Abi šios knygos radosi pandemijos verpetuose, kalba apie pandemiją ir asmens savijautą jos metu, abiejų autoriai, matyt, tikisi, kad pandemijos plismas plės ir jų skaitytojų skaičių, padės siekti skaitomumo rekordų. Be to, abu autoriai dėl savo projektų ryžosi peržengti tam tikras ribas – Kaikaris, rodos, nusprendė neieškoti autentiškų sprendimų ir pasinaudoti siužeto elementais, įprastais apokaliptiniuose bei veiksmo filmuose, o Jurkevičius žingtelėjo žingsnelį link grožinės prozos (nors žanras liko sunkiai nusakomas – apie tai vėliau kalbėsime).
Šias dvi skirtingas knygas sujungia ir jose abejose šmėkštelįs rozmarino įvaizdis. Be abejo, ne atsitiktinai, nes senovėje rozmarinas laikytas vienu pigiausių ir paprasčiausių būdų apsisaugoti nuo užkratų, taip pat sietas su ribinėmis gyvenimo situacijomis.
Manyčiau, šios abi pandeminės knygos išsaugos savo vertę ir pasibaigus Covid-19 krizei – bent jau kaip mėginimas kalbėti apie ją iš epicentro, reaguoti į tai, kas vyksta, dabar ir čia – sakyčiau, su lietuvių literatūrai lig šiol nebūdingu operatyvumu. Jų abiejų idealus skaitytojas – žmogus, trokštantis patvirtinimo, kad situacija valdoma bent jau meniniu lygmeniu, ji atpažįstama (jei ne iš patirties, tai bent iš distopinių filmų).
Jų abiejų idealus skaitytojas – žmogus, trokštantis patvirtinimo, kad situacija valdoma bent jau meniniu lygmeniu, ji atpažįstama (jei ne iš patirties, tai bent iš distopinių filmų).
Bet čia bendrystės ir baigiasi, todėl neužsiimsiu nei jų lyginimu, nei priešinimu. Laikykime jų pandemines ištakas vieninteliu pretekstu, kad čia jos aptariamos kartu.
Pasakyti, kad Jurkevičiaus „Paskui, kai užgeso Koliziejus“ – apie pandemiją Italijoje, būtų lengviausia, bet tai nebūtų visiška tiesa. Kintantys (didėjimo kryptimi) užsikrėtusiųjų ir mirusiųjų skaičiai, kuriuos autorius kruopščiai kasdien registruoja, tesudaro stuburą platesniam – tiesą pasakius, kartais gana chaotiškam – peizažui, kuriame susiplaka ir autoriaus bei jo šeimos išgyvenimai, ir gastronomija, ir žurnalistikos „virtuvė“, ir daug kitų dalykų (pvz., neįvykęs Lietuvos nepriklausomybės iškilmingas minėjimas Romoje, autoriaus santykiai su portalo redakcija ir t.t. ir t.t.).
Peizažui, kuris struktūruotas, bet ne be nebūtinų ekskursų į šalį ir ne be publicisto, vienoje vietoje sau leidžiančio būti sausu kaip pliauska, kitoje – retorišku kaip Ciceronas, įvairiakalbystės. Virš viso to – nesumeluota, nuolat išpažįstama meilė Romai, maistui, bendravimo kultūrai.
Gana stambus teksto gabalas skirtas intensyviam gyvenimui Lietuvoje iki pandemijos. Kol lauki žadėtų pasakojimų „iš pandemijos epicentro“, ši atkarpa šiek tiek trikdo ir kelia klausimą – kam to reikia? Vis dėlto vėliau, autoriui nuosekliai vaizduojant, kaip tarsi bereikšmiai mirčių skaičiai ir abstraktūs suvaržymai artėjant link Italijos virsta realiais, toji „lietuviško“ gyvenimo atkarpa išryškėja kaip universalus ikipandeminės laisvės įvaizdis.
Potyris, kaip jis „drauge su trisdešimt tūkstančių širdžių“ dalyvavo Vilniaus knygų mugėje, autoriui tampa atraminiu išgyvenant suvaržymus Italijoje. Taip paprastas pasakojimas paliečia sunkius klausimus apie kintančias ribas, laisvę, skirtį tarp galimo ir negalimo.
Ne į visus juos kūrinyje rasime atsakymus. Kaip ir į klausimą, kokiam vis dėlto žanrui priskirtinas šis kūrinys, juolab kad tikslaus atsakymo, panašu, nežino ir autorius, antraštėje nurodęs pseudožanrą: „neoromanas iš epicentro“.
Turbūt tiksliausia būtų sakyti, kad tai tam tikrais pasikartojančiais motyvais ir fone vykstančios pandemijos inercija įsiužetinama egodokumentika, turinti apybraižos formą. Jos, nors autorius prisilaikė vieningos logikos, pernelyg nevaržo griežta struktūra – leidžiama sau apie vieną dalyką pašnekėti daugiau, kitką – praleisti per akis, vienur būti labiau statistu, kitoje vietoje – lieti jausmus.
Beje, tai, nors pateisinama ir netgi konstruktyvu kūrinio kontekste, skaitantįjį kartais šiek tiek erzina. Kaip ir prasišviečiąs autoriaus abejingumas smulkesniems teksto vienetams (sakiniui, pastraipai), ne visur nugludintiems iki tobulumo. Matyt, čia bus koją pakišusi skuba.
Ar galėjo būti ši knyga įtaigesnė? Matyt, taip. Aš labiau pasigesdavau (ypač tomis akimirkomis, kai tekstas įgydavo panašumų į grožinį kūrinį) vidinių apmąstymų ir subtilesnės išgyvenimų, kurių autorius tikrai patyrė, raiškos – tai būtų suteikę kūriniui solidumo ir daugiau poleminių galimybių. Kita vertus, nutuokdamas, kad autorius nekėlė sau tikslo nerti į žmogaus sielos gelmes, turiu pripažinti, kad tokiu atveju būtų reikėję parašyti visai kitokį kūrinį – galbūt išties, tikrąja ta žodžio prasme, romaną. Siekiant plačiai pavaizduoti pandemijos paveikslą ir jos įtaką europietiškam gyvenimui, toks gana netolygus apybraižos su egodokumentikos elementais formatas, ko gero, yra tinkamas.
Ar ji vertinga pandemijos ištiktam lietuviui, nežinančiam ko griebtis ir pamažu vis labiau įsisvaigstančiam apie sąmokslą, „namordnikus“ bei Sorošo „čipus“? Irgi, manyčiau, taip, nes gana vaizdingai ir paprastai vaizduoja skausmą, nerimą ir pasimetimą, kurį turėjo išgyventi viena Europos šalis (ir viena europiečių šeima). Nesu tikras, ar tai gali būti priešnuodžiu nuo nevilties, beprasmybės ir atskirties jausmo. Turbūt ne, bet padėti suvokti, kad pandemija – ne pasaulio pabaiga, ji gali.
Be to, čia svarbu paminėti, kad pasakotojas, nors ir šiek tiek narciziškas, nėra naivus – jis nepristato savo kūrinio kaip kažkokio universalaus vaisto, nepateikia receptų, nekalba apie pandemijos „pamokas“ ir pasikeisiantį pasaulį (atvirkščiai, romano išvada: viskas liks kaip buvę), ir tuo yra visiškai nepanašus į kitą šičia aptarsimą kūrinį – pagal distopinį scenarijų suręstą Kaikario „Rozmariną“, vaizduojantį pasaulį, kuriame išliks tik stipriausi.
Po pandemijos išmirus didžiajai daliai planetos gyventojų, likusieji gyvena mažomis grupėmis atsiskyrę nuo kitų ir nuolat kovoja su kitomis grupuotėmis dėl likusių išteklių (autorius, matyt, kad atrodytų intelektualesnis, įkyrokai lygina jas su viduramžių kunigaikštystėmis). Likimas, lėmęs pagrindiniam veikėjui būti išmestam iš savo „burbulo“, atveda jį į vieną iš tokių „kunigaikštysčių“, o paskui suteikia viltį, kad jo žmona ir vaikai, kurią jau manė praradęs – gyvi.
Matyt, nesuklysiu pasakęs, kad ši knyga kilusi iš užmojo efektyviai pasinaudoti pandemija, būti bestseleriu. Tai matome ir iš siužeto, pakartojančio iš populiariosios kultūros atpažįstamą apokalipsės scenarijų, tai akcentuoja ir viešaryšinis naratyvas.
