzistuoti be to, ką industrija būtų linkusi aplenkti – meno ir meno kriterijų. Netgi skaitytojai, kuriems nuolat prikišamas tingumas, bukumas, inertiškumas ir kitos ydos, – ir tie nemano, kad knyga, už kurią jie paklos nuo kelių iki keliasdešimt eurų, turėtų būti štampuotė, o jos autorius – leidyklos atstovų ciniškai parengta klišė.

Tik „Cloaca Maxima“ ir „Curvus Piscis“ leidyklų vadybininkai trina rankomis ir tiki, kad ateina geri laikai. Kad ateina labai labai geri laikai labai labai brangioms ir labai labai išpūstoms knygutėms su labai labai pigiu ir lengvai pagaminamu turinuku, kuris sutilps net ir labai labai mažose smegenėlėse. (Na, ir dar gal kokia rinkos naujokė Kotryna Šliaukė kelia šampano taurę, nes niekas jai dar nepasakė, kiek iš tikrųjų uždirbo jos knyga, ir kiek pelno teko jai, o kiek – leidėjams.)

Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad literatūros industrializavimo tema, jei ne atvirai, tai įvairiais savo pavidalais, literatūros lauke figūruos. Kai bendruomenė tyliai praryja dalykus, kurie jai (kol kas?) turėtų būti per sprangūs, ji tarsi parodo, kad jie pasąmonėje siejasi su Rytojaus, kurio kvestionuoti negalima, vaizdiniu. O rytojaus viena esminių savybių yra ta, kad jis ateina.

Aš suprantu, kad iš šių pastebėjimų negalima daryti jokių išvadų – veikiau tai raginimas atidžiai stebėti, kaip ši idėja reikšis viešojoje erdvėje, ir kaip ji realizuosis (jei realizuosis), o aš manau, kad taip tikrai nutiks, nes tendencijos užuomazgos jau yra – kai kurios leidyklos ir dabar gyvena beveik vien iš užsienio bestselerių ir „pagamintų“ autorių. Ar redaktoriaus vaidmens stiprėjimas leidyklose (kas visai tikėtina) bus susijęs tik su lietuvių rašytojų raštingumo sumažėjimu, ar su tikslu verstis visai be originalių tekstų, konstruojant juos grynai pagal rinkos poreikį? Turint galvoj, kaip paraidžiui ir kaip bukai kartais mes interpretuojame komercines Vakarų praktikas, tai visai tikėtina.

Kiek šią tendenciją skatins creative writing bumas, ir kas bus, kai neišvengiamai išsikvėps asmeniškosios-biografinės literatūros banga, nūnai, matyt, pasiekusi apogėjų? Kaip stipriai leidyklos sugebės manipuliuoti kritikais, ypač jaunais, kuriant palankius diskursus, ir apskritai kokia yra diskurso apie meninius kriterijus ateitis? Visa tai anksčiau ar vėliau atsiskleis ir Vakarykščios / Rytojaus priešpriešos šviesoje. O tai be galo intriguoja.

Be to, dabar, kol literatūros industrializavimo ideologija dar nedrąsi, pats laikas apmąstyti, kaip elgsimės, kai tai, ką pasąmoningai jau laikome Rytojumi, pabandys visa apimtimi realizuotis realybėje. Ar bandysime ginti kūrybos laisvę, kriterijus ir individualumą, kurį šiais laikais smerkia net popiežius, ar visgi jausimės įsipareigoję dar tolimesniam Rytojui, kuris tąsyk bus apipintas naujais mitais, ir mes tarsimės negalintys priešintis tam, kas, kaip manysime, neišvengiama? O gal netikėtai atsitiks taip, kad visuotinio kūrybiškumo (t.y. vis didesnį plotą apimančios niekdarystės) aplinkoje, kuri vis labiau pretenduoja tapti visos literatūros aplinka, industrijai bus lemta tapti literatūros kriterijų saugotoja?

Kai bendruomenė tyliai praryja dalykus, kurie jai (kol kas?) turėtų būti per sprangūs, ji tarsi parodo, kad jie pasąmonėje siejasi su Rytojaus, kurio kvestionuoti negalima, vaizdiniu. O rytojaus viena esminių savybių yra ta, kad jis ateina.

Sutinku, skamba labai neįtikėtinai. Betgi sunku atsikratyt įspūdžio, kad leidėjai iš „Cloaca Maxima“ ir kokios ,„Curvus Piscis“ galbūt visai be reikalo ploja katučių, manydami ateinant gerus gerus laikus lengvam lengvam bizniukui. Vaško iš š... neišspaus net geriausia redaktorių brigada (lygiai kaip nei blogiausias redaktorius neiškastruos autorinio stiliaus, jei toks yra) – nes neįmanoma ko nors padoraus sutverti iš nieko, tam prieštarauja energijos tvermės dėsnis. Vadinasi, industrija toliau tvers trumpalaikius autorius. O bestselerius – kaip ir kitą, mažiau perkamą, nekomercinę literatūrą – rašys žmonės, kurie turi ką papasakoti.

Du didžiausi lietuvių bestseleriai – tiek „Silva rerum“, tiek „Pietinia kronikas“ – yra jokia ne industrija. Tai pirmiausia įdomių, turinčių ką papasakoti rašytojų kūriniai, tai yra menas. Dar geresnis pavyzdys – G.Grušaitės romanas „Stasys Šaltoka“. Tai (bene pirmas?) savo industrinės prigimties neslepiantis rimtas lietuvių literatūros projektas, nuėjęs kelią nuo tinklaraščio, kurį autorė daug metų rašė ir jame subrandino savo būsimo romano literatūrinį personažą, iki ryškios (taip pat ir viršeliu) lietuvių literatūros kontekste knygos. Ar tai, kad kūrinys yra komandinio darbo rezultatas, trukdo jam būti meniškam ir daryti įtaką lietuvių literatūros procesui? Šiuo atveju – jokiu būdu. Atmetus keletą trūkumų, kuriuos jau įvardino recenzentai, tai – viena įdomiausių ir brandžiausių praėjusių metų knygų, pranokusių daugelį tekstų, į kuriuos asmeninis autorių indėlis buvo didesnis.

Šį faktą verta prisiminti, jei kils pagunda industrializavimo idėjoje matyti vien blogį. Ir atvirkščiai – privalu neužmiršti, kad entuziastinga parama konvejerinei literatūrai skamba taip pat naiviai ir anachroniškai, kaip mums dabar skamba ano amžiaus pradžios svaičiojimai apie tai, esą jau tuoj bus galima vos ne industriniu būdu bendrauti su protėvių dvasiomis.

O ar linija, skirianti Vakarykščią nuo Rytojaus, eina tarp šių dviejų žiūros taškų, ar visai visai kitur – klausimas lieka atviras.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis