Mano galva, šios išvados – demagogiškos, grįstos stereotipais ir išankstinėmis nuostatomis, buvusiomis aktualiomis kažkada pirmajame amžiaus dešimtmetyje, ir atliktos selektyviai manipuliuojant faktais (kuriuos irgi reikėtų tikrinti, mat Pocevičius rėmėsi, kaip jis pripažino, savo paties skaičiavimais).
Vis dėlto įdomu tai, kad savo interpretacijoms pagrįsti istorijos tyrinėtojas rinkosi būtent bestselerių sąrašus. Tai išryškino poreikį suvokti, ko šiandieną apskritai vertas bestselerių sąrašas. Ar jis vis dar patikimas orientyras bent kuriai nors vienai žmonių grupei? Ar jis ką nors pasako apie visuomenės preferencijas, poreikius, jos kultūrinius ir ideologinius pamatus? Ar nėra tai vaiduoklis iš rinkodaros strategijų, buvusių veiksmingų XX a., kapinyno? Pabandysiu į šiuos klausimus (iš dalies) atsakyti, drauge išryškindamas kai kuriuos svarbius niuansus, Pocevičiaus sąmoningai ar nesąmoningai ignoruotus.
Žinoma, neketinu neigti nei bestselerių sąrašų įtakos pardavimams, nei pačių bestselerių, atspindinčių savo laiko visuomenės pažiūras ir lūkesčius. Tiesiog atkreipčiau dėmesį, kad būdami tam tikru visuomenės veidrodžiu, jie vis dėlto neparodo pastaruoju metu įvykusių (ir tebevykstančių) knygų vartojimo ir skaitymo sampratos pokyčių, ypač nepalankių bet kokiems bendriems, standartizuotiems sąrašams.
Tai visų pirma susiję su vis besiplečiančia skaitymo sąvoka, įtraukiant į ją paraliteratūrinius ritualus, ir (ypač) su hipsterinės kultūros paskatinta skaitytojų diferenciacija, šiems užimant nebūtinai gausias, bet „išskirtinumu“, „unikalumu“ neva pasižyminčias kultūrines nišas. Kiekviena iš šių nišų pageidauja turėti savą autorių ratą, savus atpažįstamus leidėjus, „unikalų“ dizainą ir t. t.
XX a. bestselerių sąrašas garantavo, kad nebus nuviltas poreikis gauti kiek įmanoma labiau standartizuotą produktą, o šiandieną, „unikalumo“ paieškų įkarštyje, bestselerių sąrašai daugybei individų gali atrodyti per mažai individualizuoti, stokojantys atidaus žvilgsnio, per mažai ideologizuoti (socialiai nejautrūs), „masiniai“ – kas savaime yra keiksmažodis, ypač jaunajai generacijai, linkusiai užsidaryti ankštoje bendraminčių bendruomenėje.
Gal kiek per drąsu, bet šias iš dalies hermetiškas sistemas galima palyginti su soc. tinklo „Facebook“ burbulais, kai simbiotiniais ryšiais susijusi bendruomenė praktiškai užsibarikaduoja nuo likusio pasaulio ir tarpsta savyje.
Gal kiek per drąsu, bet šias iš dalies hermetiškas sistemas galima palyginti su soc. tinklo „Facebook“ burbulais, kai simbiotiniais ryšiais susijusi bendruomenė praktiškai užsibarikaduoja nuo likusio pasaulio ir tarpsta savyje. Taip sugebėjo organizuotis netgi kai kurios leidyklos (pvz., „Apostrofa“, apribojusi „savo autorių“ ratą – savotiška elitarizacija, neva nukreipta ne į pardavimus, bet į kažkokį „prestižą“; iš dalies, per ideologinę liniją – „Kitos knygos“; tematiškai ir pagal geografinį regioną – leidykla „Rara“, „Odilė“ ir t. t.). Tenlink migruoja nepriklausomi knygynai, knygų rekomendacijų rinka taip pat seniai individualizavusi kriterijus ir remiasi iš esmės tik „asmeniškumu“.