Deja, tenka konstatuoti, kad bestselerystės ambicija (nepriklausomai nuo to, kiek egzempliorių buvo nupirkta) nevirto gera ar bent jau profesionaliai atlikta literatūra – tekstas pribloškia savo primityvia sąranga arba, kalbant bendriau, naivumu. Faktus konstatuojančiu mokinuko stiliumi, stokojančiu tiek vaizdingumo, tiek subtilesnės raiškos, parašytas kūrinys neturi į ką atsiremti: siužeto vingiai primena veiksmo filmus, nuspėjamai nykūs, veikėjai neturi charakterių (yra net ne klišės, o monotoniški balsai, neįstengiantys nei įgyti autentiškumo, nei suregzti įtikinamo pašnekesio), trūksta sklandumo, žodžių arsenalas – daugiau nei ribotas.
Žodis „dinamika“ šiame kūrinyje taip pat įgyja specifinį pobūdį – siužetas greitai juda į priekį ne dėl veiksmo intensyvumo, o todėl, kad vos susidūrę ir pasisveikinę veikėjai tučtuojau atskleidžia vienas kitam savo kortas ir pasidalina įspūdžiais apie tai, kokias emocijas jaučia, ką galvoja ir ką kartu darys. Todėl netgi itin atlaidus, autoriumi visiškai pasitikėti linkęs skaitytojas vargiai pavadins jį „įtemptu“. Veikiau – margu, gausiu.
Kita vertus, čia galima įžvelgti ir šiek tiek pozityvo. Kaikario „Rozmarino“ literatūrinė nesėkmė kone idealiai iliustruoja tam tikras literatūrines-komercines iliuzijas bei įsivaizdavimo apie tai, kas yra literatūros kūrinys, klaidas.
Šiais laikais literatūra nebeužkariauja širdžių vien dėl atpažįstamų siužeto klišių ir itin paprastų sakinių. Populiariajai literatūrai šiandien taip pat reikia ir gero stiliaus, ir aktualumo, ir šviečiamosios misijos.
Šiais laikais literatūra nebeužkariauja širdžių vien dėl atpažįstamų siužeto klišių ir itin paprastų sakinių. Populiariajai literatūrai šiandien taip pat reikia ir gero stiliaus, ir aktualumo, ir šviečiamosios misijos. Sparčiai vystantis populiariosios literatūros laukui, didėjant jos įvairovei ir plečiantis temų ratui, pretenzingai išlįsti su gera, bet labai silpnai išvystyta tema, galbūt sukeliant tik vienkartinį skaitytojų susidomėjimą – rizikinga (ir, žinoma, be galo naivu).
Kai rinkoje jau cirkuliuoja Sabaliauskaitės „Silva rerum“, yra Kmitos „Pietinia kronikos“ ir „Remyga“, yra pramoginės aktualios literatūros, netgi tos pačios J.Herlyn (beje, pašlovinusios „Rozmariną“ ketvirtajame viršelyje) santykių romanai, ganėtinai skoningi, – akiplėšiškai kaip potencialų bestselerį siūlyti dalyką, kurio, neskaitant kitų ydų, šlubuoja netgi logika?
Manau, tai kažką sako apie socialinę ir kultūrinę sanklodą Lietuvoje kūrinio rašymo metu ir (galbūt) „skirtingų greičių“ leidybos industriją, vis dar kartais leidžiančią sau laikyti skaitytoją kvailiu, kuriam, kad jis šlovintų knygą, tereikia kelių siužeto vingių ir „einamos“ temos. (O taip pat ir apie technokratinį mąstymą, atmetusį platesnę humanitarinę žiūrą ir pasiryžusį sudėtingą tikrovę dėlioti tarsi iš vaikiškų kaladėlių).
Taip, itin paprastos, „veiksmo“ literatūros poreikis egzistuoja ir jį reikia patenkinti. Bet su tokiu lygiu, kokį demonstruoja „Rozmarinas“, net ir šioje literatūriškai nereiklioje nišoje be investicijų į literatūrines priemones išlikti bus nelengva, nes, kaip jau minėjau, populiariosios literatūros kokybė kartelė sparčiai kyla (beje, gerokai sparčiau nei „rimtosios“), o skaitytojas – lavėja. Ir tai yra rimtas signalas tiems, kurie savo bestselerystę paremia beraščių skaičiumi.
Norint išsaugoti lavėjančių ir reiklių skaitytojų būrį, reikės labai labai sunkiai ir ilgai dirbti (to ir palinkėčiau autoriui). Arba pamiršti rašymą.