Čia reikia pripažint, kad tikrai ne visi rusų kultūrininkai tinkamai reaguoja į tai, kas vyksta Ukrainoje (sakyčiau, atvirkščiai – Kremliaus naratyvams oponuoja vienetai), todėl Rusijos kultūros vaizdinį darosi itin sunku atsieti nuo žudynių Bučoje ir kitur vaizdų. Tai gimdo aklą neapykantą ir duoda pagrindą ne visai pagrįstoms generalizacijoms: visi jie tokie; visa jų kultūra – mėšlas ir t. t.
Galbūt ši teisuoliško įsiūčio banga nebūtų tokia vienareikšmė ir tokia nepagrįstai rūsti, jei pripažintume, kad po sąvoka „rusų kultūra“ (русская культура) slepiasi tiek rusiškasis fašizmas, uoliai eksploatuojąs koktų ir ekspansyvų „didžiosios rusų kultūros“ (великая русская культура) vaizdinį, tiek ir pavieniai Rusijos kūrėjai, nebūtinai kamuojami didžiarusystės komplekso arba aklai laikąsi Putino brėžiamų koordinačių sistemos. Iš tikrųjų tai du visiškai skirtingi dalykai, kurių nereikėtų suplakti į vieną neskanų (galimai netgi sprogų) kokteilį.
Drįsčiau teigti, kad sąvoka „didžioji rusų kultūra“, mūsuose teisėtai sutinkama su nepasitikėjimu ir panieka, su kultūra mažai susijusi arba ją manipuliatyviai išnaudoja galybės chimerai kurti. Ji kalba ne apie meną, bet apie įsivaizduojamą (Rusijos valstybės) viršenybę ir neva teisėtą jos kaip didesniosios norą, kone pareigą dominuoti menkinant, o paskui ir eliminuojant silpnesniąsias, „mažiau vykusias“... taip, jūs teisingai supratote, valstybes.
Agresyvų sąvokos charakterį atspindi net filologinė jos struktūra. Великий („ypač didelis“, „dydžiu pranokstantis“, lietuviškai paprastai verčiamas kaip įvardžiuotinės formos būdvardis – „didysis“) pabrėžia išskirtinumą, šiuo atveju būtent išskirtinumą dydžiu ir kokybe, taip tarsi peršant suvokėjui mintį, neva kitos kultūros menkesnės už „didžiąją rusų“, todėl Rusija, suprask, priversta arba jai lemta dominuoti.
„Didžiosios rusų kultūros“ vaizdinį kartoja propaganda, jis atsispindi politiniuose sprendimuose, suteikdamas šiems teisėtumo iliuziją. Tuo konstruktu, – o jį dar paremia „didžiosios rusų tautos“, „rusiškos sielos“ naratyvai, – deja, maitinama ir karo mašina. Tad jei kas nors užduotų klausimą, ar „didžiosios rusų kultūros“ esmė išties susijusi su kūrėjais ir menais, ar vis dėlto labiau atitinka kokią haubicą mūšio lauke, neabejotinai tektų rinktis antrąjį variantą.
„Didžioji rusų kultūra“ – tai klerkai, dirbantys, kad rusiškas fašizmas turėtų kultūringą dangalą, taurią kaukę ir galėtų pateikti trokštama už esama.
„Didžioji rusų kultūra“ – tai klerkai, dirbantys, kad rusiškas fašizmas turėtų kultūringą dangalą, taurią kaukę ir galėtų pateikti trokštama už esama. Tai vienas iš retų sėkmingų Rusijos projektų švelniosios galios srityje – kaip žinome, „neeilinių Rusijos sportininkų pasiekimų“ burbulas jau subliuško nuo dopingo adatos. Suprantama, kad dedamos didžiulės viešaryšinės, propagandos pastangos stiprinti šį konceptą, nes Rusijai vis labiau klimpstant į karo nusikaltimus, „didžioji kultūra“ tampa bene vieninteliu argumentu, kodėl ši šalis kartais vis dar laikoma civilizuota. Ir Vladimiras Vladimirovičius tai puikiai žino.
(Kaip žinia, „didžiosios rusų kultūros“ vaiduoklį lydi ir „rusiškojo dvasingumo“ konceptas, įdomus tuo, kad vienu metu laikomas ir „didžiosios rusų kultūros“ priežastimi, ir pasekme. Iš tikrųjų tai dar vienas „argumentas“ „įrodyti“ neva rusų tautos ir kultūros viršenybę prieš kitas tautas ir kultūras, paremtas iš esmės fašistine logika. Suprantama, su realybe ir kultūra šis konceptas bendra turi tiek, kiek su mokslu bendro turėjo vieno universiteto mokslininkų kitados rengtos monografijos apie dvasingumą.)
Nesename interviu „Laisvosios Europos“ radijui taškus ant „i“ teisingai bus sudėliojęs V.Landsbergis. Anot jo, „putinščina“ dangstosi rusų kultūra, bando pasirodyti atstovaujanti rusų kultūrai. Bet ji yra rusų kultūros priešas, pridaręs Rusijai, Rusijos liaudžiai, rusų kultūrai tiek daug blogo, kaip niekas kitas.