Kiekviena tokia „kultūrinė celė“ turi savus korifėjus, kuriuos dažnai aptarnauja tie patys kritikai, egzistuoja pirkėjų ir palaikytojų branduolys, žarstąs pagyrimus ir skleidžiąs žinią apie naujus produktus. Žinios iš kitų „kultūrinių celių“ atkeliauja, tačiau jos nebūtinai suvokiamos kaip aktualios. Dažnas komercinio-kultūrinio burbulo dalyvis gali būti neskaitęs apskritai nė vieno bestselerio.
Be to, bestselerių sąrašus bent iš dalies yra pakeitę apdovanojimai, kurių labai trokšta rinkodara, taip pat aptikęs „unikalumo“ gyslą. Jau matėme netgi reklamuojant nominantą, o ne laimėtoją – tai irgi bandoma sieti su prestižu, kokybe. Taigi „unikalumo“, „individualumo“ paieškų epicentre atsiduria ne beveidis perkamumas, bet ekspertas ar ekspertų komisija (nebūtinai solidi, čia veikia magiškos „eksperto“, „ekspertizės“ sąvokos), išskyrusi kūrinį iš kitų.
Taigi nors nėra taip, kad bestselerių sąrašai atgyveno, bet, mano nuomone, jų žinia XXI a. II deš. tapo pernelyg abstrakti. Bendras sąrašas tiesiog nebepajėgia suderinti susisluoksniavusios visuomenės poreikių, o ir pramoginis turinys įgijo tiek formų, kad sutalpinti jas viename sąraše darosi sudėtinga. Automatiškai ir statistika, išvesta iš šių sąrašų, yra nelabai vertinga ir ką nors pasakanti, arba ją reikėtų tyrinėti visai kitu rakursu, suvokiant situaciją, kurioje atsidūrusi Lietuvos leidybos industrija ir atsižvelgiant į skaitymo sąvokos transformacijas.
Turint galvoj šiuos dalykus, teiginys apie pralaimėjimą amerikinei kultūrai atrodo, švelniai kalbant, pritemptas. Čia žinotini trys dalykai – pirmas, tai tose kultūrinėse nišose, kartais susijusiose su žanrais, kartais – su kultūrinėmis leidybos institucijomis, kartais – su skaitymo kultūros abstrakcijomis, lietuvių literatūra ir kultūra įsitvirtinusi nelygstamai tvirčiau. nei rodo bestselerių sąrašai. Ir tai užtikrina ne konkrečios knygos rekordinis tiražas ar vieno autoriaus šlovė, bet dalyvavimas įvairovėje ir ekspansija į naujas nišas (ką lietuvių literatūra darė visus pastaruosius dvidešimt metų), drauge ugdant ir formuojant naują skaitytojo tipą.
Tai – tvarus ir ilgalaikę perspektyvą suteikiantis kelias, be kita ko (nors tai man rodosi ir nepernelyg svarbu), iš dalies apsaugantis ir nuo „amerikonizmo“, kuris kelia nerimą (buvusiam?) anarchistui. Juo labiau kad patyrinėję konkrečiai rimtosios literatūros sritį, kuri svarbesnė kultūros raidai, manyčiau (čia tik mano spėjimas), aptiktume dar gerokai palankesnius vietinei kultūrai skaičius. Pavyzdžiui, labai tikėtina, kad didžiąją dalį (spėju, net iki 90 %) Lietuvoje publikuojamų poezijos knygų sudaro būtent lietuvių poezija. Taigi verstinės poezijos tėra kokie 10 %, o ir toji dažniausiai ne anglų-amerikiečių, bet kaimynų, versta iš lenkų, latvių, ukrainiečių ir t. t. kalbų. Panašias, nors gal ir ne tokias įtikinančias proporcijas, matyt, gautume ir suskaičiavę memuaristikos, eseistikos ir kt. knygas.
Be abejo, galime pasinaudoti ir oficialia statistika, kurią galime rasti Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos interneto svetainėje. Taigi originali lietuviška literatūra pagal knygų skaičių bendrame leidyklų krepšelyje sudarė: 2018 – 49 % (pagal tiražą – 36 %), 2019 – 47 % (pagal tiražą – 35 %), 2020 – 45 % (pagal tiražą – 34 %). Nepaisant nedidelio susitraukimo pastaraisiais metais, tai vis tiek labai didelis skaičius, kuris tikrai neduoda pagrindo būgštauti dėl lietuvių rašytinės kultūros gyvastingumo.