Šia prasme rusų kultūra išties yra nepageidaujama, ji kuria ir stengiasi palaikyti diskriminacinius ir hierarchinius ryšius. Ji skaldo, kiršina, žudo ir ypač gerai veša ant griuvėsių, pamynusi arba išvis sunaikinusi kitas kultūras. Demaskuoti, atpažinti ir neutralizuoti šį konstruktą – tiek kiekvienos demokratinės valstybės, tiek kiekvieno piliečio pareiga. Ir tuo reikia rūpintis anksčiau nei kils realus fizinis pavojus. Ekspansionistinė, dominavimu pagrįsta kultūros koncepcija (ypač kai jos pagrindą kaip šiuo atveju sudaro absoliutus, kone šimtaprocentinis melas) lygiai taip pat pavojinga ir taikos, ir karo metu.
Vis dėlto pasakę A, turime pasakyti ir B – t. y. tai, ką jau minėjau šio teksto pradžioje: kad ekspansyvus ir (nepabijokim to žodžio) kruvinas „didžiosios rusų kultūros“ konceptas vis dėlto neatstovauja Rusijos kultūros kaip tokios ir jokiu būdu nėra jai tapatus.
Būtent todėl siųsti rusų karo laivo kryptimi visus rusų kūrėjus, ypač atbuline data, yra ne tik netoliaregiška, bet ir neteisinga. O juk būtent taip, pasikinkę kelis pavyzdžius, neva įrodančius, kad didžiarusyste susitepė net disidentai (Pvz., Solženycino atvejis) arba klasikai (Dostojevskis), elgiasi dauguma mūsų kritikų.
Rusų kultūra apima didžiulį lauką nuo V. Putinui atsidavusių bei propagandos įrankiais tarnaujančių V.Gergijevo ir A.Netrebko iki tokių figūrų kaip, pavyzdžiui, nuolat prieš V.Putino režimą pasisakantis A. Makarevičius („Mashina vremeni“). Tarp kraštutinumų egzistuoja daugiau mažiau inertiška, sudėtingomis sąlygomis išlikti pasirengusi, taip, rizikuoti vengianti ir labiau užsimerkti nei matyti linkusi kūrybinių individų masė, kurią subendravardiklinti vis dėlto nebūtų nei teisinga, nei sąžininga.
Ta skirtingi žmonės su savo dorybėmis ir ydomis, turintys skirtingų lūkesčių ir galintys sau leisti labai skirtingo dydžio aukas. Dalis iš jų apskritai neturėjo nei sąlygų, nei laiko suprasti, kas gi yra toji laisvė. Dar dalis plūduriuoja vidujybėje, įsivaizduodami, kad menas – tai tik „apie dvasią“. Visaip yra. Todėl ir vertinti turime kiekvieną iš jų atskirai – kaip jie elgėsi toje ar kitoje situacijoje, ar reagavo, ar sugebėjo atsiriboti nuo blogio, kaip tai padare ir t. t.
Todėl labai veiksmingas kai kurių užsienio meno institucijų principas leisti Rusijos kūrėjams vykdyti kūrybinius projektus, jei tik šie viešai pasmerks Putino režimą. Ir todėl keistai (netgi, sakyčiau, kiek įtartinai) skamba Lietuvos meno kūrėjų asociacijos (LMKA) kvietimas „uždaryti dangų“ rusų kultūrai – nemėginant jos individualizuoti, nesuvokiant, kokių veidų ji turi.
Ar nenutiks taip, kad greitu laiku pareikalausime „uždaryti knygyną“ ir neseniai pasirodžiusiam genialaus rašytojo Nabokovo romano „Pale fire“ lietuviškam vertimui (vert. L. Jonušys, K. Platelis, leidykla „Rara“, 2022)? O gal net to paties Nabokovo romanui „Kairysis kaspinas“ (vert. R. Drazdauskienė, leidykla „Jotema“, 2022), paradoksaliai kalbančiam apie totalitarinės valstybės santvarkos ir individo, tironijos ir laisvės konfliktą? Koks būtų taiklus smūgis!
Taip, karui tęsiantis, o ir jam pabaigus Rusijos ir rusų kilmės kūrėjai, nepriklausomai nuo jų įsitraukimo į politinius procesus lygio, neš – pabrėžiu šį žodį – atsakomybę už tai, kas įvyko Ukrainoje. Norės jie to ar nenorės, su tuo teks susidurti kiekvienam. Tačiau daugelis iš jų, ypač tų, kurių konformizmo lygis nebuvo aukštas, tikrai nėra kalti dėl Putino eibių (atsakomybės nereikia prilyginti kaltei – apie tai jau yra nesyk kalbėta).
Manau, mes (net ir kritikuodami, o esant galimybei ir blokuodami agresyvų „didžiosios rusų kultūros“ plitimą) turėtumėm būti suinteresuoti vengti keistų apibendrinimų ir nepasiduoti inercijai generalizuoti – bent jau tam, kad savo pavyzdžiu įrodytume, kad mūsų, europiečių, pažiūras formuoja sąžinė ir tiesos poreikis, o ne išankstiniai nusistatymai ir propagandiniai paruoštukai kaip Putino Rusijoje.