Antra, yra klaidinga automatiškai traktuoti verstinę literatūrą kaip svetimą, ekspansionistinę. Vertimo procedūra yra, skambiai kalbant, iniciacijos į vietinę kultūrinę ir kalbinę erdvę aktas. Vertėjai, nuolat ieškantys tikslesnės raiškos, ypač aktyvina kalbos raidą – manau, jų indėlis ne menkesnis nei rašytojų. Papuolę į lietuvišką erdvę, lietuviškai prakalbinti „svetimi“ tekstai duoda svarbių impulsų tiek kalbinei, tiek intelektualinei vietos kultūros raidai. Laikyti tai ekspansija yra neatsakinga ir rodo nepagarbą visai vertimo industrijai.
Na, ir pagaliau trečias dalykas, vėlgi paneigiantis Pocevičiaus būgštavimus, iš dalies atsispindi netgi ir tuose pačiuose bestselerių sąrašuose, kurie irgi rodo didėjančią perspektyvą – nuo apvalaus nulio nepriklausomybės aušroje, iki 11 knygų iš 100, remiantis tų pačių knygos.lt bestselerių šimtuku. Kitaip kalbant, statistika, kuria rėmėsi Pocevičius, įrodo ne lietuvių literatūros pasidavimą stipresnei amerikinei kultūrai, bet atvirkščiai – rodo, kad lietuvių literatūra randa būdų konkuruoti ir būti patrauklia kosmopolitiniame pasaulyje.
Kitaip kalbant, statistika, kuria rėmėsi Pocevičius, įrodo ne lietuvių literatūros pasidavimą stipresnei amerikinei kultūrai, bet atvirkščiai – rodo, kad lietuvių literatūra randa būdų konkuruoti ir būti patrauklia kosmopolitiniame pasaulyje.
Beje, atsakymas į užduotą pavadinime klausimą nėra tos vienareikšmis, kaip galėtų pasirodyti. Ne, bestselerių sąrašai neaktualūs, jei kalbame apie jų įtaką vartotojo pasirinkimui – šiandieną tikrai yra aibė tikslesnių, aiškesnių, patikimesnių orientyrų nei bestselerių sąrašai ir perkamumas (kartais vadinamas skaitomumu) kaip toks.
Mums, skaitytojams, neturėtų itin rūpėti, kokie jie yra ir kas ten lyderiauja, juolab kad patekusi į bestselerių sąrašus lietuviška knyga neretai pristatoma ir kaip didi kultūrinė pergalė, atitinkamai darant tiesioginį arba netiesioginį spaudimą kritikos institucijoms nekvestionuojant pripažinti ir jos meninę vertę. Čia neprilygstamas K.Sabaliauskaitės pavyzdys, kai pamušus perkamumo rekordus, regis, imta tikėti, kad kiekybė turi tiesioginį santykį su kokybe. Bet dabar, matyt, būtų jau nepadoru suabejoti ir A.Šlepiko „Mano vardas Marytė“, kaip romanas ne beydžio, tobulumu, mat šis turi indulgenciją – pasisekimą užsienyje.
Baigdamas dar norėčiau pridurti, kad sąvoka „bestseleris“ Lietuvoje dažnai naudotas ir tebenaudojamas ne visai tiesiogine prasme, kalbant tik apie konkrečią leidyklą ar skaitytojų grupę. Šitokiu būdu bestseleriais savo laikais galėjo būti vadinami ir Granausko kūrinai (LRS leidyklos perkamiausi), ir Kunčino „Tūla“, ir, pavyzdžiui, dabar – puiki N. Černiausko knyga „Paskutinė Lietuvos vasara“. Kaip žinome arba spėjome įsitikinti, tai puikios ir vertingos knygos, o ar jos bus vadinamos „bestseleriais“, ar kitaip – ne mūsų rūpestis.
***
Pocevičiaus pasisakymas laidoje „Stambiu planu“
